Lietuvoje

2018.09.29 12:19

Archeologas apie sukilėlių palaikų radimą: kalkėse buvo matomi jų veidų, drabužių atspaudai

Eglė Zubriūtė, LRT.lt 2018.09.29 12:19

Gytis Grižas – archeologas, daugiau nei 20 metų dirbantis Lietuvos nacionaliniame muziejuje (LNM). Viskas prasidėjo dar vaikystėje, kai jis pirmą kartą atėjo į archeologų būrelį, o dabar jis vienas iš archeologų, atradusių 1863–1864 sukilimo vadų ir kitų sukilimo dalyvių palaikus. Kaip teigia G. Grižas, tokie radiniai – dovana Lietuvai šimtmečio proga.

Sužavėjo nuotykių knygos

– Kas jus paskatino tapti archeologu?

– Jau daugiau nei 20 metų esu archeologas, o mano kelias prasidėjo Kaune. Galbūt didžiausia paskata pasirinkti archeologo kelią buvo Petro Tarasenkos knyga „Užburti lobiai“. Ji mane labai sužavėjo. Tada sužinojau apie Kauno Vaikų turizmo stotyje buvusį archeologijos būrelį, kuriam vadovavo Valė Kevalaitytė. Su būreliu vykome į daktarės Rimutės Rimantienės Šventosios akmens amžiaus gyvenviečių tyrimus, jie buvo įspūdingi savo mediniais radiniais, atmosfera ir draugais ir visa tai tikrai patraukė. Vėliau net negalvojau apie kitą specialybę.

– Jūsų mėgstamiausios knygos buvo nuotykių?

– Tikriausiai kaip ir visi vaikai mėgau knygų seriją „Drąsiųjų keliai“, Jules Verne`o kūrybą, dar patiko knygos apie kaubojus, indėnus. Tokias knygas man patiko skaityti vaikystėje.

– Kaip įsivaizdavote archeologo darbą? Gal svajojote kažką atrasti?

– Negaliu pasakyti, kad norėjau kažką atrasti, man tiesiog buvo įdomus tyrimų procesas, bendravimas su autoritetingais archeologais. Labai daug prie to prisidėjo V. Kevalaitytė, daktarė R. Rimantienė, kuri išmokė pažinti radinius, parodė, kaip su jais elgtis. Ji leido prisiliesti prie radinių Šventosios akmens amžiaus senovės gyvenviečių tyrimuose, kur radiniai buvo įspūdingi – mediniai, kelių tūkstančių metų senumo. Tai buvo mano pirmoji archeologijos mokykla, kuri labai sužavėjo.

Medaliukas su Šnipiškių Jėzaus koplyčia. K. Stoškaus (LNM) nuotr.

– Koks buvo jūsų pirmasis radinys?

– Pirmojo radinio neprisimenu, bet pirmieji mano tyrinėjimai vyko Šventojoje, todėl manau, kad tai tikriausiai turėtų būti gintaras ar medinio dirbinio dalelė, keramikos šukė. Gerai prisimenu surastą smailiadugnį puodą, medinių žuvišakų dalį iš akmens amžiaus. Radinių ten buvo tikrai daug.

– Esate sugadinęs kažkokį radinį?

– Iš principo archeologas yra tas, kuris po kasinėjimų viską sunaikina. Galima sakyti, kad archeologas viską pamato pirmas ir paskutinis. Jeigu jis neužfiksuoja radinių – tai praradimas visuomenei.

Ką sulaužiau... Nežinau, kiekvieną kartą gali kažką padaryti. Aišku, stengiesi, kad to nebūtų. Jei kažkas netyčia sulūžta, yra restauratoriai, kurie padeda atstatyti daiktus. Yra tokių trapių dalykų, kuriuos atsikasi, matai, bet prisilietus jie subyra. Pavyzdžiui, matai žmogaus kūno formą smėlyje, bet supranti, kad to neįmanoma išsaugoti.

Kalno nuošliaužos – dovana archeologams

Archeologiniai kasinėjimai ant Gedimino kalno, E.Genio/LRT nuotr.

– Pakalbėkime apie 1863 metų sukilėlių palaikų radimą ant Gedimino kalno. Ar tai jūs vadintumėte savo didžiausiu atradimu?

– Negalėčiau visų laurų prisiimti tik sau, tiesiog pasisekė visam LNM archeologų kolektyvui: Arūnui Kalėjui, Vyteniui Podėnui, Valdui Steponaičiui, Evaldui Vailioniui, Gediminui Petrauskui ir Sauliui Žeguniui. Visi džiaugiamės, kad pavyko iškelti iš užmaršties didvyrius, kurie buvo nepagarbiai užkasti ant Gedimino kalno, tuo metės carinės Rusijos tvirtovėje, ir pagaliau bus galima pagarbiai ir su apeigomis palaidoti, prisiminti juos ir lankyti.

Kai istorija tokia netolima –  kiek daugiau nei150 metų – rastus žmones supranti, nes išlikusios fotografijos, gyvenimo aprašai, čia pat Lukiškių aikštė, kurioje jie buvo nužudyti. Viskas labai artima ir jautru. Ypač jautru, kai atkasus kalkėse buvo matomi jų veidų, rūbų atspaudai.

Juokaujame, kad pats kalnas nusprendė sukilėlius iškelti iš užmaršties. Jei ne kalno tvarkymo darbai po šlaito nuslinkimo, nebūtų atsidengę sutrūkę rostverkai (sutvirtinimo detalės –LRT.lt), nereikėtų jų pritvirtinti prie kalno aikštelėje suprojektuoto inkaro, tai didvyrių palaikai po žeme būtų gulėję dar nežinia kiek metų.

Archeologai dirba prie surastų palaikų. K. Stoškaus (LNM) nuotr.

– Kodėl anksčiau nebuvo leidžiama ant Gedimino kalno atlikti archeologinių kasinėjimų?

– Tyrimai ant kalno buvo atliekami ne kartą, bet ne sukilėlių užkasimo vietoje. Būta žinių, kad sukilėliai galimai yra užkasti ant Gedimino ar Trijų kryžių kalno. Matyt, dar nebuvo atėjęs laikas. Sukilėlių kūnų atradimas sutapo su Gedimino kalno tvarkybos darbais: jei inkaras, prie kurio buvo pritvirtinti rostverkai, būtų suprojektuotas kiek kitoje vietoje, už kelių metrų, galėjome palaikų ir neaptikti.

– Kai kalbate, kad reikia palaidoti rastus sukilėlius su visomis apeigomis, apie kokias apeigas kalbate?

– Aišku, kalbu apie valstybines ir katalikiškas apeigas, nes jie buvo krikščionys. Tikintys buvo ir tie, kurie užkasė juos. Aš pats nesu praktikuojantis katalikas, tačiau manau, kad tikintiesiems bažnyčios apeigos yra būtinos.

Sukilėlius radome su rūbų, batų fragmentais, sidabriniais ir žalvariais medaliukais, ant vieno iš sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko rankos suradome jo auksinį žiedą. Tai rodo, kad tie, kurie užkasė, jų neapiplėšė. Matyt jiems taip pat buvo svarbus tikėjimas. Negalime to palyginti su vėliau Sovietų Sąjungos metais prieš žmones vykdytomis represijomis. Nuo tų žmonių kojų buvo nuaunami batai, pasiimami visi brangesni daiktai. Tačiau esama ir bendrumų – aukos būdavo užpilamos kalkėmis

– O koks jausmas apima pamačius, kad radote žmogaus palaikus?

– Archeologas yra pripratęs prie kaulų: jam nėra jokio stebuklo juos rasti, prisiliesti prie jų. Aišku, mes elgiamės labai pagarbiai su palaikais.

Šiuo atveju tai buvo ir džiaugsmas, ir netikėtumas, ir nustebimas. Mūsų visų nuotaika buvo labai įvairi. Mums iš karto buvo aišku, kad čia yra tie sukilėliai, kurie 1863–1864 buvo nukakinti Lukiškių aikštėje. Džiaugiamės, kad suradome palaikus ir galėsime juos pagarbiai perlaidoti.

Tyrimų metu atidengtos kapų duobės. E. Vailionio (LNM) nuotr.

– Radę palaikus pagalvojote, kad galbūt čia radote 1863–1864 metų sukilimo vadus Z. Sierakauską ar Konstantiną Kalinauską?

– Įdomu tai, kad pirmasis, kurį suradome, ir buvo K. Kalinauskas. Aš tikrai negalvojau, kad tai bus pats svarbiausias asmuo.

– Kaip vyksta palaikų identifikavimo procesas?

– Archeologai atpreparuoja užkastus kaulus, užfiksuoja, kokioje padėtyje kaulai guli: kokia rankų ir kojų padėtis, ar jos surištos, kokie sužeidimai, kur yra įkapės.

Po to darbus tęsia antropologai, kurie pasako apie galimus sužeidimus, ligas, amžių. Jeigu yra nuotraukos, teismo medicinos ekspertai sugretina kaukolę su išlikusiomis nuotraukomis. Jei sutampa tam tikri taškai, tai tampa vienu iš tapatybės įrodymų.

Aišku, geriausiai tapatybę padeda nustatyti DNR tyrimai. Bet tam, kad galėtume atlikti DNR tyrimus, reikia rasti tiesioginių gyvų giminaičių, iš kurių būtų galima paimti DNR mėginį. Iš tų gyvų asmenų yra paimamas seilių mėginys ir sulyginamas su DNR, kuris yra paimtas iš palaikų.

Deja, bet tokių tiesioginių giminaičių iš ant kalno rastų sukilėlių radome tik vieną – Stanislovo Išoros, o kitų kol kas nepavyko surasti. Čia galėtų padėti palaidoti tiesioginiai giminaičiai – broliai, seserys, tėvai. Iš jų galima paimti DNR mėginius tyrimams. Žinomi kelių sukilėlių artimi giminaičiai palaidoti Bernardinų ir Rasų kapinėse. Artimiausiu metu ir turėtų būti atlikti tokie tyrimai.

Archeologams sukilėlių palaikus padeda identifikuoti ir egzekucijų kalendorius. Sukilėlius nužudydavo Lukiškių aikštėje – po vieną, ar kelis – tą dieną nužudytus užkasdavo į vieną duobę. Taip ir randame:  vieną dieną tris pakartus vienoje duobėje, du sušaudytus – kitoje duobėje. Identifikuotas yra Z. Sierakauskas – ant jo rankos buvo surastas auksinis vestuvinis žiedas su žmonos Apolonijos ir Zigmanto vardais ir vestuvių data. Žiedas tapo svariu įrodymu Z. Sierakausko identifikacijai, kaip pasas su įrašu. Tačiau norint įsitikinti, kad teisingai nustatei žmogaus tapatybę, turi sutapti visi istoriniai ir antropologiniai duomenys.

Išsiaiškinus vieną asmenį, viską galima išdėlioti kaip rebuse. Tada bendrame plane matome, kaip sukilėliai buvo užkasami ant Gedimino kalno.

Z. Sierakausko žiedas. K. Stoškaus (LNM) nuotr.

– Kiek rasta sukilėlių palaikų?

– Lukiškių aikštėje nužudytas 21 sukilėlis, šiuo metu ant kalno esame suradę 20. Dar tikimės rasti vieną, paskutinį.

– Kokie seniausi rasti radiniai?

– Turime juos kelis – tai tribriauniai strėlės antgaliai iš Tautų kraustymosi laikotarpio V a. Dar suradome karaliaus Jogailos laikų lenkišką monetą. Aišku, randame ir pilies laikotarpio arbaleto strėlių antgalių, keramikos, statybinių liekanų, monetų ir vėlesnių caro laikų, lenkmečio radinių. Paviršiniuose sluoksniuose radome sovietinės okupacijos kapeikų.

– Kokius radinius dar tikitės rasti?

– Svaičiojimų gali būti įvairių, bet mes vis tikimės kažką rasti. Pavyzdžiui, yra toks akmeningas sluoksnis, kuriame tikimės rasti kažkokių dirbinių, kurie padės nustatyti jo amžių. Dabar tai vienas iš mūsų svarbiausių tikslų. Aišku, norime rasti vieną sukilėlį, kurio dar neradome. 

– Tiek daug atradimų Lietuvos šimtmečio proga – Vasario 16-osios aktas, Adolfo Ramanausko-Vanago, 1863–1864 m. sukilimo vadų palaikai. Kodėl jų nebuvo anksčiau?

 

– Žavu, kad taip sutapo. Gal profesorių Liudą Mažylį ir paskatino šimtmetis, bet su sukilimo dalyviais ir partizanų vadais taip sutapo. Sukilimo dalyvius, galima sakyti, kalnas išverkė, pats pareikalavo, kad jie būtų iškelti. Tai dovana Lietuvai šimtmečio proga.

– Dabar kasinėjimų vietoje rasti pastato pamatai. Kas su jais bus?

– Jau matoma šių archeologinių tyrimų pabaiga. Tyrimų vieta bus sutvarkyta, perkasos užkastos. Konkrečiai dėl surastų pastato pamatų, viskas priklausys nuo sprendinių, kurie vėliau bus padaryti: kada tas pastatas bus datuotas, kokia jo reikšmė Lietuvos istorijai. Pats paprasčiausias būdas būtų užkonservuoti ir užkasti. Tai – mažiausiai valstybės lėšų reikalaujantis sprendinys.

Bendras Gedimino kalne vykstančių archeologinių tyrimų vaizdas. G. Grižo (LNM) nuotr.

– Gal turite prielaidų, kas ten galėtų būti?

– Kol kas sunku pasakyti, kas ten buvo. Atsikasėme įdomius pamatus, bet jie dar nėra tiksliai datuoti.

– Kokie jūsų planai pabaigus kasinėjimus ant Gedimino kalno?

– Tikslas baigus kasinėjimus – parašyti ataskaitą, o po to žiūrėsime. Krypčių yra daug, noro daug, bet kaip jie išsipildys – sunku pasakyti. Gal geriau tų tikslų neatskleisti.