Lietuvoje

2018.09.23 15:38

Popiežius Pranciškus: šiurpas nukrečia, ištarus žodį Sibiras

Viktorija Juškauskaitė, LRT.lt2018.09.23 15:38

Visa Lietuva gali paliudyti, kad šiurpas nukrečia, ištarus žodį Sibiras ar getai Vilniuje, Kaune ir kitur. Taip šv. Mišių Santakos parke metu į tikinčiuosius kreipėsi popiežius Pranciškus. Be to, popiežius kvietė užmiršti garbės troškimą ir padėti tam, kuriam iš tikrųjų tos pagalbos reikia.

Popiežius Pranciškus į šv. Mišias Kauno Santakos slėnyje atėjo su Jono Pauliaus II kryžiumi. Šv. Mišių metu susirinkusiems popiežius skaitė pamokslą. Kalboje minėjo kančią, okupaciją, tremtis, išdavystes – visa, ką patyrė Lietuva.  

„Krikščionio gyvenimo kelias visuomet veda per kryžių, kuris tuo metu atrodo, kad niekada nesibaigs. Praėjusios kartos yra išgyvenusios okupacijos įkarštį, kančią tų, kurie buvo tremiami, netikrumą dėl tų, kurie negrįžo, įskundimų ir išdavystės gėdą. Išminties knyga mums kalba apie teisiojo persekiojimą, apie tą, kuris patiria užgaules ir kančias vien tik todėl, kad yra geras.

Kiek daug iš jūsų gali papasakoti pirmuoju asmeniu arba giminėje esančiųjų istorijas apie tai ką, tik ką perskaitėme. Kiek daug iš jūsų matėte svyruojantį tikėjimą dėl to, kad Dievas neatėjo apginti jūsų; kad nepaisant ištikimybės Jam, Jis neįsikišo į jūsų istoriją. Kaunas žino, ką tai reiškia; visa Lietuva tai gali paliudyti, kai nukrečia šiurpas vien tik ištarus žodį Sibiras, arba getai Vilniuje, Kaune ir kitur; visi vienbalsiai su apaštalu Jokūbu gali sakyti, jo laiško, kurį ką tik girdėjome, žodžiais: kankina, žudo, pavydi, kovoja ir kelia karus“, – sakė popiežius.

E. Genio/LRT nuotr. 

Pamoksle tikintiesiems popiežius atkreipė dėmesį ir į garbės troškimą, valdžios nepasidalijimą. Pasak jo, kalbėdami apie šiuos dalykus, pamirštame išgyventą istoriją. 

„Broliai ir seserys, valdžios ir garbės troškimas yra labai paplitęs gyvenimo stilius tų, kurie nepajėgia išgyti iš savo praeities žaizdų, ir galbūt todėl šiandien nenori įsipareigoti darbui. Todėl ir diskutuoja apie tai, kaip kas labiau sužibėjo, kieno praeitis buvo tyresnė, kas turi daugiau teisių nei kiti gauti privilegijas. Šitaip paneigiame mūsų istoriją, „kuri yra garbinga kančiomis, viltimi, kasdiene kova, tarnystei sunaudotu gyvenimu, nuolatiniu sunkiu darbu“. Tai sterilus ir tuščias požiūris – dabarties kūrime neturėti kontaktų su mūsų tikinčios liaudies iškentėta realybe. Negalime būti kaip tie dvasiniai „ekspertai“, kurie vertina tik iš išorės ir visą laiką praleidžia kalbėdami apie tai, „kaip reiktų daryti“, – aiškino Pranciškus. 

Popiežius Pranciškus pamoksle tikintiesiems kalbėjo ir apie svarbą padėti kitam: „<…> Kas yra tie, kurie neturi nieko, kuo galėtų atsilyginti, kad atmokėtų už mūsų pastangas ir mūsų savęs apribojimą dėl kito? Galbūt tai mūsų miesto etninės mažumos arba bedarbiai, kurie yra priversti emigruoti. Galbūt tai vieniši seneliai, o gal jaunuoliai, nerandantys gyvenimo prasmės, nes yra netekę savo šaknų. „Centre“ – reiškia esantis vienodu atstumu, taip, kad nė vienas negalėtų dėtis nematąs, niekas negalėtų teigti, kad „tai kitų atsakomybė“, nes „aš nepastebėjau“ arba „esu per toli“. Dovanoti save netrokštant būti herojais, be aplodismentų, be noro būti pirmais.“

Pamoksle popiežius kreipėsi į bažnyčią – skatino išeiti ir bendrauti su tikinčiaisiais. Vis dėlto Pranciškus pabrėžė, kad šis išėjimas nebus lengvas – kartais reikės sustoti, atsisakyti baimės ir nerimo.  

„<...> Tai mums kalba apie tai, kad būtume „išeinanti“ Bažnyčia, nebijotume išeiti ir eikvoti save net tada, kai atrodo, kad tampame nematomi, prarasti save dėl pačių mažiausių, užmirštųjų, dėl tų, kurie gyvena egzistencijos pakraščiuose. Tačiau žinokime, kad tas išėjimas, kai kuriais atvejais reikalaus sulėtinti žingsnį, palikti nuošalėj nerimą ir skubėjimą, kad išmoktume pažvelgti į akis, išklausyti ir palydėti likusį kelkraštyje. 

Kartais reiks elgtis, kaip sūnaus palaidūno tėvui, kuris prie durų laukia grįžtančio, kad galėtų jas atverti, kai tik sūnus prisiartins; arba kaip mokiniai, kuriems reikia išmokti tai, kad kai priimi mažutėlį, priimi patį Jėzų“, – sakė popiežius. 

E. Genio/LRT nuotr. 

Pamokslą Pranciškus užbaigė primindamas, kad Jėzų reikia priimti dėl to, nes jis padės susigyventi su praeitimi, parodys, kaip gyventi dabartyje. 

„Tad būtent dėl to esame čia, nekantraujame priimti Jėzų Jo žodyje, Eucharistijoje, mažuosiuose. Priimti, kad Jis sutaikytų mus su mūsų praeitimi ir lydėtų mus dabartyje, kuri savo iššūkiais ir savo ženklais mus nuolat įkvepia. <…> Štai kodėl mes kaip bendruomenė tikrai ir giluminiai esame solidarūs su žmonija – su šio miesto ir visos Lietuvos žmonėmis – ir su jos istorija, norime dovanoti gyvenimą tarnystėje ir džiaugsme, ir tokiu būdu skelbti visiems, kad Jėzus Kristus yra vienintelė mūsų viltis“, – pamokslą baigė Pranciškus. 

Pagrindinė pamokslo žinia – pagalba mažesniam 

Svarbiausia popiežiaus Pranciškaus žinia, paskelbta per šv. Mišias, – raginimas atsigręžti į tuos, kurie yra arčiausiai, sako Vytautas Ališauskas. „Popiežius skatina atsigręžti į mažiausius, be to, apskritai net negalima sakyti, kad kažkas yra mums per tolimas. Popiežius pavartojo globalizacijos ir solidarumo sąvoką. Tai, kas sujungia žmones ir emociškai, ir per įsipareigojimus, pagalbą“, – aiškina filosofas.

Pamoksle popiežius nevengė priminti Lietuvos praeities – tai, kas vyko anksčiau, neturi būti užmiršta, nes blogybės gali pradėti augti ir vėl. „Mažosios studijos“ redaktorė Rūta Tumėnaitė kalba, kad „žmogus turi polinkį užsidaryti ir referuoti save. Ši pagunda vis dar išlikusi“. Pasak V. Ališausko, jei yra atstumtųjų, krikščionys pirmiausia turi pas juos ateiti ir ištiesti pagalbos ranką.

R. Tumėnaitė pabrėžia, kad popiežiaus pamoksle ne mažiau svarbi ir bendrystė, kuri skatina peržengti ribas, išeiti iš savęs: „Jis minėjo, kad turime nešioti vieni kitų naštas. Ne tik pamatyti tą naštą, bet ir šalia esantį, o kai nešime kito naštą, jis paneš ir mūsiškę.“

Popiežius daug kalbėjo apie mūsų istorinę patirtį, kovą ir kančias, pasiaukojimą dėl tikėjimo, primena filosofas. „Pranciškus ragina nepaversti praeities nostalgija, kita vertus, nesinešioti žaizdų. Tai turi būti stiprybės ir ateities laidas. Mes negalime didžiuotis tuo, kad daug kentėjome“, – pažymi V. Ališauskas.

Santakos parke skaitytame pamoksle Pranciškus kvietė žmones tapti tiltu – tarnauti ir jungti. 

„Jis tiek dvasiškai, tiek psichologiškai perspėja, kad tie, kurie nenori pagyti nuo žaizdų, turi norą siekti valdžios, pripažinimo. Popiežius skatina būti tiltu – tarnauti ir jungti. Be tilto negalėtume pasiekti kitos pusės. Galime tapti tais, kurie padės Baltarusijai, Ukrainai, Moldavijai atrasti jų europietišką ir demokratišką tapatumą“, – sako V. Ališauskas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.