Po dviejų savaičių, praleistų tremties ženklu pažymėtoje Tiumenės žemėje, į Lietuvą ketvirtadienį sugrįžo jaunimo ekspedicijos „Misija Sibiras'13“ dalyviai.
Po dviejų savaičių, praleistų tremties ženklu pažymėtoje Tiumenės žemėje, į Lietuvą ketvirtadienį sugrįžo jaunimo ekspedicijos „Misija Sibiras'13“ dalyviai.
Kelionės išvargintus 16 komandos narius Vilniaus geležinkelio stotyje pasitiko artimieji.
Pasveikinti jaunuolių atvyko europarlamentarė konservatorė Radvilė Morkūnaitė, daugiau politikų nebuvo.
„Prireiks laiko, kol susigulės mintys, visi grįžome perdėlioję vertybes. Keičiasi požiūris į tai, kas yra tikros problemos, keičiasi požiūris į istoriją, atsiranda didesnė pagarba jai“, – 15min.lt sakė ekspedicijos dalyvis Matas Kasparavičius.
Vaikinas teigė, kad tvarkyti tremtinių kapus buvo sunku, tačiau dalyviai sulaukė vietinių pagalbos – šie paskolino traktorių ir benzininį pjūklą.
„Jei ne paskolinta technika, būtume užtrukę kur kas ilgiau. Kapinėse buvo daug darbo – didelė teritorija, kurią aptvėrėme, išvalėme mišką, pastatėme du kryžius“, – pasakojo jis.
Tiumenės gamta yra atšiauri, tačiau ekspedicijos dalyviams to patirti neteko – jaunuoliai nakvojo mokyklose.
„Vietiniai domėjosi, ką mes čia veikiame, traukėme jų dėmesį. Jiems padarė įspūdį, kad tūkstančius kilometrų įveikėme tam, kad sutvarkytume kapines. Buvome sutikti labai svetingai. Mums padėjo, apsigyvendavome mokyklų salėse, mus sutikdavo mokyklų direktoriai, susitikome su Tiumenės rajono administracija“, – pasakojo vaikinas.
Kitas „Misija Sibiras`13” dalyvis Karolis Kavoliūnas tikino, kad ekspedicijos dalyviai su iššūkiais nesusidūrė – kelionė buvo gerai suplanuota ir praėjo be netikėtumų. Vaikinas prisipažino, kad tremtinių kapų vaizdas jį nuliūdino: „Kapus pasiglemžė miškas, iš kapų telikę kauburėliai su įbestais sutrešusiais kryžiais“.
Ekspedicijos dalyvė Neringa Aleksonytė teigė, kad jai didžiausią įspūdį paliko susitikimas su Lebedevkos gyvenvietėje gyvenančia tremtine Birute Kamarauskiene. Varėnos rajone, Marcinkonyse, gimusi garbaus amžiaus moteris nepamiršo lietuvių kalbos.
„Nepaprastas jausmas nuvažiuoti kelis tūkstančius kilometrų ir išgirsti dzūkišką tarmę. Ne viena mergina nubraukė ašarą“, – pasakojo ji.
A. Marcinkus: turime kuo didžiuotis
Per tą laiką aplankė ir sutvarkė Jalutorovsko, Novij Tap, Lesnaja, Lebediovkos, Verch Kamenkos, Kulemešo ir dar keletos nykstančių ar jau visiškai sunykusių gyvenviečių kapinaites.
Jose palaidoti čia ne vienerius metus badą, ligas, nepakeliamas darbo ir gyvenimo sąlygas kentę lietuviai.
„Esame labai laimingi, kad jaunimas ne tik prisiėmė didžiulę atsakomybę, nestokojo ryžto ir užsidegimo puoselėti visų mūsų istoriją. Jie viršijo visus lūkesčius, nuveikė didžiulį darbą, siekiant tinkamai įamžinti Tiumenėje tremties dalią patyrusių lietuvių atminimą. Dabar galime drąsiai pasakyti – nuveikta viskas, kas buvo įmanoma per tokį trumpą laiką ir mes turime kuo didžiuotis“, – išplatintame pranešime cituojamas projektą „Misija Sibiras“ organizuojančio labdaros ir paramos fondo „Jauniems“ direktorius Arnas Marcinkus.
Kai kuriose vietose net ir apie kapinių buvimą žyminčių žemės kauburėlių atrasti jau nebepavyko. Sibiro taigą vasaromis alinantys gaisrai, karščiai, audros naikina paskutinius tremties ženklus, tad šis jaunimo indėlis – ypač svarus ir reikalingas.
„Misija Sibiras'13“ dalyviai taip pat informavo ir apie susitikimus bent su penketu čia tebegyvenančių lietuvių.
