Jaunimas naudojasi daugybe platformų, jų demesys išblaškytas, o itin solidžios televizijos programos – nedomina. Tai iššūkis visuomeniniams transliuotojams, turintiems keisti savo strategijas ir imti kurti turinį jaunimo kalba, diskusijų festivalyje „Būtent!“ vykusiame pokalbyje „Jaunimas ir žiniasklaida: pagauk mane, jei gali“ sako LRT generalinės direktorės pavaduotojas Gytis Oganauskas. Kaip teigia agentūros „Socialus marketingas“ kūrybos ir procesų vadovas Aidis Dalikas, žiūrėti televijos laidas gali paskatinti įdomesni anonsai ar charizmatiški jų vedėjai, savo socialiniuose tinkluose parodantys darbo užkulisius.
Visuomeniniai transliuotojai turi keisti savo strategijas
Prieš kurį laiką televizija ir radijas buvo vienos pagrindinių pramogų, stipriai traukiančių jaunimą, diskusijoje apie jaunimą ir žiniasklaidą sako Gytis Oganauskas. Anot jo, dabar žmonės apsupti įvairiausių technikos prietaisų, iš kurių vieni nustelbia kitus: „Net mažas vaikas didesnį dėmesį atkreipia į išmanujį telefoną mamos ar tėčio rankose, o ne kažkur stovintį televizorių. Visgi visi daiktai savyje talpina turinį. Maža to, jaunimas dabar moka užsienio kalbas, ir jei anksčiau paaugliai turėdavo informacijos šaltinį viena kalba, dabar atsiranda gausybė pasirinkimų, užklumpa turinio gausa.“
G. Oganauskas pabrėžia, kad dabartinis jaunimas prie televizijos praleidžia vis mažiai laiko. „Tą laiką atima kiti dalykai ir šis procesas matomas tiek užsienio šalyse, tiek Lietuvoje. Tai didelis iššūkis visuomeniniams transliuotojams, kurie pasiekia tikrai mažai jaunos auditorijos. Ko gero, taip yra, nes visuomeniniai transliuotojai nėra aktyvūs eksperimentuotojai turinio prasme“, – teigia diskusijos dalyvis.
Tačiau, kaip aiškina G. Oganauskas, jau šiais metais didelė dalis visuomeninių transliuotojų ėmė keisti savo strategijas: „Tai daro tiek BBC, tiek Prancūzijos ir kitų šalių kanalai. Jie telkia dėmesį į specialias platformas, ima kurti turinį jaunimo kalba. Itin solidžios programos jaunimui nėra patrauklios, nes jaunoji karta greitai keičia savo įpročius. Jie pasižiūri filmuką per „Youtube“, vėliau atsidaro nuorodą, kurią socialiniame tinkle jiems atsiuntė draugai. Dėmesys išblaškytas per daugybę platformų.“
Tampa normalu mokėti už matomą turinį
Aidis Dalikas, svarstydamas jaunimo ir žiniasklaidos santykį, kalba apie vis mažėjantį dėmesingumą. „Girdima klišė, kad mūsų dėmesys ir jo sutelkimas tampa trumpesnis nei auksinės žuvelės. Mes greitai vartojame turinį ir galime jį keisti kada tik panorėję, esame nepakantūs. Išlaikyti žmones ties viena platforma ilgą laiką – šiek tiek naivu“, – teigia dalyvis.
Pasak A. Daliko, matoma ir kita tendencija, būdinga vadinamajai tūkstanmečio ir vėlesnėms kartoms, kurių atstovai – šiandienis jaunimas: „Jie ne taip atgrasiai žvelgia į mokėjimą už turinį. Tampa įprasta mokėti už įdomų turinį, pavyzdžiui, „Netflix“ ir kt.“
A. Dalikas sako manantis, kad televizija, norėdama įtraukti kuo daugiau vartotojų, turi imtis platformų derinimo. „Televizija negali turėti vieno vienintelio kanalo, reikia kurti turinį ir kitur, pavyzdžui, socialiniame tinkle „Facebook“. Jei auditorija telkiasi „Facebook“, reikia ten ir eiti. Televizija turi bent kažkokį turinio kąsnelį įdėti į socialinius tinklus, kad jauna auditorija tai pamatytų ir galbūt įsijungtų televizorių“, – aiškina diskusijos dalyvis.
Reikia keisti požiūrį į namuose stovintį televizorių
Diskusijoje dalyvavęs moksleivis, dešimtokas Jokūbas Tvaska teigia televizijos nežiūrintis ir besirenkantis „Youtube“: „Viską gaunu iš prenumeruojamų „Youtube“ kanalų. Šiuo metu informacijos krūvis tikrai labai didelis, tinkamą informaciją atsirinkti sunku. Taip randi kitokius šaltinius, kurie pateikia tau tikrai įdomius dalykus.“
G. Oganauskas aiškina, kad reikia pamiršti, jog televizorius – namuose stovinti dėžutė, ir imti galvoti apie tai kaip turinį, pasiekiamą įvairiomis platformomis: „Visame pasaulyje mažėja praktikos, kai žmonės sėdi ir žiūri tai, kas tuo metu transliuojama. Auditorija žino, kad televizijoje rodomą medžiagą galima atsisukti, prie jos sugrįžti vėliau ir pan. Kiekvienas susidėlioja programą taip, kaip jam patinka.“
Anot G. Oganausko, nacionaliniai transliuotojai susiduria su jaunos auditorijos trūkumu, o turimų vyresnio amžiaus žiūrovų ir klausytojų natūraliai mažėja. „Reikia pritraukti jauną auditoriją jau tam, kad įgyvendintum savo misiją. Auga karta, kuri visiškai kitaip vertina informaciją, daug laiko praleidžia „Youtube“. Reikia tikėtis, kad ji kada nors vėl pasuks prie televizijos. Tačiau ir aš pats kartais pastebiu, kad daug laiko praleidžiu žiūrėdamas kanalus „Youtube“, nes ten atsiranda tikrai kokybiško turinio“, – sako diskusijos dalyvis.
Siūlo dominti kitokiais laidų anonsais
Kaip tvirtina A. Dalikas, televizorius vis dar traukia tuo, kad tai patraukliau nei mažas, penkių colių telefono ekranas: „Tačiau čia kyla klausimas, kas žiūrima per tą didelį televizorių? Dažnai tai jau minėti „Netflix“, „Youtube“ ir pan. Galbūt tam, kad grįžęs namo įsijungčiau televizijos laidą, sudominti turi kitoks anonsas. Pavyzdžiui, Orijus Gasanovas, LRT vedantis laidą apie emigrantus, yra įdomi asmenybė, kurią seka daugybė žmonių. Savo „Facebook“ paskyroje jis dažnai pasakoja, apie ką bus nauja laida, kur vykstama filmuoti. Tokia papildoma informacina, vedėjo charizma gali sudominti ir pritraukti auditoriją.“
Anot A. Daliko, nors matomas susirūpinimas dėl jaunimo, pernelyg daug laiko praleidžiančio internete, jau atsiranda jaunų žmonių, pradedančių mąstyti kitaip. „13–14 metų jaunuoliai dažnai gali naršyti socialiniuose tinkluose be sustojimo, bet štai 15-mečiai ima suprasti, kada to jau per daug. Be to, greitai sulauksime skaičiuoklių savo įrenginiuose, kurios parodys, kiek minučių naršome internete, kiek kartų per dieną pažvelgiame į telefoną ir pan. Manau, kad anksčiau ar vėliau įvyks lūžis, eisime link kitokio informacijos vartojimo. Galbūt jaunimas ir neatsisakys „Youtube“, bet bent jau peržvelgs prenumeratorių sąrašą“, – svarsto A. Dalikas.
Diskusijoje dalyvavęs moksleivisi J. Tvaska tikina įsivaizduojantis dvi televizijos kryptis: „Arba ji mirs ir bus pamiršta, arba mes mažiau naudosimės mobiliaisiais telefonais ir kompiuteriais. Galbūt susimąstysime, kaip leidžiame laiką ir norėsime kondensuotos informacijos. Tuomet vėl įsijungsime televizorių, kad pamatytume LRT vakarines žinias.“
Parengė Virginija Sližauskaitė.
