Lietuvoje

2018.08.03 15:32

Kaimų nykimo sustabdyti nesitiki, ragina bent išsaugoti pavadinimus

LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2018.08.03 15:32

Tendencija, kad nyksta kaimiškos vietovės, būdinga ne tik Lietuvai, bet ir išsivysčiusioms pasaulio valstybėms, todėl nereikėtų tikėtis, kad didesnės investicijos šį procesą sustabdys. Taip LRT RADIJUI sako Lietuvos socialinių tyrimų centro vyriausiasis mokslo darbuotojas Vidmantas Daugirdas. Vilniaus universiteto docentė Filomena Kavoliūtė siūlo bent jau pasistengti išsaugoti kaimų pavadinimus, net jeigu juose nebebus gyventojų.

Sunyko mažiau gyvenviečių, nei manyta

Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentės daktarės Filomenos Kavoliūtės tvirtinimu, skelbiamas skaičius, kad Lietuvoje per nepriklausomybės laikotarpį išnyko maždaug 4 tūkst. kaimų, nėra tikslus. Anot jos, bene pusė jų išnyko dar prieš nepriklausomybę, tiesiog nebuvo spėta jų išbraukti iš sąrašų.

„Pagal duomenis, tarsi atsirado 4200 kaimų be gyventojų, bet reikia nepamiršti, kad 2 tūkst. tiesiog nespėjo iki 1990 m. išbraukti. 1989 m. duomenimis, 2 tūkst. kaimų buvo be gyventojų. Taigi išnyko tik 2 tūkst. Situacija tarsi ir mažiau dramatiška“, – sako F. Kavoliūtė.

Jos teigimu, nors tokiam kaimų nykimui įtakos turėjo daugybė priežasčių, būtina nepamiršti, kad dėl istorinių aplinkybių šios bendruomenės neretai būdavo labai mažos. Kai kurias sudarė vos 1–9 ūkiai, o 30–40 proc. sudarė 10–15 ūkių: „Tokioms smulkioms bendruomenėms sunykti iš tiesų labai lengva. Priežasčių tikrai yra daug.“

F. Kavoliūtei antrina ir Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Vidmantas Daugirdas. Jo tvirtinimu, tai, kad mažėja gyventojų, vyksta migracija, jau yra įvairių procesų pasekmės. Kaip vieną iš pirmųjų priežasčių V. Daugirdas nurodo tai, kad dar sovietmečiu buvo įvykdyta gyvenviečių sistemos reforma.

„Dalis gyvenviečių buvo dirbtinės, priaugintos arba naujai sukurtos. Dabar vyksta savotiškas grįžimas į natūralią padėtį. Jos tarsi svetimos toje erdvėje arba jose susikoncentravę per daug žmonių, todėl jos galbūt labiausiai nyksta. Ypač liūdnai atrodo tos gyvenvietės, kur stovi kokie du ar trys nedideli daugiabučiai, o aplink daugiau nieko nėra. Tai vadinamos pagalbinės gyvenvietės“, – tvirtina V. Daugirdas.

BNS nuotr.

Kaip antrą priežastį jis nurodo tai, kad kaimas visą laiką rėmėsi tik žemės ūkiu. Anksčiau, norint išlaikyti ūkį, reikėjo daugybės pagalbininkų, kuriuos dabar pakeitė speciali technika. Dėl šios priežasties kaime paprasčiausiai mažėja darbo.

„Ypač tai aktualu jaunimui. Natūralu, kad jie renkasi kitą kelią. Mažėjant gyventojų nyksta ir infrastruktūra: ambulatorijos, pašto skyriai, mokyklos ir t. t. Kai mažėja visa ši infrastruktūra, žmonės turi rinktis. Jeigu nėra mokyklos ar darželio, reikia kažką galvoti, kažkur kitur judėti“, – atkreipia dėmesį V. Daugirdas.

Kaip dar vieną priežastį jis nurodo tai, kad žmonės nebėra tokie sėslūs, prisirišę prie savo krašto, jie natūraliai pasirenka, kur norėtų gyventi, dažniau keičia savo gyvenamą vietą. Be to, vyksta vertybių kaita, kuri nulemia ir kitus gyvenimo pasirinkimus: „Dar viena priežastis, sakyčiau, irgi giluminė – vyksta vertybių kaita. Niekas nebenori sunkiai ir ilgai dirbti, kad susikurtų gerovę, nori visko greitai, iš karto.“

Dėl šios priežastis, tvirtina V. Daugirdas, kyla ir emigracijos pasekmė – žmonės ieško geresnių gyvenimo sąlygų. Taip pat pasikeitusios vertybės lemia ir mažą gimstamumą: „Vaikai tampa tam tikra kliūtimi karjeroje, jie atidedami, o paskui jau nebespėjama, nebėra laiko.“

Ragina pavadinimus išsaugoti net nebelikus gyventojų

V. Daugirdo aiškinimu, vykstant emigracijai iš kaimų, daugėja gyventojų miestuose, tačiau Vilnius auga ne taip sparčiai, kaip būtų galima tikėtis. Tai lemia ir gyventojų migracija iš miesto į priemiesčius: „Vyksta žmonių persikėlimas iš Vilniaus į apymiestį. Gal sostinė galėtų ir labiau augti, nes Vilnius nėra didelis miestas. Jeigu būtų didesnis, Lietuvai nuo to būtų tik geriau. Būtų lengviau konkuruoti su Ryga, kitomis sostinėmis, esančiomis aplink. Didelės problemos nematau. Kuo daugiau žmonių gyvena sostinėje, tuo sostinei geriau.“

Vis dėl to, V. Daugirdo teigimu, pagrindinės tendencijos nesikeičia, todėl po 12–15 metų kaimiškos vietovės bus laikomos retai apgyvendintomis teritorijomis, o kai kurios bus visiškai ištuštėjusios. „Tik aplink miestus kaimiškos teritorijos išliks su gyventojais. Kai kur jų bus daug, pavyzdžiui, aplink Klaipėdą, Vilnių, Kauną. Kitur tuštėjimas bus turbūt neišvengiamas“, – įsitikinęs V. Daugirdas.

Jo nuomone, negalima sakyti, kad valdžia nesirūpina šio proceso stabdymu, tačiau reikėtų pripažinti, kad padėtis negrįžtama: „Turėtume suprasti, kad tai negražinamas procesas. Lietuva nėra unikalus kraštas, visur vyksta, ypač Rytų ir Vidurio Europoje, depopuliacija. Visur kaimai tuštėja, nepaisant įvairiausių programų, didžiulių investicijų.“

BNS nuotr.

Tokie patys procesai, anot V. Daugirdo, pastebėti ir Bulgarijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Latvijoje. Be to, tai būdinga ir aukšto išsivystymo šalims: Vokietijai (ypač rytinei jos daliai), Norvegijai, Švedijai, Ispanijai.

F. Kavoliūtės teigimu, nors procesas ir nesustabdomas, būtina išsaugoti Lietuvos vietovardžius. Iki šiol, jeigu kaime nebelikdavo gyventojų, jis būdavo panaikinamas. F. Kavoliūtės įsitikinimu, vietovė privalo išsaugoti savo pavadinimą.

„Nesvarbu, kad gyventojų neliko. Kodėl tie laukai turi vadintis gretimos bendruomenės vardu, kodėl negali vadintis savo istoriniu vardu? [...] Vietovardis yra kultūros paveldas, bet nežiūrime kaip į paveldą. Juk iš tiesų tai be galo seni pavadinimai“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.

Ji pateikia pavyzdį – istoriniuose šaltiniuose nurodyta, kad prie Skaudvilės esančiame Trepų kaime XIV a. pabaigoje išsiskirdavo kryžiuočių kariuomenės – viena eidavo į Kaltinėnus, kita patraukdavo link Viduklės. Jeigu šiame kaime nebeliktų gyventojų, jo pavadinimas, nors istoriškai svarbus, būtų panaikintas.

„Mes galime bent išsaugoti šiuos vietovardžius, kaip mūsų tautos gausos įrodymą. Lietuvos teritorija buvo labiausiai apgyvendinta XX a. pr. [...] Skelbkime, įveskime įstatymus, kad tai yra sunykusi gyvenamoji vietovė ar buvusi gyvenamoji vietovė. Žinokime, kiek jų yra“, – ragina F. Kavoliūtė.

Visos diskusijos klausykitės įraše.

Pagal LRT RADIJO laidą „10–12“ parengė Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė.