Lietuvoje

2018.07.31 18:32

„Aro“ vadas V. Grabauskas: žaidimo taisyklės pasikeitė

Darbas pirmąjį dešimtmetį Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinei „Aras“ buvo pavojingas ir sudėtingas: įkaitų išlaisvinimai, samdomų žudikų, mafijos vadeivų ir smogikų sulaikymai, ypatingų liudytojų, kuriems grėsė mirtinas pavojus, apsauga. Praėjus beveik trims dešimtmečiams, nors Lietuvoje gyventi tapo gerokai ramiau, dabartinis laikotarpis kelia naujų iššūkių, interviu LRT.lt teigia „Aro“ vadas vyriausiasis komisaras Viktoras Grabauskas.

„Prisimenant tuos ankstesnius laikus, į pavojingų, ginkluotų nusikaltėlių sulaikymą tekdavo vykti labai dažnai. Kartais būdavo taip, kad grįždavai iš vienos operacijos, atsiguldavai miegoti, o po valandos jau sulaukdavai skambučio ir vykdavai į kitą sulaikymą. Jau tuo metu „Aras“ buvo labai svarbi jėga, būtina Lietuvai. Tuo metu kaip tik kūrėsi įvairios institucijos, struktūros, tad buvo gana įdomu dalyvauti Lietuvos atgimime

Prieš kelerius metus teroristiniam aktui įvykti Lietuvoje tikimybė buvo 1–2 proc. Dabar žaidimo taisyklės pasikeitė, labai dažnai teroristinius aktus pradėjo rengti „vieniši vilkai“, kurie dažniausiai neturi jokio tiesioginio ryšio su teroristinėmis grupuotėmis. Todėl teroristinio akto tikimybė Lietuvoje pastaruoju metu gerokai padidėjo“, – LRT.lt teigia „Aro“ vadas V. Grabauskas.

Padėtis Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinėje „Aras“ per pastaruosius metus pagerėjo – sostinėje elitinis padalinys persikėlė į naujas patalpas, buvo atnaujinta ginkluotė ir ekipuotė. Visgi „Aro“ vadas pripažįsta, kad iššūkių kyla dėl darbuotojų paieškos – „Aro“ intervencinių padalinių vyrų amžiaus vidurkis yra gerokai didesnis nei 40 metų, o atsirinkti naujų darbuotojų kartais nėra net iš ko, nes ne kiekvienas gali įveikti jų atrankas.

– Kai tarėmės dėl interviu, prašėte susitikimo dienos rytą dar kartą paskambinti, jei kas pasikeistų. Ar jums dažnai tenka keisti savo planus dėl darbo ir kaip į tai reaguoja artimieji?

– Tenka. Tai – dažniausiai netikėti įvykiai, nors dalis būna planuojami iš anksto. Visgi kartais sulauki skambučio, ir planai pasikeičia. Kai manęs kas nors klausia, ar galime tam tikrą valandą susitikti, atsakau: galime planuoti, bet negaliu garantuoti, kad tikrai susitiksime. Artimieji jau su tuo susitaikė.

– Viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje vis išgirstame apie „Aro“ operacijas, įvedamą planą „Skydas“. Operacijose ir jūs pats esate dažnai matomas. Ar vykstate į kiekvieną operaciją?

– Ne, šiuo metu gana retai važiuoju į operacijas, yra labai daug kito darbo. Mano vyrai parengti puikiai, jie patys be problemų gali vykdyti daugelį operacijų. Dažniausiai vykstu tada, kai yra rimtas atvejis, reikia maksimalių mūsų pajėgų, kruopštaus planavimo.

– Kokios operacijos pastaruoju metu dažniausios?

– Dažniausiai darbo turi mūsų išminuotojai. Jų išvykimo atvejų tikrai daugiausia. Būna dažnai ir įvairių sulaikymų, taip pat padedame kitoms institucijoms vykdyti tam tikras užduotis. Pavyzdžiui, Vadovybės apsaugos departamentui gelbstime vykdant labai svarbių asmenų apsaugą, dirba mūsų snaiperiai. Kai bus popiežiaus Pranciškaus vizitas, taip pat gana intensyviai dirbsime, bus nemažai darbo.

– Kada paskutinį kartą „Arui“ teko panaudoti šaunamuosius ginklus?

– Dabar sudėtinga prisiminti. Šiais metais tikrai nereikėjo. Stengiamės rengti operacijas taip, kad nereikėtų panaudoti šaunamųjų ginklų ir kad sulaikomi asmenys neturėtų nė menkiausios galimybės pasipriešinti mūsų pareigūnams. Pastaruoju metu mums pavyksta išvengti tokių atvejų, kai reikia panaudoti šaunamuosius ginklus prieš asmenis.

– Galbūt galite papasakoti, kokia yra procedūra: kaip viskas vyksta, kai sulaukiate pranešimo apie įvykį?

– Pranešimai būna įvairūs, priklausomai nuo situacijos. Kartais operacijos yra numatomos iš anksto. Pavyzdžiui, jei Lietuvos kriminalinės policijos biuras prašo mūsų pagalbos, kai reikia sulaikyti ginkluotus pavojingus nusikaltėlius, tai iš anksto viską suplanuojame, o tada vyksta koordinavimas tarp institucijų. Tokiu būdu ir vykdoma sulaikymo operacija.

Kitos situacijos būna tuomet, kai, pavyzdžiui, įvedami tam tikri reagavimo planai. Jei tai sprogimo grėsmė – įvedamas planas „Skydas“, jei kitokio pobūdžio grėsmė – kiti planai. Tuomet taip pat kiekviena institucija žino, ką turi daryti, kokios pajėgos turi atvykti, kas už ką atsakingas.

– Žiniasklaidoje vis išgirstame apie melagingus pranešimus apie padėtus sprogmenis, kai įvedamas planas „Skydas“, į įvykio vietą vyksta „Aras“. O kaip pasibaigia visos šios istorijos, kas gresia sulaikomiems asmenims?

– Taip, į tai reaguojama ir mūsų išminuotojai vyksta patikrinti objektų. Niekada nežinai, ar tai melagingas pranešimas, ar žmogus yra iš tiesų ką nors padaręs. Bet dažniausiai tie anoniminiai pranešėjai yra nustatomi ir surandami. Dėl kažkokio beprasmio pakvailiojimo jie susigadina gyvenimą, todėl jiems siūlyčiau susimąstyti prieš taip elgiantis. Jie nieko nelaimi, o dažniausiai vis tiek būna surandami ir nubaudžiami.

– Kaip nusprendžiama dėl šturmo, ar jūs esate tas žmogus, kuris nusprendžia, kada jau jį pradėti?

– Priklausomai nuo situacijos: jei būna paimti įkaitai ar užsibarikaduoja nusikaltėliai, sprendžiu aš. Jei būna sulaikymai, kuriuose mūsų pareigūnai vykdo tam tikras operacijas, o aš nedalyvauju, nusprendžia mūsų grupės vyresnysis. Tokių sulaikymų atvejais tai taip pat būna derinama su institucijos, kuri pasitelkia mus į pagalbą, atsakingu asmeniu.

– Kokios operacijos jums asmeniškai įdomiausios?

– Sudėtingiausios operacijos yra įkaitų išlaisvinimo, nes tai kelia grėsmę tiek pareigūnų gyvybei, tiek įkaitams. Šios operacijos sudėtingos, nes turi daugiau rizikuoti savo saugumu, kad išgelbėtum žmones. Man asmeniškai teko dalyvauti ne vienoje tokioje operacijoje, kur reikėjo ne tik planuoti, vadovauti, bet ir pačiam tiesiogiai šturmuoti. Labai svarbu, kad šturmo metu pareigūnai veiktų kaip viena komanda, vienas kitą suprastų, vienas kitą pridengtų. O tai nėra paprasta, nes, žinodamas, į kokį pavojų eini, tu visada privalai įveikti baimę, o stresinėje situacijoje žaibiškai priimti tinkamą sprendimą.

– O galvoje nuolat sukasi planai ir mintys, kurį variantą geriau pasirinkti, kaip tinkamai reaguoti operacijos metu.

– Jūs visiškai teisus, planavimas labai svarbus, nes visuomet turi reaguoti pagal tam tikrą situaciją, o jos juk būna skirtingos, negali turėti vieno trafareto, kuris tiktų kiekvienai situacijai. Ir tikrai galiu pasakyti, kad bet kuris šturmas yra labai didelė rizika. Kartais, net jei situacija atrodo lengva, fortūna gali pasisukti ne ta puse – atrodytų, kad viskas paprasta ir lengva, bet kartais aplinkybės tokios, kad ima ir nepasiseka.

– Kaip pasikeitė saugumo situacija nuo nepriklausomybės laikotarpio, kokias tendencijas įžvelgtumėte? Kada jums asmeniškai buvo įdomiau dirbti – pirmąjį atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį ar dabar?

– Ankstesniais laikais į pavojingų, ginkluotų nusikaltėlių sulaikymą tekdavo vykti labai dažnai. Kartais būdavo taip, kad grįždavai iš vienos operacijos, atsiguldavai miegoti, o po valandos jau sulaukdavai skambučio ir vykdavai į kitą sulaikymą. Jau tuo metu „Aras“ buvo labai svarbi jėga, būtina Lietuvai. Tuo metu kaip tik kūrėsi įvairios institucijos, struktūros, tad buvo gana įdomu dalyvauti Lietuvos atgimime. Pareigūnai buvo labai atsidavę darbui.

Dabar kovinių operacijų yra mažiau, tačiau jos būna taip pat pavojingos ir reikalaujančios gero pasirengimo. Šiais laikais mes turime puikią ginkluotę, puikią ekipuotę, nuolat vykdome bendras pratybas su stipriausiais Europos Sąjungos antiteroristiniais padaliniais. Taigi kokybės atžvilgiu padarėme milžinišką šuolį į priekį.

Kuris laikotarpis įdomesnis? Na, kiekvienas savotiškai įdomus. Tikrai negalėčiau kažkurio išskirti.

– Tuomet dirbote šturmuotoju? Kaip prasidėjo jūsų kelias „Are“?

– Pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais buvo nuspręsta, kad reikalinga jėga, kuri galėtų vykdyti įvairias specialiąsias operacijas, ir 1991 m. balandžio 4 dieną buvo pasirašytas įsakymas, kad nuo balandžio 1 d. įkuriama rinktinė „Aras“. Juokaujame, kad galime švęsti nuo balandžio 1 iki 4 d. Iš pradžių „Aras“ vykdė įvairiausias funkcijas: be sulaikymo ir įkaitų išlaisvinimo, taip pat ir riaušių malšinimo, konvojavimų, liudytojų apsaugos ir t. t. Vėliau, kuriantis kitoms institucijoms, atsirado naujų padalinių, todėl mes pamažu specializavomės antiteroristinės veiklos srityje, atsikratėme kai kurių funkcijų, pirmiausia – viešosios policijos funkcijos. Dabar „Aras“ riaušių nemalšina, tai nėra „Aro“ funkcija, nors kartais žmonės, matydami pareigūnus su kaukėmis, pagalvoja, kad tai „Aras“.

2004 m. buvo įvykdyta dar viena „Aro“ reforma, kurios metu atsisakėme liudytojų apsaugos ir 4 savo kuopas atidavėme Lietuvos policijos liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos tarnybai. Tada kaip tik ir netekome savo padalinių, kurie buvo dislokuoti Kaune, Alytuje, Šiauliuose ir Panevėžyje, pasilikome tik padalinį, kuris dislokuotas Klaipėdoje. Mes jį labiau specializuojame kovinėms operacijoms vandenyje, ten yra mūsų koviniai narai, kurie treniruojasi vykdyti laivų abordažus – patekimą į laivus, bet jie gali vykdyti kovines operacijas ir ant žemės, vykti į sulaikymus.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais aš dirbau Policijos akademijoje, tuo metu kažkiek treniravau „Arą“, dirbau valandininku. 1992-aisiais į jį perėjau, tuo metu „Are“ jau buvo specialusis būrys. Atėjau dirbti to būrio vado pavaduotoju, bet nutiko taip, kad po mėnesio vadas išėjo ir šiam intervenciniam būriui pradėjau vadovauti aš. Šio būrio užduotis buvo vykdyti pačias sudėtingiausias ir pavojingiausias kovines operacijas: šturmus, įkaitų išlaisvinimus, pavojingų nusikaltėlių sulaikymus ir pan. 1997-aisiais buvau paskirtas rinktinės „Aras“ vado pavaduotoju, o nuo 2001-ųjų tapau viso „Aro“ vadu.

– Ką prisimenate iš to laikotarpio, kai eidavote į atakas? Koks buvo „Aro“ darbas pirmąjį dešimtmetį?

– Darbas pirmąjį dešimtmetį buvo tikrai pavojingas ir sudėtingas: samdomų žudikų sulaikymai, įkaitų išlaisvinimai, mafijos vadeivų ir smogikų sulaikymai, ypatingų liudytojų, kuriems grėsė mirtinas pavojus, apsauga. Būtų galima vardinti ir vardinti.

Prisimenant pirmąjį dešimtmetį gal būtų galima paminėti, kad neturėjome nei geros ginkluotės, nei tinkamos ekipuotės. Tačiau pasirengimas buvo aukšto lygio. Žinoma, ne iš karto. Daug padėjo amerikiečiai, bet ir mes jiems labai nenusileidome. Jau 1999-aisiais man teko vykti į JAV ir treniruoti jų specialiųjų operacijų padalinį. Tai  buvo gana aukštas mūsų įvertinimas.

– Kiek kartų yra grėsęs pavojus gyvybei?

– Yra buvę tokių atvejų. Važiuodavau į sudėtingiausias operacijas, pavojingus sulaikymus ar įkaitų išlaisvinimus, todėl kartais kildavo grėsmė, reikėdavo ir pačiam panaudoti šaunamąjį ginklą ar būti pavojingose situacijose. Bet šito nereikia sureikšminti. Atlieki savo darbą, lieki sveikas gyvas –  ir gerai. Tik visada svarbu išanalizuoti situacijas, kad kitą kartą tos rizikos būtų kuo mažiau.

– Ar bijote ko nors gyvenime?

– Iš tiesų bebaimis žmogus pas mus nedirbtų. Kiekvienas normalus žmogus turi tam tikrą baimės jausmą – vienokį ar kitokį.  Baimė duoda tam tikrą savisaugą, bet esminis dalykas mūsų darbe – kad tam tikrose situacijose nugalėtum baimę. Būna taip, kad pareigūnas veikia vienose situacijose be baimės, kitose situacijose sukausto baimė – tokia žmogaus prigimtis.

– Ar buvo dienų, kai jums pačiam reikėjo apsaugos?

– Manęs niekada niekas nesaugojo, bet tais laikais grasinimų sulaukdavau. Grasino ir man, ir kitiems pareigūnams. Bet jiems būdavo greitai paaiškinama, kad grasinti neapsimoka. Vėliau visi tai suprato.

Svarbu tai, kad dalis nusikaltėlių, buvusių organizuotose grupuotėse, turėjo nemažą patirtį sovietinėje kariuomenėje. Buvo tokių, kurie išmanė kovines operacijas, žinojo, kaip elgtis su ginklu. Tuo laikotarpiu reikėjo mūsų maksimalaus pasirengimo ir žinių.

– Kaip jūs įvertintumėte saugumo situaciją Lietuvoje šiomis dienomis?

– Kartais išgirstame pasvarstymų, kam reikalinga mūsų rinktinė, jei terorizmo Lietuvoje esą nėra. Bet visuomet reikia būti pasirengus, nes vykstant teroristiniam aktui bus vėlu galvoti, ką daryti. Prieš kelerius metus teroristiniam aktui įvykti Lietuvoje tikimybė buvo 1–2 proc. Dabar žaidimo taisyklės pasikeitė, labai dažnai teroristinius aktus pradėjo rengti „vieniši vilkai“. Jie dažniausiai neturi jokio ryšio su teroristinėmis grupuotėmis. Dabar yra daug didesnė tikimybė įvykti teroristiniam aktui. Kad kokia nors teroristinė organizacija organizuotų teroristinę ataką mūsų šalyje – tikimybė maža, bet „vienišų vilkų“ teroristiniai išpuoliai tikėtini bet kurioje šalyje.

– Ar jie užfiksuojami ir Lietuvoje?

– Nelabai norėčiau apie tai kalbėti, dirba įvairios tarnybos: Valstybės saugumo departamentas, kriminalinė policija ir kitos. Jų užduotis – vykdyti prevenciją, kad tokie atvejai būtų užkardyti. Galiu pasakyti, kad tarnybos turi geras galimybes ir profesionalai dirba, tai mus irgi džiugina, nes jei bus gera prevencija, mums bus mažiau darbo.

– Lietuva turi kelis oro ir vieną jūrinį uostą, taip pat – svarbių strateginių objektų. Ar rinktinė yra pakankamai didelė visa tai apsaugoti?

– Strateginių objektų tiesioginė apsauga nėra mūsų funkcija. Mes reaguotume tik į teroristinius išpuolius. Tačiau mes padedame įvairiems strateginiams objektams parengti pirminio reagavimo planus, apmokome jų personalą, kaip elgtis, jei įvyksta teroristinis aktas. Jei tai įvyktų, jie būtų pirmieji, kurie turėtų reaguoti, kol atvyks atitinkamos tarnybos.

Kalbant apie didesnio masto atakas, kai neužtektų mūsų pajėgų teroristinio akto likvidavimui, intervencijai turėtume galimybę pasitelkti savo kolegas iš organizacijos ATLAS (vienija Europos Sąjungos antiteroristinius padalinius – LRT.lt). Rinktinė „Aras“ yra šios organizacijos narė, todėl mes labai dažnai vykdome bendras pratybas, keičiamės informacija, esame sukūrę bendras operacijų vykdymo procedūras.

Jei dėl kažkokių priežasčių jie negalėtų atvykti mums į pagalbą, turėtume galimybę pasitelkti ir Lietuvos kariuomenės specialiųjų operacijų pajėgas (SOP). Tokiu atveju, jie skirtų savo karius, kurie prisijungtų prie „Aro“.   Hibridinio karo atveju mes taip pat veiktume kartu. Tokiu atveju būtų koordinuojami veiksmai: jie galbūt turėtų vieną taikinį, mes – kitą arba kartu vykdytume bendrą operaciją ir veiktume petys petin.

– Tiek į „Arą“, tiek į SOP žmonės žiūri su pagarbia baime. Tai yra dvi vienos labiausiai įslaptintų organizacijų, pačios stipriausios. Ką jums pačiam reiškia vadovauti „Arui“?

– Vadovavimas „Arui“ – didžiulė atsakomybė. Atsakomybė už „Arą“, už jo profesionalumą, už jo prestižą, už žmones, kurie dirba „Are“. Vadovas – tai tarsi oficialusis įstaigos veidas, pagal kurį dažnai sprendžia ir apie visą įstaigą. Todėl mes visi – ir vadovai, ir eiliniai pareigūnai – visur ir visada turime būti profesionalais, turime būti visiškai atsidavę šiai tarnybai, turime jausti vienas kito pasitikėjimą. Tą patį galiu pasakyti ir apie mūsų kolegas iš SOP. Tikrai džiugu, kad pastaruoju metu vyksta tikrai broliškas „Aro“ ir SOP bendradarbiavimas.  Nes tik bendradarbiaudami mes tampame dar stipresni, dar profesionalesni.

– Kadaise „Arui“ trūko net šarvinių liemenių, žmonės aukojo pinigus, patalpos buvo apverktinos būklės. Dabar jau porą metų esate naujose patalpose. Padėtis pagerėjo?

– Paskutiniu metu įsigijome naujos ekipuotės ir ginkluotės – tai labai svarbūs pokyčiai. Vykdomos policijos reformos metu buvo galimybė surasti pinigų. Mums ši reforma buvo tuo naudinga, kad galėjome įsigyti moderniausios ekipuotės ir ginkluotės, dabar tikrai nenusileidžiame stipriausiems antiteroristiniams padaliniams.

Vienas minusas – labai greitas progresas. Jei dabar ką nors įsigyjame, po dvejų metų tai būna pasenę. Tuomet atsilieki, o atsilikti negali. Įsigijęs automobilį, gali ilgai juo važinėti, bet jei snaiperis turi prastesnę optiką už priešininko, kyla pavojus pareigūnų gyvybei, tinkamas pridengimas – neįmanomas. Visada sakau, kad tai yra gyvybės ir mirties klausimas, ekipuotė įsigyjama ne savo malonumui ar prabangai, bet žmonių apsaugai.

Atlyginimai „Are“ nėra labai aukšti, bet gerokai didesni nei anksčiau. Per pastaruosius dvejus metus pareigūnų algos šiek tiek padidėjo, žinoma, visuomet kyla klausimas, koks atlyginimas turėtų būti, kad tiek rizikuotum. Ir atrankų metu stengiamės atsirinkti žmones, kuriuos motyvuoja ne alga.

– O kas juos motyvuoja?

– Ateidamas dirbti į „Arą“ ar SOP, turi degti noru, būti patriotiškas, žinoti, kad rizikuoji dėl visuomenės saugumo, dėl Lietuvos. Čia atlyginimas nevaidina didelio vaidmens. Žinoma, kiti galvoja: kam eiti į „Arą“, jei kitur galima uždirbti daugiau. Tokie žmonės pasirenka kitus darbus. Būna ir taip, kad priimame žmogų, o po poros metų jis, sukūręs šeimą, mus palieka, mato, kad kitur gali uždirbti dvigubai daugiau.

 Turite kelias specializacijas – kur labiausiai norima patekti?

– Sunkiosios atrankos vykdomos intervencinių padalinių pareigūnams, šturmuotojams. Kitur truputį lengvesnės, todėl negalime pasakyti, kad visi „Aro“ pareigūnai turi pereiti vienodą atranką.

Koks turi būti „Aro“ pareigūnas? Nors daugelis galvoja, kad svarbiausi fiziniai gebėjimai, pirmiausia tikrinamas intelektas, atliekami įvairūs intelekto testai. Gali būti idealiai fiziškai pasirengęs, bet jei neišlaikysi intelekto testų, atrankos nebetęsi. Taip pat vykdomi psichologiniai ir fiziniai testai. Jei yra kokių nors trūkumų fiziniame teste, bet žmogus yra mąstantis, gerai pasirengęs psichologiškai, kartais užmerkiame akis į fizinį testą ir priimame į komandą – fizinius gebėjimus galima išugdyti ir vėliau. Daugiausia reikia ir turime šturmuotojų. Bet kiekviena specializacija reikalauja atitinkamų žinių. Jei trūksta snaiperių, pasiūlome jais tapti, bet juk negali žmogui nurodyti, jeigu jis to nenori, o tuo labiau, jeigu jis tam netinka.

Norinčių dalyvauti atrankoje nėra labai daug, o ir iš jų didžioji dauguma  atkrinta. Todėl turime problemą, nes amžiaus vidurkis –  jau gerokai per 40 metų. Geriausias būtų 30–35 metų vidurkis.