Penktadienį šalies prezidentas Gitanas Nausėda ir užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis pranešė, kad sprendimas dėl ambasadorių klausimo rastas ir bus paskelbtas kitą savaitę. Kaip LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ sakė ministras, ne tik jis yra atsakingas už tai, kad problemos dėl ambasadorių taip įsisenėjo.
– Trečias kartas su prezidentu. Pavyko per 15 minučių rasti sprendimus dėl ambasadorių, tačiau kol kas dar detalių neatskleidžiate ir sakote, kad jos bus artimiausiu metu. Kada?
– Detalės dėl ambasados Londone bus, noriu tikėti, kitos savaitės pradžioje, dar reikia kelių dienų tiesiog sutarti galutinai dėl formos, bet principinis sprendimas yra rastas. Kaip minėjau pačioje pradžioje, eidamas į pirmąjį tik paviešintą susitikimą, tai man buvo vienas svarbiausių uždavinių sprendžiant visą šią mįslę, susijusią su daug ambasadų, tačiau pavyko rasti sprendimus ir dėl kitų ambasadų, tai irgi taip pat svarbu.
– Prieš porą savaičių kritikos sulaukusiame interviu prezidento patarėja Asta Skaisgirytė sakė, kad prezidentui natūraliai nepatinka, kai Vyriausybė mėgina atimti jo galias, ir tuomet, sako vaizdžiai ji, Nausėda elgiasi kaip vyresnysis brolis, kuriam jaunesnioji atžala turi paklusti. Ar tokia buvo patirtis jūsų su prezidentu, teko nusileisti?
– Tikrai ne tokia patirtis. Mano patirtis, dirbant su prezidentu, ypač ambasadorių skyrimo atvejais, kiek jų buvo per tuos trejus su trupučiu metų, iš esmės atitiko Konstituciją. Ko gero, tik paskutinis atvejis, būtent šis, kuris ir sulaukia didžiausio visuomenės dėmesio, išėjo iš tokio bendro tradicinio suvokimo, kaip tai turėtų būti daroma, ir manau, kad tai paskatino kolegas teikti įstatymo pataisas Seime. Matyt, jeigu tokių problemų kyla, kur jau yra grėsmė gal ir Lietuvos interesams, tai turi būti reglamentuota. Komentuoti patarėjų nesiimčiau, manau, kad visi vadovaujamės esminiu pamatiniu principu, kad teisinė valstybė vis dėlto yra ta, kurioje mes gyvenam, ir ne Orwello knygos, ne kiti dalykai turėtų mums būti inspiracija, bet Lietuvos Respublikos Konstitucija.
– Diplomatinėmis priemonėmis nepavyko užkirsti kelio lenkų ūkininkų protestui, kuris vyksta šalia mūsų sienos. Ar jūs prisiimate bent dalį atsakomybės, kad 7 mėnesius Varšuvoje mes neturime ambasadoriaus?
– Tiek, kiek nuo manęs priklauso, dėjau visas maksimalias pastangas, kad tas sprendimas būtų rastas. Pirmieji žingsniai buvo dedami 2022 metais, kuomet kartu su prezidentu nusprendėme, kad ambasadorius atšaukiamas, kad bus skelbiamas konkursas, ir buvo paskelbtas vienas, vėliau antras paskelbtas. Dabar turbūt pamesčiau net skaičių, kiek įvairių kandidatų, jau siekiant išeiti iš situacijos, esu prezidentui pateikęs, daugiau negu dešimt (...). Atsakingi, turbūt, esame visi, dėl to nuo atsakomybės nebėgu, deja, tokia yra Lietuvos politinė situacija. Kad daugiau joje neatsidurtume, manau, vis dėlto įstatymo pataisos, kurias jau minėjau, neturėtų būti padėtos į stalčių laukti geresnių laikų, bet turėtų būti diskutuojamos Seime ir pateiktos balsavimui.
– Ir jūs sakote, ir premjerė, kad toje lenkų ūkininkų akcijoje galima įžvelgti, arba ji pati primena, hibridines operacijas, kurios nukreiptos prieš Lenkijos ir Lietuvos nacionalinį saugumą. Nacionalinių krizių valdymo centro vadovas Vilmantas Vitkauskas sako, kad konkrečių įrodymų, jog už to slepiasi Rusija, nėra.
– Tokių įrodymų nėra. Mes matome asmenų, kurie naudoja skanduotes ar plakatus gaminasi, kurie primena Kremliaus propagandą. Tai tas kelia, matyt, ir pagrįstų įtarimų, kad ar nėra tam tikros hibridinės operacijos, ar bent jau neprisidedama prie tokios. Didžiausias susirūpinimas mūsų yra tai, kad tiek blokada Ukrainos ir Lenkijos pasienyje, tiek ir blokada Suvalkų koridoriuje iš esmės tiesiogiai siejasi su nacionaliniu saugumu. Nenorėčiau spekuliuoti kokiomis nors hipotetinėmis situacijomis, bet įsivaizduokite, jeigu šiandien vyktų kad ir pratybos ir į Lietuvą turėtų patekti Vokietijos sunkioji technika, kuri atvažiuoja būtent tuo keliu, kuris yra blokuotas. Ūkininkai pasako, kad jie dabar tikrins, ar tai yra tikrai ta technika, ar dar kažkokias tikrai keliančias nuostabą priemones taikytų pasienyje. Tai susiję su mūsų nacionaliniu saugumu ir dėl to aš noriu tikėti, kad mūsų strateginiai partneriai Varšuvoje iš tikrųjų dės maksimalias pastangas, kad tokie atvejai būtų išspręsti ir daugiau ateityje nesikartotų.
– Prezidentas, kalbėdamas apie ambasadorių skyrimą, yra sakęs, kad daromas ažiotažas lygioje vietoje, nes jis bet kada gali tiesiogiai pasikalbėti su Lenkijos prezidentu Andrzejumi Duda. O koks yra jūsų santykis su kolega Radoslawu Sikorskiu, kuris garsėja aštriais pasakymais Lietuvos atžvilgiu? Jūs pirmą kartą susitikote sausio 11 dieną, rodos, ar dabar per šitą laikotarpį teko kalbėti ir mėginti spręsti lenkų akcijos klausimą?
– Turėjome ne vieną susitikimą, artimiausiu metu jų bus dar daugiau. Esame perdavę susirūpinimą visais mums prieinamais kanalais ir kaip institucija, ir kaip vadovai jos. Aš suprantu, kad ta situacija turi ir, matyt, politinį prieskonį Lenkijoje, artėja savivaldos rinkimai. Galbūt tai irgi šiek tiek nepadeda išeiti iš situacijos. Sunku pasakyti, bet vis dėlto aš noriu pabrėžti, kad šiandien mes pasitikėjimą turime šimtaprocentinį Lenkijos Vyriausybe, kad ji gali tai išspręsti. Tačiau norime pabrėžti, kad sprendimų mes labai laukiam.
– Lietuvos kariuomenė šiandien savo socialinio tinklo paskyroje parašė, kad karo šiandien nebus, nebus ir rytoj, rašė jie plėtodami tekstą, o poryt?
– Tai turbūt apie poryt ir yra pagrindiniai klausimai, kuriuos ir aš keliu. Atsispiriant nuo situacijos Ukrainos fronte, kurios, ko gero, jau pusę metų negalime pavadinti gerėjančia arba bent jau stabilia. Ji yra nepalanki Ukrainai ir tas nepalankumas yra ne dėl ukrainiečių kaltės, o pirmiausia dėl Vakarų negebėjimo padėti ir Rusijos gebėjimo toliau spausti. Tai kelia grėsmę tiek Ukrainai, tiek valstybėms, kurios turi sieną su Rusija. Ir čia kyla mums didesnis ir pavojaus aliarmas, kad mes turim tą matyti, ir poreikis duoti atsakymus. Ne tiktai nuraminti, ne tiktai pasakyti, kad viskas šiandien yra gerai, bet mobilizuoti visuomenę veiksmui. To aš labiausiai tikėčiausi tiek iš Krašto apsaugos ministerijos vadovybės, tiek iš kariuomenės vadovybės. Pasakyti: „Gerai, šiandien nėra, šiandien mes esame ramūs.“ Už tą šiandien aš esu dėkingas jiems ir jų darbui, bet ką mes darome dėl porytojaus? Kokie yra sprendimai, kas yra padėta ant stalo? Tol, kol to nesimato, tol nerimas visuomenėje išsilaiko ir jis kyla ne tik dėl to, kad rusai ateina, bet klausimas, ar mes adekvačiai ruošiamės tam, kad jie gali ateiti dar arčiau.
– Užvakar pašiepėte krašto apsaugos ministrą Arvydą Anušauską, kad jis ruošiasi kariauti pagal savo sugalvotą scenarijų, nes priešas tai tokių scenų tikrai nepateiks. Apskritai iš tos kritikos, nes ir dabar truputėlį kliuvo, gali susidaryti įspūdis, kad jūs ministro nemėgstat.
– Tikrai niekada nesivadovauju asmeninėmis kokiomis nors prielaidomis. Pirmiausia vertinu darbus ir keliu lūkesčius kaip vienas iš atsakomybę už Vyriausybę, koaliciją prisiėmusių asmenų. Turiu tikrai lūkesčių, kaip turėtų būti šita situacija traktuojama.
Kalbant apie gynybos planus, tai aš nesakau, kad nėra tikimybės, kad scenarijus negalėtų būti ir patogus, kuomet oponentas yra silpnesnis, besiginančioji pusė yra stipresnė, yra puikiai pasiruošusi ir taip toliau. Yra tokia tikimybė, tik ji yra, reikia suprasti, gana objektyviai žiūrint, nedidelė. Daug didesnė tikimybė, kad oponentas, žinodamas mūsų pasirengimo lygį, ieškos, testuos būtent tada, kada mes būsime patys silpniausi, kada mes būsim mažiausiai pasiruošę, kada Vakarų gynyba bus pati silpniausia. Šitie scenarijai kelia didelį susirūpinimą, nes apie juos kalbama mažai. Suprantu, kad jie galbūt ir visuomenėje keltų ažiotažą ir tokį nepasitikėjimą, bet šalia to svarbu turėti atsakymus. Dėl to premjerė kviečia ir politines partijas, netrukus turėtų būti antras susitikimas dėl finansinės peržiūros, ji, sakykime, galėtų būti skirta gynybos sričiai. Labai tą remiu, manau, kad tai yra teisingiausias žingsnis, ir manau, kad būtent šiandien daugiausia dėmesio reikėtų skirti diskusijai apie tai. Grėsmes sutariam, jeigu sutariam, manau, kad dėl to sutarimas geriausias ir dėl priemonių, ir dėl finansavimo, ką reikia padaryti ir kaip galima greičiau.
– Jūs pats lapkritį sukėlėte ažiotažą įvardijęs grėsmes Lietuvai. Oponentai tada kalbėjo, kad čia gąsdinat visuomenę, nes artėja rinkimai ir norit, kad konservatorius išrinktų. Prezidentas tada pasiūlė atsisėsti, nusiraminti. Praėjo 3 mėnesiai, ar jūs matot kokių nors veiksmų ženklų, signalų, kad tie jūsų perspėjimai buvo priimti rimtai?
– Manau, kad mes adekvačiai situacijos dar nepriimame. Jaučiamas toks sujudimas, subruzdimas ir galbūt šiek tiek prie to prisidėjau ir, tiesą sakant, skatinu diskusiją dėl to, kad ji reikalinga. Tai nėra paprasti klausimai. Visuotinis privalomas šaukimas nėra paprastas klausimas, kurį visuomenei būtų galima priimti kokiu nors vienos partijos valios sprendimu. Yra oponuojančios pusės, netgi koalicijoje galbūt nėra iki galo sutarimo dėl to, bet pradedant diskusiją apie grėsmę, sutariant, kad tikrai Lietuva yra sudėtingoje situacijoje, galima ieškoti sprendimų. Tikrai apmaudu, kad tai yra rinkiminiai metai. Bet, deja, Vladimirui Putinui negalime primesti savo rinkiminio kalendoriaus. Jis pasirenka, jis daro savo eskalacinius veiksmus toliau, mes esame priversti reaguoti.
– Prancūzijos prezidentas sako, kad neatmetama, jog Vakarai galėtų dislokuoti karių Ukrainoje, reaguodami į tą pačią Kremliaus retoriką. Jūs irgi, suprantu, remtumėte prancūzus, nors ir NATO generalinis sekretorius, ir dauguma NATO priklausančių šalių tokią galimybę iš karto atmetė?
– Pirmiausia, Prancūzijos prezidentas nekalba apie NATO karius. Jis kalba apie valstybių grupės, kuri mąsto apie grėsmę panašiai (angliškai – like-minded), telkimą. Ir tikrai Lietuva tokioje grupėje galėtų, manau, turėtų būti. Mes turime būti, esu taip sakęs, visose grupėse, kurios užtikrina Ukrainos pergalę šiame kare, nes nuo jos, nuo pergalės, priklauso tiesiogiai ir mūsų saugumas. Kokie tai kariai būtų, kokiomis apimtimis, kokias užduotis jie galėtų vykdyti, tai yra atskiras klausimas.
Pirmiausia, manau, kalbėtume apie pratybines, ruošiamąsias grupes, kurios šiandien, sakykime, ruošia ukrainiečių karius Lietuvoje, tą galbūt galėtų daryti Ukrainoj. Tai galėtų būti taip pat ir pasienio saugumo grupės ar kiti panašūs elementai. Esu sakęs ir privačiai perdavęs paramą idėjai, ir viešai tą parėmęs dėl to, kad šiandien mums reikia drąsių ir netradicinių sprendimų, jeigu mes nenorime matyti tiktai blogėjančios situacijos Ukrainoje.
