Po 10 dienų trukusios ekspedicijos Kazachstane į Lietuvą sugrįžo dvi „Misija Sibiras`18“ komandos. Į Vilniaus oro uostą vėliavomis ir lietuviškomis lauko gėlėmis nešini susirinkę dalyvių artimieji pasitiko 24 misijos dalyvius. „Nepaisant nuovargio, padarėme viską, ką buvome suplanavę“, – portalui LRT.lt sako septynioliktosios ekspedicijos vadovas Arnoldas Fokas.
„Misijos Sibiras`18“ dalyviams, pasiruošusiems karščiui ir sausrai, teko susidurti su visai kitokia realybe – beveik visą ekspedicijos laiką gausiai lijo, o temperatūra nukrisdavo iki 10 laipsnių šilumos. Vis dėlto grįžę dalyviai nesulaikė ašarų akyse ir dalinosi pačiais geriausiais įspūdžiais.
„Jausmai dar turi susigulėti. Nepakartojama patirtis. Buvo keista atsiskirti nuo kasdienybės, visų naujų technologijų. Nors nebuvo sunku, gal tik pirmą dieną. Susiliejau su gamta ir prisiliečiau prie istorijos tiesiogiai. Pykčių komandose nebuvo. Tik buvo gaila atsiskirti, nes misijas atlikdavome skirtingose Kazachstano vietose. Man sunkiausia buvo dviejų parų lietus ir vėliau karštos dienos, prisitaikyti prie tų pokyčių“, – pasakoja vienas iš ekspedicijos dalyvių Juras Pratusevičius. Tiems, kas galvoja tapti „Misija Sibiras“ dalimi, vaikinas patarė tik vieną – būti savimi.
Ekspedicijos vadovas A. Fokas, jau vienuoliktąjį kartą dalyvaujantis „Misija Sibiras“ ekspedicijoje, didžiavosi savo komanda ir tikino, kad visi numatyti planai buvo įgyvendinti.
„Nuovargio, aišku, buvo, bet padarėme viską, ką suplanavome, o suplanavę buvome nemažai. Komanda puiki, žmonės motyvuoti, o su tokiais visada labai įdomu ir malonu dirbti“, – portalui LRT. lt įspūdžius pasakoja ekspedicijos vadovas A. Fokas ir priduria, kad jaunimas, dalyvaujantis šioje misijoje, bus tvirtesnis ir atsparesnis visiems neigiamiems dalykams.
Dar viena ekspedicijos dalyvė Viltė Ambrazaitytė tikina, kad iššūkių buvo pačių įvairiausių, o įspūdžių tiek daug, jog nebeįmanoma atsiminti, ką kurią dieną veikė.
„Daug emocijų, labai smagu. Iššūkių buvo įvairių – nuo nematytos gamtos iki nematyto rašto – kirilicos, kurios anksčiau niekada nesimokiau skaityti. Per pusdienį teko išmokti. Daug dalykų nustebino, pusei komandos nelabai sekėsi dėl stipraus lietaus. Nesitikėjau, kad su komanda taip sulipsime, jau dabar gaila, kai pagalvoji, kad reikės išsiskirti.
Dar anksti kalbėti, kas pasikeitė manyje, nes galvos tokios pilnos įspūdžių, kad net sunku atsirinkti, ką kurią dieną mes veikėme. Viskas susimaišė – mažai miego, daug darbo. Didžiuojuosi savo komanda – padarėme labai daug. Patariu šimtą kartą bandyti. Man tai buvo viena geriausių patirčių gyvenime“, – įsitikinusi „Misija Sibiras`18“ dalyvė V. Ambrazaitytė.
Kaip anksčiau skelbta portale LRT.lt, „Misija Sibiras“ dalyviams šį kartą nebuvo išduotos vizos vykti į ekspediciją Rusijoje. Misijos organizatoriai, vos sužinoję apie būsimus nesklandumus, pradėjo ieškoti alternatyvios krypties ir nusprendė vykti į Kazachstaną, pasidalinę į dvi komandas – pietinę ir šiaurinę. Komandos pradėjo darbus Karagandos mieste ir tada keliavo į Džezkazganą ir Balchašą.
Nors misijos dalyviai buvo pasiruošę alinantiems karščiams, Kazachstane netikėtai užklupo rudenį primenančios oro sąlygos – stiprus lietus ir vėsuma.
„Kapinės lyjant lietui tapo ne tik neįžengiamomis, bet dar ir šlapiomis džiunglėmis. [...] Po darbų kiaurai buvo peršlapusios pirštinės ir kelnės, o rankos buvo sušalusios tiek, kad tikrai būčiau neatsisakiusi žieminių pirštinių“, – portalui DELFI.lt pasakojo ekspedicijos dalyvė Giedrė Lingytė.
Kazachstano teritorija yra antra pagal lietuvių kilmės asmenų tremties, įkalinimo ir palaidojimo mastą – ją lenkia tik Rusijos Federacija. Skaičiuojama, jog į šias vietas buvo perkelta beveik 50 000 lietuvių.
„Misija Sibiras`18“ dalyviai liepos 19 d. išskrido tiesiai į Astaną ir pradėjo savo misiją Karagandoje, o vėliau išsiskirstė ir kalinimų vietas tvarkė skirtingais maršrutais – Džezkazgane ir Balchaše.
