Ketvirtadienį projekto „Misija Sibiras“ dalyviai išvyko į oro uostą, iš kurio keliaus į ekspediciją Kazachstane. Prof. Vytautas Landsbergis „Misijos Sibiras '18“ projekto dalyviams linkėjo būti vieningiems ir atsakingiems, bet nepamiršo perspėti ir apie praktiškesnį dalyką – apsisaugoti nuo uodų. Atlikėjas ir vienos iš misijų dalyvis Gabrielius Liaudanskas-Svaras įsitikinęs, kad jokie gamtos keliami iššūkiai nesutrukdys patriotiškam jaunimui: „Tėvynės istorija jiems yra daug svarbesnis dalykas nei asmeninis komfortas.“
Lietuvos aukščiausi politikai žavisi jaunimu
„Misija Sibiras '18“ dalyviai į išlydėtuves Vilniaus geležinkelio stotyje atvyko nešini didžiulėmis kuprinėmis, tačiau plačiai besišypsantys.
Prof. V. Landsbergis susirinkusiems prisipažino, kad jį ima žalias pavydas matant jų pasiryžimą ir užsidegimą. 18-iktus misijos metus profesorius pavadino brandos amžiumi.
„Jūs – motyvuoti žmonės ir man tokie labai patinka. Nieko negaliu padaryti, turiu tam silpnybę. Žiūriu ir galvoju, kad aš pasenau, o jūs tokie – amžinai jauni. Rodos, jūsų jaunystė, entuziazmas ir misijos pajautimas yra nemirtingas.
Galvoju, per tuos 18 metų „Misijos Sibiras“ dalyviai sukūrė tam tikrą sąjūdį. Tai nėra vienkartinė misija. Jūs – viena kariuomenė. Ar jūs susitinkate visi, tie, kurie per 18 metų dalyvavo misijoje? Galbūt galvojate dar ir rinkiminį sąrašą sudaryti ir rinkimuose dalyvauti? Jūs tai būtume jėga“, – projekte „Misija Sibiras“ susibūrusiems dalyviams išlaikyti bendravimą ir artumą patarė profesorius.
E. Genio/LRT nuotr.
Anot jo, Sibiras Lietuvai jau yra tapęs prievartos, smurto ir persekiojimo simbolis, kurtas nuo pat caro laikų tremiamų žmonių, nors galėtų būti visai gražus kraštas. Profesorius svarstė, gal ir jo proanūkiai kažkada dalyvaus tokioje misijoje, jei, kaip V. Landsbergis juokavo, bus tinkamos kondicijos.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius tvirtino, kad šie metai misijai ypatingi, nes tai – šimtmečio metai. „Prisimename, kiek mūsų yra, norime, kad sugrįžtų tie, kurie išvažiavo. Sakome, kad Lietuva yra ten, kur plaka lietuviška širdis ir skamba lietuviškos dainos su šokiais. Aš manau, kad ten, kur yra lietuvių kapai, irgi yra Lietuva. Nepaprastai kilnu, ką darote jūs, „Misija Sibiras“ dalyviai. Atveždami grumstelį Lietuvos žemės, šalies dvasios ir primindami, kad mes esame dėkingi žmonėms, paaukojusiems savo gyvybę“, – kalbėjo L. Linkevičius.
E. Genio/LRT nuotr.
Kultūros reikalų ministrė Liana Ruokytė-Jonsson taip pat kreipėsi į dalyvius sveikindama ir tikindama, kad kiekvieną misijos dieną ji bus mintimis su jais.
„Išlydime gražų, pilietišką jaunimą į humanitarinę, visuomeninę ir labai atsakingą misiją. Tai – labai įpareigojanti misija. Manau, kad kiekvienas iš jūsų šią misiją pasirinkote sąmoningai, norėdami prisidėti prie mūsų tautos stiprybės ir puoselėjimo.
Žiūrėdama į jus galvoju, kad lietuvių tauta – labai stipri, gaji ir tikrai daugiau niekada nebus pavergta priešiškai nusiteikusių tautų. Jei amžius būtų tinkamas, mielai prisidėčiau prie dalyvavimo misijoje, tačiau dabar turiu būti su jumis mintimis, seksiu kiekvieną žinią“, – tvirtino L. Ruokytė-Jonsson, o viena iš organizatorių priminė, kad „Misija Sibiras“ dalyviams jokio amžiaus cenzo nėra, tad visi norintys – laukiami.
Sugrįžus namo prasideda tikroji misija
Atlikėjas ir visuomeninkas G. Liaudanskas-Svaras, pats dalyvavęs misijoje 2009 metais Kazachstane, prisimena kelionę lyg tai būtų buvę vakar.
„Prisiminimai tokie ryškūs, lyg tai būtų vykę ką tik. Viską puikiai atsimenu. Viliuosi, kad Kazachstano lagerių paveldas nenunyko į dulkes, nes jau tada jis buvo pabyrėjęs, o juo gi niekas nesirūpino nuo tada“, – portalui LRT.lt sako G. Liaudanskas.
Kaip teigė atlikėjas, Kazachstano oro sąlygos iš tiesų kelia iššūkį – karšta, daug dulkių, tačiau misijos dalyviams tai nesvarbu: „Jie pasiryžę bet kokiomis sąlygomis vykdyti savo misiją, tai ir yra vienas iš vidinės atrankos į dalyvius kriterijų. Tėvynės istorija yra daug svarbesnis dalykas nei tavo asmeninis komfortas.“
Atlikėjas tvirtina, kad dabar misijos dalyvių laukia įdomioji dalis, bet svarbiausioji prasidės tada, kai jie grįš. „Dalyviai grįš su patirtimi, kurią galės skleisti kitiems. Nebūtinai darydami pristatymus, bet savo aplinkių ratu. Taip atsitiko ir su manimi ir visai tais, kurie sudalyvavo misijoje“, – apie projekto „Misija Sibiras“ didelį poveikį kiekvieno dalyvio gyvenimui pasakojo G. Liaudanskas-Svaras.
Nauja kelionės kryptis nesutrukdė misijai
Pasak organizatorių, ši ekspedicija skiriasi nuo tų, kurios vyksta Sibire, nes Kazachstane žmonės patyrė ne tremtį, o kalinimus. Jie dirbo lageriuose, todėl yra išlikę daugiausia masinės kapavietės, o ne atskiros lietuvių kapinaitės.
Kazachstano teritorija yra antra pagal lietuvių kilmės asmenų tremties, įkalinimo ir palaidojimo mastą – ją lenkia tik Rusijos Federacija. Skaičiuojama, kad į šias vietas buvo perkelta beveik 50 000 lietuvių. „Misija Sibiras'18” dviejų ekspedicijos komandų darbai čia planuojami Karagandos, Džezkazgano ir Balchašo apylinkėse. Buvusioje Kazachijos SSR veikė kelios dešimtys lagerių, kuriuose buvo kalinami apie 20 tūkstančių politinių kalinių iš Lietuvos.
Anot ekspedicijos organizatorių, netikėta žinia dėl vizų sukėlė daugybę papildomų rūpesčių ir problemų. Naujasis maršrutas reikalauja ne tik nenumatytų išlaidų, bet ir dar daugiau visuomenės pagalbos surandant kuo daugiau žmonių, patyrusių kalinimus šiame krašte, ar jų artimųjų, ir galinčių pasidalinti istorijomis.
„Misija Sibiras“ ekspedicija Kazachstane paskutinį kartą lankėsi 2009 metais. Šio krašto gamtinės sąlygos smarkiai skiriasi nuo Sibiro, koks yra Rusijoje. Kazachstano pietuose temperatūra vasarą gali pakilti net iki 45 laipsnių karščio, o stepėse galima sutikti nuodingų skorpionų ar vorų.
„Sibiro ir Kazachstano sąlygos skiriasi, tačiau pagrindinis ekspedicijos tikslas – ne. Kazachstane sunkiau rasti pavienių lietuvių kapų, kadangi politiniai kaliniai čia buvo laidojami masinėse kapavietėse, tačiau čia numatoma dar daugiau iššūkių: ieškant Kazachstane tebegyvenančių lietuvių bei tvarkant paminklinius atminimo ženklus“, – sako vienas iš ekspedicijų vadovų Arnoldas Fokas.
Pasak prezidentės Dalios Grybauskaitės, trečiadienį priėmusios „Misija Sibiras“ dalyvius, jokios dirbtinės kliūtys negali sukliudyti pilietinei jaunimo iniciatyvai pagerbti stalinizmo aukų, kaip neįmanoma nuneigti istorinės tiesos apie mūsų tautos patirtą genocidą. Ši atmintis visada bus gyva, ir tai patvirtina jaunimo patriotinis pasiryžimas atlikti šių metų žygius, nepaisant trikdžių. Šiemetinė misija yra išskirtinė dar ir tuo, kad ji taip pat įprasmina Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetį. Valstybės susigrąžinimas buvo didžiausia mūsų tremtinių ir politinių kalinių svajonė bei viltis.
Šalies vadovė dar per pirmąją kadenciją, 2011 m. spalį, lankydamasi Kazachstane, nuvyko į vieno iš lagerių vietą – ALŽIR (Akmolinskij lager žon izmenikov rodiny – Akmolinsko Tėvynės išdavikų žmonų lageris), kur buvo ištremtos lietuvės moterys. Prezidentė ten atidengė atminimo akmenį.
