Lietuvoje

2018.07.16 19:59

Pagalba neįgaliesiems stringa dėl biurokratijos

Eligija Barkutė, LRT.lt 2018.07.16 19:59

Nors valstybė neįgaliesiems skiria nemažai lėšų, didelė dalis pinigų jų taip ir nepasiekia, LRT.lt teigia Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentė Rasa Kavaliauskaitė. Prireikus pritaikyti būstą atsisėdusiems į neįgaliojo vežimėlį, kad namuose jiems būtų saugu ir lengva judėti, valstybė siūlo pasinaudoti programa, pagal kurią šie darbai atliekami nemokamai. Tačiau, pasak R. Kavaliauskaitės, šios paslaugos kartais tenka laukti net kelerius metus, o kol įvyksta viešieji pirkimai ir sutvarkomi visi dokumentai, nebespėjama atlikti darbų, todėl jiems skirti pinigai dažnai grįžta atgal į valstybės biudžetą. Negana to, dauguma kitų naudingų programų, pagal kurias teikiama pagalba neįgaliesiems, yra laikinos – finansavimas gaunamas tik keleriems metams, iš Europos Sąjungos lėšų.

Pinigai neįgaliojo namų pritaikymui dažnai grįžta atgal į biudžetą

„Nacionalinės neįgaliųjų socialinės integracijos 2013–2019 metų programos dokumentai savivaldybes pasiekia tik vasarą, tuomet kol pagal visas sąlygas padaromi viešieji pirkimai, jau ateina ruduo, ir lieka tik maždaug pusė metų visiems darbams įvykdyti, nes viskas turi būti padaryta per kalendorinius metus, kitaip lėšos grįžta atgal į biudžetą. O reikia juk kiekvieną būstą apžiūrėti, įvertinti, sudaryti sąmatą, atlikti kitas procedūras“, – piktinasi Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentė.

Jos teigimu, graži šios programos idėja subliūkšta dėl finansinių reikalų: viešuosius pirkimus laimi žemiausią kainą pasiūliusieji rangovai, todėl darbai kartais atliekami nevisai kokybiškai, o sugaišus daug laiko biurokratinėms procedūroms, remontas atliekamas paskubomis.

Norint pasinaudoti būsto pritaikymo programa, pasak R. Kavaliauskaitės, neįgaliajam tenka stoti į eilę. Kiek jam teks laukti, priklauso nuo savivaldybėse skirstomų prioritetų. „Jeigu žmogus dirba, yra aktyvesnis, daugiau motyvuotas, jam namus stengiamasi pritaikyti pirmumo teise. Tačiau tada nukenčia tie, kurie negali būti aktyvūs būtent dėl savo negalios“, – paradoksalią situaciją komentuoja R. Kavaliauskaitė.

Vis dėlto socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėja ryšiams su visuomene Eglė Samoškaitė teigia, jog minėta programa yra viena svarbiausių programų, kuri tiesiogiai prisideda prie neįgaliųjų gyvenimo kokybės gerinimo, o būsto pritaikymas neįgaliesiems – tik vienas iš jos tikslų. Specialistės teigimu, apsieiti be laiką gaišinančių viešųjų pirkimų nepavyktų: „Jie reikalingi siekiant skaidraus ir efektyvaus lėšų panaudojimo.“

Valstybės pagalbos laukti nesiryžo, padėti suskubo draugai

Prieš dvejus metus po sunkios traumos į neįgaliojo vežimėlį atsisėdęs Rolandas Pakštas pasakoja, jog su negalia teko susigyventi po įvykio universiteto žygeivių sąskrydyje: „Lipau į medį norėdamas įkelti inkilėlį, tačiau šaka lūžo ir aš nukritau. Traumos metu buvo pažeistas stuburas, po to buvo atlikta operacija. Dabar jau du metus nejaučiu pusės savo kūno.“

BNS nuotr.

Po to, kai R. Pakštas patyrė traumą ir atsisėdo į neįgaliojo vežimėlį, patogiam judėjimui prireikė pritaikyti ir namus: reikėjo praplatinti duris, pažeminti slenksčius, palyginti grindis, namuose įrengti tualetą, dušą, vandentiekį, kanalizaciją, nutiesti takelius lauke, nes vyras gyvena sodo namelyje.

Jis teigia girdėjęs apie valstybės siūlomą programą, pagal kurią specialistai atvažiuoja į namus ir atlieka šiuos darbus nemokamai, tačiau ja nepasinaudojo. „Norint pasinaudoti šia programa, eilėje reikia stovėti apie 2–3 metus. Aš negalėjau tiek laukti, nes gyvenu sodo namelyje. Be to, mano pažįstami, pasinaudoję minėta programa, liko nusivylę: po kelių metų sulaukė savo eilės, bet viskas buvo padaryta labai simboliškai, ne visai kokybiškai, – pasakoja R. Pakštas ir paaiškina, kad būtent dėl to valstybės pagalbos jis nelaukė. – Man susitvarkyti padėjo bičiuliai – 22 metus esu žygeivių klube, taigi bendražygiai man pagelbėjo ir pinigais, ir darbais.“

Specialistai kartais pagaili informacijos apie galimą pagalbą

R. Pakštas apie jam priklausančią valstybės pagalbą pirmiausia sužinojo po operacijos, kai jį aplankė ligoninės socialinis darbuotojas. Tada R. Pakštas sužinojo, kad jam skiriama 1200 eurų neįgaliojo vežimėliui įsigyti, tačiau daugiau informacijos apie galimą socialinę pagalbą nesulaukė. „Bent jau man socialinis darbuotojas pasakė labai nedaug. Gerai, kad turiu pažįstamų, draugų, kurie su tuo buvo jau susidūrę. Jie man iš savo patirties papasakojo, kokią paramą tokiu atveju žmogus gali gauti“, – prisimena R. Pakštas.

Didelį informacijos trūkumą pastebi ir R. Kavaliauskaitė. Jos teigimu, nuo žmogaus, kuris pirmasis ateina prie ligonio lovos ir suteikia pirmąją informaciją, labai daug kas priklauso. „Mūsų sąjungos darbuotojai nuolat sėdi prie telefono: gauname begalę užklausų, kai kurios iš jų netgi visai elementarios, o žmonės gainiojami iš vienos institucijos į kitą. Tai rodo, kad tikrai yra informacijos suteikimo spragų“, – teigia R. Kavaliauskaitė. Anot jos, socialinis darbuotojas kartais pasako labai daug, nuoširdžiai pataria, tačiau būna ir tokių, kurie padiktuoja tik tai, kas priklauso: „Eik ten – gausi vaikštynę, eik ten – gausi vežimėlį.“

Naudingos paslaugos – laikinas malonumas

R. Kavaliauskaitės manymu, pasitaiko ir labai gerų naujų idėjų, kurios padeda tiek neįgaliesiems, tiek kitiems asmenims, kuriems reikia socialinės slaugos ir globos paslaugų. Viena iš tokių programų, jos teigimu, yra integralios pagalbos teikimas, finansuojama iš Europos Sąjungos (ES) lėšų. Šiuos programos esmė, kaip sako R. Kavaliauskaitė, yra įvairiapusė pagalba žmogui, kai į jo namus kelis kartus per savaitę atvažiuoja visa specialistų komanda – ir medikas, ir slaugytojas, ir socialinis darbuotojas. Jos teigimu, ši programa labai pasiteisino, tačiau ir čia neišvengta dviprasmiškų situacijų.

Pasak R. Kavaliauskaitės, finansuoti tokias programas iš ES lėšų yra neprotinga: „Tai laikina – tokios programos yra sudaromos tik keleriems metams, o kai praeina tas etapas, finansavimas baigiasi. Kadangi paslauga žmonėms labai naudinga, yra poreikis ją pratęsti, tačiau savivaldybės neturi tam pinigų ir paslaugos nebelieka arba vėl stengiamasi keleriems metams susižvejoti finansavimą iš ES“. Taigi žmonių su negalia sąjungos prezidentė ragina kuo skubiau ieškoti būdų, kaip tokioms programoms rasti pinigų iš valstybės biudžeto, kad naudingos paslaugos nebūtų laikinos.

Paramą teikiančios organizacijos informacijos apie neįgaliuosius negauna

Visoje sistemoje R. Kavaliauskaitė pasigenda dar ir glaudesnio bendradarbiavimo tarp institucijų. Jos teigimu, nevyriausybinės organizacijos negauna informacijos apie neįgaliais tapusius žmones: „Jos tenka ieškoti per savus žmones reabilitacijose, atsitiktinai sužinome iš kaimynų, bendruomenių.“

Ji mano, kad būtų kur kas lengviau, jei tokią informaciją organizacijoms ir savivaldybėms galėtų suteikti ligoninė ar reabilitacijos įstaigos. Tikiu atveju, kol judėjimo negalią turintis žmogus kelis mėnesius gydytųsi reabilitacijoje, savivaldybės ir nevyriausybinės organizacijos kartu su žmogaus artimaisiais galėtų pritaikyti jo namus dar iki jo sugrįžimo.

BNS nuotr.

„Dabar neįgalusis po kelių mėnesių reabilitacijos ir grįžta į savo butą, pavyzdžiui, 5 aukšte arba į namą kaime, kur nėra jokių patogumų ir turi laukti kelis metus, kol jam bus pritaikytas būstas“, – tikina Lietuvos žmonių su negalia sąjungos atstovė. Tačiau, anot specialistės, tvarka kol kas nesikeičia, o informacijos sklaidą tarp įvairių institucijų ir organizacijų stabdo ne tik neorganizuotumas, bet ir asmens duomenų apsaugos įstatymai.

Kur kreiptis pagalbos, atsiradus judėjimo negaliai?

Socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėja ryšiams su visuomene E. Samoškaitė teigia, jog valstybės teikiamos lengvatos neįgaliajam yra įvertinamos pagal jam nustatytą darbingumo lygio procentą, neįgalumo lygį, specialiuosius poreikius. Pasak specialistės, pagrindinės lengvatos taikomos vaistams, gydymui, vykimui per pasienio kontrolės punktus, ženklo „Neįgalusis“ ir neįgalių asmenų automobilių statymo kortelės naudojimui, transportui, skiriama parama būstui įsigyti ar jo pritaikymui neįgaliesiems, taip pat suteikiama teisinė pagalba.

Anot jos, dėl socialinių paslaugų asmuo turi kreiptis į savo savivaldybės administraciją. Tai padaryti gali pats neįgalusis, vienas iš suaugusių šeimos narių, jo globėjas, rūpintojas ar kiti suinteresuoti asmenys.

E. Samoškaitė informuoja, kad sveikatos priežiūros įstaigoje besigydantis asmuo gali kreiptis į įstaigos socialinį darbuotoją, kuris turi asmens prašymą perduoti savivaldybei ir tarpininkauti, kad žmogus gautų socialines paslaugas.

BNS nuotr.

Pagal vyriausybės patvirtintą Nacionalinę neįgaliųjų socialinės integracijos 2013–2019 metų programą neįgaliajam iš valstybės ir savivaldybės biudžetų lėšų gali būti atlikti namų pritaikymai, finansuojami įvairūs užsiėmimai, kuriuose mokoma pažinti ir valdyti negalią, savarankiškai spręsti kasdienes problemas, lavinama saviraiška ir kūrybingumas. Taip pat gali būti paskirtas asmeninis asistentas, suteikta pagalba norint įsidarbinti, galimybė dalyvauti įvairiuose amatų būreliuose ir klubuose, kuriuose neįgalieji mokosi gaminti įvairius dirbinius.

Neįgaliesiems priklauso pavėžėjimo paslauga savivaldybių teritorijose, mokymas vairuoti B kategorijos motorinę transporto priemonę. Teikiamos tikslinės kompensacijos slaugai ir priežiūrai. O besimokantiems aukštosiose mokyklose priklauso finansinė parama.

Minėta programa neįgaliesiems siūlo ir technines pagalbos priemones, gydymo ir funkcinio lavinimo priemones, įtvarus (ortezus) ir protezus (išskyrus endoprotezus), skiria asmeninės apsaugos ir priežiūros bei judėsenos priemones, baldus ir pagalbinius įtaisus, skaitymo, rašymo, telefono ryšio priemones.

Valstybinės ligonių kasos Paslaugų ekspertizės ir kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė Oksana Burokienė įspėja, jog apie pacientų lankymo namuose tvarką turi informuoti šeimos gydytojas arba gydymo įstaigos administracija, o dėl slaugos paslaugų namuose reikėtų kreiptis į šeimos medicinos paslaugas arba pirmines psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikiantį gydytoją.