captcha

Jūsų klausimas priimtas

Atsakomybė dėl prasto maisto krenta ir įmonėms – pačios pasirenka prastus tiekėjus?

Paslaugų pirkėjai patys pateikia viešųjų pirkimų reikalavimus, pasirenka, kokių produktų nori, ir vertina jų kokybę LRT RADIJUI sako Viešųjų pirkimų tarnybos vadovė Diana Vilytė. Anot jos, jei perkančios organziacijos būtų principingesnės, situacija būtų kitokia: „svorio centrą reikėtų kelti į viešąjį sektorių – tai jo atsakomybė [...]. Nuo pradžios iki galo reikia būti labai principingiems.“
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Įmonės „Pontem“, kuri organizuoja maitinimo paslaugų teikimą ne tik valstybinėse įstaigose, bet ir neseniai vykusioje Dainų šventėje, vykdantysis direktorius Donatas Karbauskas, paklaustas kaip vertina pačių tiekiamą maistą naudos sveikatai aspektu, tvirtina, kad įvertinti balais būtų sudėtinga. Anot jo, svarbiausia, ar maistas atitinka nustatytus reikalavimus. Pašnekovas taip pat priduria, kad kartais maisto kokybę lemia ir užsakovo poreikiai.

„Jeigu kalbame detaliau, tai, pavyzdžiui, paimkime saldintą arbatą. Iš tikrųjų mes informuojame, kad galime tiekti ir saldintą, ir nesaldintą arbatą, ir juodą, ir žalią, ir žolelių, ir ekologišką arbatą – kokios tik nori perkančioji organizacija, jeigu tik tai leidžia sutartis, sudaryta su mumis, ir kitos pirkimo procedūros“, – sako D. Karbauskas.

Viešųjų pirkimų tarnybos vadovė D. Vilytė iš dalies sutinka, kad atsakomybė dėl maisto kokybės tenka patiems užsakovams. Kaip teigia specialistė, nepatiekiamų tiekėjų sąrašas, į kurį įtraukiami reikalavimų, sutarties sąlygų neatitikę tiekėjai, iš esmės priklauso nuo paslaugas perkančių organizacijų.

„Tie, kas gauna paslaugas, vertinta, ar tiekėjas atitinka reikalavimus, ar tiekia tas maisto tiekimo paslaugas, kurios numatytos sutartyje. [...] Mes 2016 m. jau signalizavome politikams, perkančioms organizacijoms, kad su maisto tiekimu yra problemų“, – atkreipė dėmesį D. Vilytė.

Jos aiškinimu, tada 56 proc. viešųjų pirkimų rinkos buvo pasidalinusios trys bendrovės: „Kretingos maistas“, „Pontemas“ ir „Sanitex“. Paskui Konkurencijos, Viešųjų pirkimų tarnybos vadovės teigimu, įvertino bendrą rinkos, o ne viešojo sektoriaus situaciją ir leido bendrovei „Pontemas“ įsigyti bendrovę „Kretingos maistas“.

Pašnekovė priduria – smulkiajam verslui įsitraukti į viešuosius pirkimus sudėtinga dar ir dėl to, kad pačios perkančiosios organizacijos iškelia sąlygas, kurių šios įmonės negali atitikti.

„Pavyzdžiui, visai neseniai yra įvykęs Telšių darželių maitinimo pirkimas – visi darželiai apsijungė, vyksta didelis pirkimas. Žinoma, kad maža, vietinė įmonytė, kuri galbūt tiektų iš vietinių ūkininkų įsigytą maistą, šviežią, įvairų maistą, negali dalyvauti, nes uždėti finansinio pajėgumo rodikliai, kurių neatitinka smulkus verslas. Reikia paklausti, kodėl Telšiams šovė į galvą taip daryti, kai yra prognozuojama, kad į tokį konkursą ateis tik vienas tiekėjas?“ – svarsto D. Vilytė.

Jos nuomone, dėl tokios situacijos didžiosios maisto tiekėjos nebijo kitų bendrovių konkurencijos: „Apie 10 mln. eurų kasmet (tiek „Pontemas“, tiek „Kretingos maistas“) – tokios laimėtos viešųjų pirkimų sutartys: ir ligoninės, ir vaikų namai, ir mokyklos, ir darželiai. Iš tikrųjų verslas nejaučia konkurencijos, mūsų rinkoje jaučiasi labai tvirtai ir nekelia sau kokybės standarto, jis nebijo.“

Su išsakyta kritika D. Karbauskas nesutinka. Jo teigimu, bendrovei kokybė visada yra prioritetas, o konkurencijos taip pat netrūksta.

„Labai gaila, kad viešasis sektorius, teikdamas informaciją, vis dar gyvena su 2015 m. statistika. Gaila, tai labai sena statistika. Mūsų įmonė dirba ir maitinimo, ir prekybos maisto produktais didmenos ir mažmenos srityse. Visose šiose srityse turime itin didelę konkurenciją. Lietuva nėra vienalytė, yra atskiri regionai, kiekvienas regionas yra su savo poreikiais, savo supratimu, su savo užduotimis“, – tikina D. Karbauskas.

Jis patvirtina – jau kelerius metus perkančiosioms organizacijoms teikiamos rekomendacijos pirkimus skaidyti. Tačiau net ir nepaisant to, teigia D. Karbauskas, organizacijų perkamoji galia mažėja: „Tai jokia paslaptis. Vilniuje tokios problemos neturime [...], Vilniuje darželiai perpildyti. Tačiau kituose regionuose, periferijoje turime didžiules problemas. Jeigu sudarome sutartį iki trejų metų [...], tai praėjus metams ar net pusei metų turime 30 proc., 40 proc., 50 proc. vaikų sumažėjimą.“

D. Vilytė apibendrina – nors Lietuvos žmonės jau drąsiau reiškia pretenzijas, verslui dar reikia įsisąmoninti, kad pačioms įmonėms reikia rūpintis savo reputacija.

„Verslo etika ir reputacija yra paties verslo reikalas. [...] Tai jų apsisprendimas, bet svorio centrą reikėtų kelti į viešąjį sektorių – tai jo atsakomybė, jo reikalavimai techninėms sąlygoms, sutarties priežiūra, principinga elgsena, kai yra pažeidžiamos sutarties sąlygos ir išsireikalavimas. Nuo pradžios iki galo reikia būti labai principingiems. Vaikais, kuriems perkama paslauga, reikia rūpintis kaip savo vaikais. Tada turbūt keisis ir visuomenė“, – svarsto D. Vilytė.

Visos diskusijos klausykitės įraše.

Pagal LRT RADIJO laidą „10–12“ parengė Vaida Kalinkaitė Matuliauskienė.

BNS nuotr.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...