Lietuvoje

2018.07.07 19:16

A. Kaušpėdas: menas gali padėti išgyventi savivokos krizę

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2018.07.07 19:16

„Dainuojanti revoliucija“ yra pavyzdys, kad menas ir kultūra sukelia didelius pokyčius, nes jos metu naudotasi pilietinio nepaklusnumo idėja, bet ne smurtine, o ateinančia iš meno, Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime vykstančioje diskusijoje „Kaip kultūra ir menas sukelia revoliucijas“ sako skulptorius Vytenis Burokas. Grupės „Antis“ lyderio Algirdo Kaušpėdo teigimu, šiandienos Lietuva išgyvena savivokos krizę: „Tai veda į pokyčius kultūroje. Menas gali suteikti užuominas, kur mes einame.“

Menas visuomet buvo politinių veiksmų simbolis

Kai kalbama apie revoliucijas, paprastai galvojama apie politinius perversmus, diskusijoje „Kaip kultūra ir menas sukelia revoliucijas“ sako skulptorius Vytenis Burokas. Jo teigimu, menas dažniausiai priskiriamas grožio sričiai ir skatinama to nepolitizuoti: „Tačiau meno istorija sako kitaip, nes būtent menas dažnai tapdavo politinių veiksmų simboliu.“

Kaip pavyzdį V. Burokas mini Mikelandželo skulptūrą Dovydas. „Kažkada buvo paimtas marmuro gabalas, su kuriuo kažką padaryti bandė tai vienas, tai kitas menininkas. Galiausiai jis pateko į Mikelandželo, gavusio užsakymą iš Florencijos katedros, rankas. Sukurtas Dovydas laikytas politinės kovos simboliu. Skulptūra tikrai nesuvokta kaip grožio atributas. Tai buvo kūrinys, turintis didelį politinį krūvį“, ­­­­– aiškina pranešėjas.

Pasak V. Buroko, per daugybę metų meno statusas keitėsi: „Tai buvo aukštuomenės privilegija, menas buvo elito reikalas. Meno plėtros galimybė atsirado vykstant industrinei revoliucijai. Kūrinys tapo tuo, per ką galima vaizduoti politinę temą, taip pat rodyti politinę galią.“

Gustavas Courbet, kaip pasakoja V. Burokas, dabar atrodo kaip dailininkas, vaizdavęs realistinius kūrinius, nesukeliančius ginčų. „Tačiau savo laiku G. Courbet kūriniai neatitiko tuometinės meno sampratos. Tai, kas buvo vaizduojama, buvo neįprasta, nes nerodyta nei aukštuomenė, nei dvaro kultūra. Priešingai – kaimo žmonių darbo vaizdai. Toks menas įkvėpė naują meninį sąjūdį – impresionistus, kurie buvo ir politiniai aktyvistai“, – tvirtina pranešėjas.

E. Genio/LRT nuotr.

Menininkai – politinio gyvenimo dalis

Pasak V. Buroko, puikus pavyzdys apie meno galią kažką keisti yra Kazimiro Malevičiaus „Juodas kvadratas“: „Šis paveikslas nebuvo tik stilistinis ėjimas. Labiau tai buvo politinis ėjimas parodant, kad sunaikinamos spalvos, tikrovė, kurioje atpažįstame vaizdinius. Beje, „Juodas kvadratas“ buvo eksponuojamas kaip klasikinė ortodoksų ikona. Šiuo kūriniu teigta politinė programa, turėjusi pakeisti meno vaizdiniją.“

Kalbėdamas apie Lietuvos menininkus, V. Burokas mini Gediminą ir Nomedą Urbonus, rengusius protestus prie „Lietuvos“ kino teatro dėl jo nugriovimo. ,,Šie menininkai rengė pilietinio nepaklusnumo akcijas tam, kad išliktų kultūrinė erdvė. Šiuolaikinis menas ir menininkai visuomet buvo ir politinio gyvenimo dalimi“, – aiškina jis.

V. Burokas pasakoja, kad ir „Dainuojanti revoliucija“ buvo būtent meno sukelta revoliucija: „Niekas netikėjo, kad revoliucija gali praeiti su daina, o ne kraujo praliejimu. Sąjūdis ir „Dainuojanti revoliucija“ pasinaudojo pilietinio nepaklusnumo idėja, tačiau nesmurtine, o ateinančia iš meno.“

Šiuolaikiniame mene trūksta minties

Dailininkas Juozas Griušys diskusijoje tvirtina, kad vyksta daug mažų revoliucijų, nes tai – bet kokios problemos sprendimas menine forma. „Šiandien menas dažnai pasireiškia įspūdžiu, bet neturinčiu turinio. Aš pats – klasikinio meno šalininkas, o šiuolaikiniame mene dažnai pasigendu minties“, – sako menininkas.

E. Genio/LRT nuotr.

Anot J. Griušio, žmonės ieško laisvės ir nori jos kuo daugiau, bet tame taip pat yra problemų: „Mes užsižaidžiame saviraiškoje ir nekalbame apie globalias temas. Šiandien menas – dalis kapitalistinės revoliucijos. Verslas investuoja į menininkus, galerijas, taip kelia meno vertę, tačiau jei menas tarnauja verslui, negerai.“

„Lewben Group“ valdybos narys Vilius Kavaliauskas, atsakydamas į J. Griušio mintis, tikina, kad menas jau seniai pasidavęs vartojimo kultūrai. „Be verslininkų menas turėtų mažiau galimybių vystytis, kažkas juk turi remti menininkus ir jų idėjas. Bet kokiam judėjimui reikalingas paskatinimas.“

Kultūra išreiškia susikaupusią energiją

Algirdas Kaušpėdas diskusijoje kelia klausimą, kas apskritai yra kultūra ir teigia, kad ji visuomet susijusi su tradicija ir tam tikra ideologija. „Žvelgiant į žmogaus poreikių hierarchiją, kultūra nėra prioritetas. Tik po svarbos turėti duonos, oro ir saugumo ateina poreikis jungtis į grupes, kurti tikėjimus ir pan. Kalbant apie pokyčius, inspiruotus kultūros, pastaroji dažnai išspjauna susikondensavusią energiją. To pavyzdys – roko maršai, kurie atrodė kaip muzikos festivaliai, bet buvo laisvės manifestacijos“, – aiškina muzikantas.

E. Genio/LRT nuotr.

Kaip sako A. Kaušpėdas, šiandienos Lietuva išgyvena savivokos krizę: „Tai veda į pokyčius kultūroje. Menas gali suteikti užuominas, kur mes einame. Tai iliustruoja ir Lukiškių aikštės istorija, kai susidūrėme su klausimu, kas mes esame ir ką norime vaizduoti. Kai kalbame, kas mes, kyla klausimas, kas mus reprezentuoja. Gedimino pilis yra vienas iš tokių reprezentuojančių simbolių. Kas ji dabar? Tik klaikūs griuvėsiai. Čia ir sprendžiame tapatybės klausimą ir galvojame, ar įvyks ta revoliucija...“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.