Lietuvoje

2018.07.03 10:32

Politologas: jei E. Macronas kalbėtų taip, kaip S. Skvernelis, tai reikštų karjeros pabaigą

Jeigu Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ar bet kuris kitas Vakarų lyderis kalbėtų taip, kaip apie mokesčių reformą kalba premjeras Saulius Skvernelis, tai reikštų politinės karjeros pabaigą. Taip LRT RADIJUI sako Vytauto Didžiojo universiteto docentas politologas Bernaras Ivanovas. Anot jo, tiek argumentai už mokesčių reformą, tiek argumentai prieš atrodo keisti, nes vienintelis reformos pliusas – kelios dešimtys eurų į gyventojų kišenes.

– Kaip jūs, kaip politologas, matote tai, kas vyko prieš mokesčių reformą ir dabar?

– Artėja prezidento rinkimai. Manau, bent kažkokiu būdu valdžioje esančios politinės grupės (visų pirma, „valstiečiai“) nori pasigerinti bent jau viešųjų ryšių prasme. Realios naudos iš esmės nėra.

Tiesiog, kaip mes supratome, ką pasakė S. Skvernelis – pinigai dėl pačių gyventojų pasirinkimo keliaus ne į kaupiamuosius fondus, o į gyventojų pinigines ir bus pravalgomi. Tai toks pliusas iš tos reformos konkrečiai gyventojams – kelios dešimtys eurų.

Kitas labai svarbus pakeitimas – numatomas įvairių baudų ar bausmių didinimas, amnestija. Tos priemonės sako vieną paprastą dalyką – valstybė tiesiog nesugeba kovoti su šešėliu, su tomis problemomis. Juk svarbiausia ne bausmių ir baudų dydis, o tų bausmių ir baudų neišvengiamumas.

Neišvengiamumo, kaip matome, teisėsauga užtikrinti negali. Galiausiai aš tą reformą vis dėlto daugiau laikyčiau viešųjų ryšių akcija būtent artėjančių prezidento rinkimų išvakarėse.

– Ekonomistai skaičiuoja, kaip reformos atsilieps kiekvienam mūsų. Gal ir jūs į tai pažvelgėte? Kas iš šios reformos laimės, o kas pralaimės?

– Iš tikrųjų tarsi bus tos kelios dešimtys eurų „į pliusą“, bet, kai žurnalistė apie tai tiesiogiai užklausė pono Skvernelio, jis į klausimą tiesiog neatsakė. Tiesiog kone pasakė – ko jūs nervinatės, juk gausite kelias dešimtis eurų.

Jeigu plačiau pasižiūrėtume į visą tą situaciją, galėtume pabandyti įsivaizduoti, pavyzdžiui, Prancūzijos prezidentą E. Macroną arba Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, ar bet kurį kitą Vakarų lyderį, kalbantį su tokia arogancija, į tiesioginį klausimą atsakantį „ko jūs čia norite iš manęs“. Manau, kad tai būtų politinės karjeros pabaiga. Bet turbūt tas bendras visuomenės provincialumas praleidžia tokius dalykus.

Negalima to praleisti. Politinės kultūros prasme, manau, tai yra tokie ženklai, kurie parodo, kur mes esame ir koks mūsų valdžios ir visuomenės santykis. Jis tikrai nekoks. Kelios dešimtys eurų, sakyčiau, tam tikra prasme netgi yra įžeidimas.

Kodėl? Žiūrėkime elementariai į Baltijos šalis. [...] Pavyzdžiui, Estijoje ir Lietuvoje bendrojo vidaus produkto (BVP) gyventojui skaičius tikrai beveik toks pats, o vidutiniai atlyginimai skiriasi beveik 400 eurų. Sakyčiau, reforma turėtų prasmės, jeigu iš tikrųjų gyventojai po kelių mėnesių ar kad ir po pusės metų gautų tokį patį atlyginimą, kokį gauna mūsų kaimynai estai.

Jie turėjo visiškai tokias pačias startines pozicijas kaip ir mes. Bet kažkodėl jų atlyginimas mūsų lenkia šimtais. Tai, sakyčiau, skandalingas dalykas, rodantis gilumines problemas, kurių Lietuvoje niekas nesprendžia, nes tai yra tiesiog pačių politikų atsakomybės klausimas.

– Nors Seimas ketvirtadienį pritarė pensijų ir mokesčių pertvarkai, vis dėlto taškas dar nepadėtas. Grupė Seimo narių kreipėsi į prezidentę, prašydami įstatymus vetuoti. Pati valstybės vadovė ketvirtadienį sakė, kad, jeigu Seimas, priimdamas mokesčių reformas, nepadarys didelių klaidų, ji įstatymo pataisas ketina pasirašyti savaitgalį, kad jos įsigaliotų nuo sausio 1-osios. Kokios šių reformų perspektyvos?

– Manau, šį paketą prezidentė pasirašys šeštadienį, nes reikalingas pusės metų laikotarpis, kad įstatymas įsigaliotų.

Mane sudomino motyvai, kuriais vadovaujasi reformų kritikai. Motyvai prieš dar įdomesni nei motyvai už reformą. Jie iš esmės sako, kad žmonės ir tų kelių dešimčių eurų nenusipelno. Įdomiausia, kad tiek pozicija, tiek opozicija kalba apie tai, kad jie turi milijardą. Juk buvo nuskambėjęs posakis, kad milijonui dirbančiųjų teks milijardas (nors dirbančiųjų Lietuvoje ir daugiau).

Išeitų taip, kad valdžia kažką duoda. Žmonėms reikia prisiminti, kad valdžia jiems nieko neduoda. Visi pinigai, kurie yra biudžete, kurie valdomi valstybės, yra pačių žmonių pinigai, uždirbti tų pačių žmonių. Valdžia niekam nieko neduoda.

Žmonės yra suteikę įgaliojimus efektyviai administruoti pinigus, kurie yra visų. Deja, tas efektyvumas kelia labai daug klausimų tiek dėl žmonių, kurie valdžioje buvo anksčiau, [...] tiek dėl tų pačių mūsų „valstiečių“. Pagal viską, administravimo kokybė labai panaši.