Kova už Lietuvos laisvę vyko ne tik šalies miestų gatvėse, tačiau ir ką tik atsikūrusios Lietuvos prokuratūroje. Sovietų Sąjungos tankams traiškant civilius, kareiviams šaudant į beginklius žmones, buvo suformuota grupė prokurorų, pradėjusių vieną ilgiausiai Lietuvoje trunkančią bylą – dėl antivalstybinės veiklos ir dėl karo nusikaltimų. Lietuva yra vienintelė posovietinė valstybė, kuri teisinėmis priemonėmis įvertino sovietinio režimo nusikaltimus prieš gyventojus.
Apie tyrimo peripetijas su LRT.lt pasidalijo tuo metu buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas ir dabartinė Lietuvos generalinė prokurorė Nida Grunskienė.
1990-aisiais generaliniu prokuroru (tuo metu dar vadintu Respublikos prokuroru) paskirtas Artūras Paulauskas. Kaip LRT.lt pasakojo A. Paulauskas, prokurorai jau žinojo, kad laukia sunkios naktys, kai sausio 11–12 dienomis buvo užimti Spaudos rūmai ir tankai važinėjo miesto gatvėmis.
„Mes laukėme. Buvo žinių, kad gali būti įvykių. Daliai žmonių buvo žinoma, kad atvyko grupė „Alfa“ – KGB specialus antiteroristinis būrys. Visi, tarp jų ir prokurorai, ruošėmės ir tą naktį, ir naktį prieš“, – sakė jis.
„Dirbome savo darbą“
Kulminacija buvo pasiekta sausio 13-ąją. A. Paulauskui buvo pranešta, kad šturmuojamas televizijos bokštas.
Tiesa, pirmiau jis nuvyko prie Seimo, o paskui pasuko bokšto link. Nuo televizijos bokšto traukė didelis būrys žmonių, tarp kurių buvo ir A. Paulausko pažįstamų, papasakojusių, kas vyko prie bokšto.
„Aš supratau, kad jau prasidėjo: pirmosios aukos, vežimai į ligoninę. Aš dar užvažiavau į morgą prie geležinkelio stoties, kur buvo atvežti pirmi nužudyti žmonės. Apžiūrėjome juos, tada grįžau į prokuratūrą, daviau nurodymą sudaryti prokurorų grupę ir pradėti ikiteisminį tyrimą“, – sakė jis.
Taigi, tą pačią naktį buvo pradėti ir atitinkami veiksmai – pradėta rinkti tyrimo medžiaga, apžiūrimi lavonai, apklausiami žmonės. Kadangi prie televizijos bokšto sužeistų žmonių buvo nemažai, per radiją pranešta, kad visi, patyrę sužalojimus ar žalą, gali kreiptis į vietines prokuratūras.
„Vietinės prokuratūros priiminėjo nukentėjusius, apklausė, pas ekspertus siuntė, kad juos apžiūrėtų. Kitaip sakant, dirbome savo darbą“, – pasakojo A. Paulauskas.
Netrukus po sausio 13-osios nakties į Lietuvą atvyko Maskvos paskirti prokurorai, atstovaujantys TSRS prokuratūrai. Anot A. Paulausko, visi sausio 13-osios įvykiuose dalyvavę kariškiai, įskaitant ir „Jedinstvos“ narius, davė parodymus tik Maskvos atsiųstiems prokurorams. Žinoma, nepriklausomos Lietuvos prokuratūros institucija Maskvos akyse buvo neteisėta, o jų siųsti prokurorai su Lietuvos „kolegomis“ nebendradarbiavo.
„Ta byla pasidalijo į dvi dalis. Viena dalis buvo kariškiai, kurie užėmė aktyvią poziciją visoje šioje Sausio 13-osios byloje, kurie puolė, traiškė, šaudė. Ir buvo nukentėję, kurie gynė“, – sakė pašnekovas.
Rugpjūčio pučas Maskvoje
1991 m. rugpjūčio 19–22 dienomis Maskvą sudrebino pučas – griežtos linijos besilaikančių komunistų bandymas įvykdyti perversmą ir atimti valdžią iš tuometinio TSRS prezidento ir generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo.
„TSRS žlugo, tad mūsų prokurorų grupė nuvyko į Maskvą, kad mums leistų apklausti, nes vis tiek toje byloje norėjome turėti parodymus [Dmitrijaus] Jazovo, buvusio gynybos ministro, [Vladimiro] Kriučkovo, KGB vado. Paskui įvairių partijos sekretorių <...>. Aš užėjau pas tokį [Nikolajų] Trubiną, TSRS prokurorą, kuris beveik jau krovėsi daiktus, kai prokuratūra buvo likviduota po TSRS likvidavimo.
Tai aš jam ir sakau: „Klausykit, jau baigėte savo kelionę, atiduokite bylą.“ Sako, rašto reikia, o aš jau buvau paruošęs raštą, nes ir tikėjausi, kad taip bus. Daviau tą raštą, jis toks buvo geros nuotaikos, tai užrašė rezoliuciją, kad reikia atiduoti“, – prisimena A. Paulauskas.
Byla atiduota į Lietuvos prokurorų rankas – 300 tomų. Taigi, po pučo lietuviškoji byla „susijungė“ su sovietų vykdyta byla – buvo gauti visi duomenys apie kariškius, vadovavusius daliniams sausio 13-ąja, ir duomenys apie „Jedinstvos“ narius.
„Aišku, iš pradžių mums leido pabendrauti ir su Jazovu, ir su Kriučkovu, bet jie atsisakė duoti parodymus. <...> Vėliau vis mažėjo ir mažėjo to noro bendradarbiauti. Po to jau atvirai pradėjo sakyti, kad jie nelaiko, jog šitie veiksmai buvo nusikalstami, kad maždaug tuo metu buvo TSRS ir kad jie turėjo teisę šitaip elgtis“, – sakė A. Paulauskas.
Pirmasis teismas
Įtariamųjų Lietuvoje pasilikusių buvo nedaug, nes daugelis išvažiavo į Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą ar kitur, sakė pašnekovas. Čia iškyla du pagrindiniai veikėjai: Mykolas Burokevičius bei Juozas Jermalavičius. Abu jie priklausė vadinamiesiems „platformininkams“ (Lietuvos komunistų partijai) ir veikė Maskvai palankiais būdais. Anot A. Paulausko, bendradarbiaujant su Lietuvos spec. tarnybomis nustatyta, kad M. Burokevičius ir J. Jermelavičius slapstosi Minske.
1994-aisias minėti asmenys buvo sulaikyti ir parvežti iš Minsko atgal į Lietuvą. Paklausus, kaip tas sulaikymas atrodė, A. Paulauskas teigė, kad „mums pasisekė“.
„Mums pavyko juos [M. Burokevičių ir J. Jermelavičių – LRT.lt] įsodinti į mašiną ir pusiau legaliai parvežti iš Minsko. Aišku, po to buvo didžiulis triukšmas, atleido daug darbuotojų Baltarusijoje: ir prokurorų, ir policininkų“, – sakė jis.
Abiem buvo pareikšti kaltinimai, tačiau lygiagrečiai vis dar buvo bandoma į atsakomybę patraukti buvusį TSRS gynybos ministrą, KGB vadą, kariuomenės vadus ir įvairaus laipsnio karius, dalyvavusius sausio įvykiuose.
A. Paulausko teigimu, dar 1994-aisiais viename rašte jis akcentavo, kad kaltinami asmenys yra ne Lietuvos teritorijoje ir vengia atvykti į apklausas. Nors ir buvo daug kartų kreiptasi į tų valstybių, kur kaltinamieji gyveno, prokuratūras su prašymu juos išduoti, reikalavimai nebuvo patenkinti. O tuo metu baudžiamoji Lietuvos sistema nenumatė teismo už akių proceso, kai kaltinamasis yra nubaudžiamas jam nedalyvaujant teisme.
„Mes rašėme, kad baudžiamojo proceso taisyklės nenumato tvarkos parengtinį tardymą atlikti nedalyvaujant kaltinamajam. <...> Pateikėme netgi įstatymo pataisas“, – sakė jis, tačiau pataisos dėl „teismo už akių“ buvo priimtos tik 2011-aisiais.
Tad 1996 m. birželio 19 d. byla su kaltinamuoju aktu 48 asmenims buvo perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Teismas bylą atskyrė į dvi dalis. Vienoje buvo nagrinėjama tik 6 žmonių, kurie fiziškai buvo Lietuvoje, byla. Antroji dalis, susijusi su 42 kaltinamaisiais, besislapstančiais užsienyje, buvo grąžinta prokuratūrai.
Ir štai 1999-ųjų m. rugpjūčio 23 dieną Vilniaus apygardos teismas už antivalstybinę veiklą nuteisė Mykolą Burokevičių (laisvė atimta 12 metų), taip pat Juozą Jarmelavičių (8-eriems metams) ir Juozą Kuolelį (6-eriems metams). Nuteistųjų gretose atsidūrė ir Leonas Bartoševičius (3-eji metai), Stanislovas Mickevičius (4-eri metai) bei Jaroslavas Prokopovičius (6-eri metai).
Antrasis bylos etapas
2011-aisiais, įsigaliojus naujai teisės aktų redakcijai, tyrimą nuspręsta tęsti ne tik dėl tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis, bet ir dėl tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymo, žalojimo, kankinimo ar kitokio nežmoniško elgesio, jų turto apsaugos pažeidimų. 2012 metų spalį tyrimas papildytas dėl draudžiamų karo atakų bei uždraustų karo priemonių naudojimo. Tyrimą tęsė speciali ikiteisminio tyrimo grupė, kurią sudarė penki Generalinės prokuratūros prokurorai bei du Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai.
2015-aisiais į teismą buvo atvežti 702 tomai baudžiamosios bylos dokumentų su kaltinamuoju aktu. Iš viso kaltinimai buvo pareikšti 66 Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos piliečiams, 1991 m. ėjusiems vadovaujamas pareigas SSRS komunistų partijoje, Gynybos, Vidaus reikalų ministerijose, KGB ir jų sukarintuose padaliniuose. Po kelerių metų kaltinimai buvo pareikšti dar 2 asmenims. Beveik visi jie iki šiol slapstosi užsienio valstybėse, todėl ir dabar yra paskelbta jų tarptautinė paieška, išduotas Europos arešto orderis. Teismo procese tiesiogiai dalyvavo tik buvęs TSRS karininkas Jurijus Melis, sulaikytas Lietuvoje 2014 m., kai iš Kaliningrado atvyko į Lietuvą, ir Genadijus Ivanovas, turėjęs leidimą gyventi Lietuvoje.
2019-ųjų kovo 27 d. Vilniaus apygardos teismas dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų pripažino kaltais visus 67 teistus asmenis. Teismo proceso metu vienas iš teisiamųjų mirė, tad byla jam buvo nutraukta.
Finišo tiesioji buvo pasiekta 2022 m. birželio 30 d., kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija paskelbė galutinę ir neskundžiamą nutartį. Nuspręsta, kad visi iš anksto suplanuotą ir aukščiausiu lygiu koordinuotą karinę operaciją Lietuvoje vykdę asmenys, įvykių metu ėję aukščiausias pareigas SSRS karinėse ir kitose statutinėse sovietinėse struktūrose, bei žemesnio rango karininkai buvo pagrįstai nuteisti dėl jų įvykdytų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų.
Dalis bylos dokumentų ištraukti iš laužų
Generalinė prokurorė Nida Grunskienė LRT.lt pasakojo, kad toks rezultatas yra didelis pasiekimas ne tik prokurorams, bet ir visai teisėsaugai, visai Lietuvai.
„Man iki šiol sunkiai suvokiama, kaip prokurorai sugebėjo nustatyti asmenų tapatybes, kai dar nebuvo jokių skaitmeninių sistemų, to paties „Google“. Aišku, daug padėjo gyventojai, kurie fotografavo, nešė nuotraukas, dalinosi informacija. Tiksliai nustatyti visų įtariamųjų tapatybes buvo milžiniškas darbas. Tai, kad byla pasiekė teismą ir visų teisiamųjų kaltė teisme buvo sėkmingai įrodyta, yra labai didelio prokurorų darbo, jų atkaklumo ir profesionalumo įrodymas“, – sakė N. Grunskienė.
Kalbėdama apie reikšmingą Lietuvos žmonių pagalbą generalinė prokurorė paminėjo, kad pirmaisiais nepriklausomybės metais ir iki pat 1993-iųjų, kai sovietų kariai Šiaurės miestelyje jau krovėsi lagaminus, aplinkinių namų gyventojai, pastebėję kariškių laužuose deginamus dokumentus, prasmukdavo į saugomą teritoriją, slapta ištraukdavo dar ne iki galo sudegusius ir nešdavo juos į prokuratūrą.
„Dalis [bylos – LRT.lt] medžiagos yra tiesiogiai ištraukti iš laužų, apdegę, paveikti karščio. Tam, kad jie būtų išsaugoti ne tik teismui, bet ir istorijai, ateities kartoms, daugiau nei pusantro tūkstančio jų buvo restauruoti“, – sakė ji.
N. Grunskienė taip pat paminėjo epizodą, kai vos tik prasidėjus pučui Maskvoje 1991-aisiais ir baiminantis, kad jau surinkti duomenys apie 1991 m. įvykius gali būti prarasti, keli prokurorai paslėpė bylos tomus skirtingose Lietuvos vietose. Tuo metu Lietuvoje keliuose dar patruliuodavo ginkluoti sovietų kariai, tad veždami tokius dokumentus prokurorai labai rizikavo, tačiau nepabūgo.
„Toks poelgis rodo, kaip pasiaukojamai dėl Lietuvos dirbo prokurorai, kaip tuos įrodymus saugojo ir darė viską, kad tik tie įrodymai nedingtų“, – sakė ji.
Rusija iki šiol persekioja Lietuvos prokurorus
Reaguodama į Lietuvoje tuo metu vykusį teismo procesą, Rusija ėmėsi neteisėtų atsakomųjų veiksmų – 2018 m. viešai paskelbė apie pradėtą Lietuvos teisėjų ir prokurorų baudžiamąjį persekiojimą bei paskelbtą tarptautinę paiešką. Tiesa, konkrečių vardų ir pavardžių jie neįvardijo, tačiau pabrėžė, kad šie žmonės yra susiję su Sausio 13-osios byla.
Nors joks oficialus raštas apie tai Lietuvos iki šiol nepasiekė, visi su šia byla dirbę tyrėjai, prokurorai ir teisėjai jaučia šio neteisėto persekiojimo poveikį. Vyrauja nežinia, ar išvykus į užsienį nebus kur nors netikėtai sulaikyti kaip ieškomi nusikaltėliai.
„Kiekvieną kartą, norėdami išvykti iš Lietuvos atostogų ar į komandiruotę, jie turi labai apgalvoti, kur jiems yra saugu vykti, kokiu būdu geriau ten keliauti, nes pagal mūsų turimą informaciją, jiems yra paskelbtos tarptautinės paieškos. Tuo metu, kai mes laisvi išvykti kur tik norime, jie tokių galimybių, deja, neturi“, – sakė ji.
Buvo bandymų gauti ir tuometinio TSRS vadovo Michailo Gorbačiovo parodymus, tačiau šis griežtai atsisakė bendradarbiauti su Lietuvos institucijomis.
Sausio 13-osios bylos pamokos Ukrainos karo kontekste
Pasak N. Grunskienės, dirbdami su Sausio 13-osios byla Lietuvos prokurorai ir tyrėjai sukaupė didžiulę patirtį, kurią dabar pritaiko karo nusikaltimams Ukrainoje tirti. Būtent tai, kad tiriant 1991 m. prieš Lietuvą įvykdytus nusikaltimus ir renkant įrodymus nebuvo sulaukta jokios pagalbos iš užsienio kolegų, paskatino Lietuvos prokuratūrą nedelsiant pasiūlyti pagalbą Ukrainai.
Ikiteisminį tyrimą dėl karo nusikaltimų Ukrainoje Lietuvos prokuratūra pradėjo 2022 m. kovo 1 d. Suprantant, kad nauda bus daug didesnė, jei į bendrą darbą įsitrauks daugiau valstybių, Lietuvos prokurorai nedelsiant Eurojuste ėmė kelti jungtinės tyrimo grupės (JTG) idėją. Po kelių savaičių Lenkijos ir Ukrainos pasienyje, dalyvaujant Eurojusto atstovams, Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos generaliniai prokurorai pasirašė susitarimą dėl tokios grupės įsteigimo.
Dokumentą pasirašė Lietuva, Lenkija ir Ukraina. Visgi, pasak N. Grunskienės, kiekvieno pasitarimo metu buvo akcentuojama, kad į šią grupę turi jungtis ir daugiau Europos šalių, mat ukrainiečių pabėgėliai, galintys turėti įrodymų, pasklido plačiai po šalis.
„Mūsų tikslas – surinkti kuo daugiau informacijos, kurią būtina rinkti jau dabar. Ne po metų, ne po kelerių. Kol atsiminimai ryškūs, švieži, kol žmonės neištrynė tyrimui svarbių įrašų, nuotraukų iš savo telefonų ar jų neprarado kitaip“, – sakė ji.
Šiuo metu jungtinėje tyrimo grupėje bendradarbiauja Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Ukraina, Slovakija, Rumunija, Tarptautinio Baudžiamojo Teismo prokuratūra, JAV Teisingumo departamentas kaip grupės partneris ir Europolas.
Lietuvos prokurorai ir tyrėjai JTG ribose apklausia į Lietuvą atvykusius ukrainiečius, fiksuoja jų liudijimus, vaizdinę medžiagą ir t. t. Taip pat važiuoja ir į Ukrainą, į karo nusikaltimų vietas.
„Netrukus bus 2-eji metai, kai beveik visoje Ukrainoje vyksta karas. Manau, kad Lietuvos indėlis padedant Ukrainai tirti prieš jos žmones įvykdytus karo nusikaltimus yra tikrai didelis ir svarbus“, – teigė generalinė prokurorė.
