Lietuvoje

2018.07.28 11:00

Roko maršo istorija: grasinimai išjungti elektrą ir smerkiantys straipsniai

Virginijus Savukynas, LRT TELEVIZIJOS dokumentinė apybraiža „Mes nugalėjom“, LRT.lt2018.07.28 11:00

Nešė žinią apie Sąjūdį

Dešimtys tūkstančių žmonių, šimtai plazdančių vėliavų, į taktą trepsintys pensininkai, pankai ir net vos vaikščioti pradėję vaikai. Tai, kas vyko 1988 m. Roko maršo koncertuose, negalima lyginti su jokiais šių laikų festivaliais, prisimena verslininkas Laurynas Paškevičius. Jo tėtis Stasys Paškevičius buvo vienas tų žmonių, kurie gražią Roko maršų idėją pavertė tikrove.

Atvežti ir surinkti sceną, suderinti garso aparatūrą, šviesas, o paskui viską laiku išrinkti ir pervežti į kitą miestą, kur koncerto nekantraudami laukė jau kiti žmonės. Tokia buvo S. Paškevičiaus ir jo pašonėje bimbinėjusio aštuonmečio Lauryno kasdienybė. Visgi S. Paškevičius pabrėžia, kad tuo metu net menkiausias krustelėjimas kainavo gana daug pastangų, nes Sovietų Sąjungoje privačios iniciatyvos nebuvo pagirtinos. O čia reikėjo organizuoti grandiozinių koncertų turą.

„Viskas su paskyromis. Mažą vinį gal ir gausi, bet didelės jau ne. Gamyklose už grynuosius nenusipirksi... Buvo problemų. [...] Sąjūdis kuo padėti galėjo? Niekuo. Vieni entuziastai, nė vieno ūkininko“, – prisimena S. Paškevičius.

Pirmasis Roko maršas įvyko 1987-aisiais. Taigi šis buvo jau antrasis, tačiau ypatingas, persmelktas atgimimo dvasios ir nešantis per Lietuvą žinią apie Sąjūdį.

Į Roko maršo koncertus susirinkusios minios klausėsi tokios muzikos, kokia iki tol skambėjo tik visiškame pogrindyje.

Svarbią žinutę apie vykstančius pokyčius Roko maršas nuvežė net į aštuonis Lietuvos miestus. Šiuose koncertuose dalyvavusiems žmonėms jau nebekildavo klausimų, ar galima išskleisti vėliavą ir giedoti „Tautišką giesmę“.

Buvo bandymų cenzūruoti

Organizatoriai pasakoja, kad į Roko maršo koncertus susirinkdavo ypač spalvinga publika. Kai kurie žmonės pirmą kartą gyvai pamatė ekstravagantiškos išvaizdos pankus, kiti negalėjo atitraukti akių nuo sceniniu makiažu pasipuošusio Algirdo Kaušpėdo. Tačiau net ir skeptikai netrukus kartu su minia traukė jų dainas.

Roko maršo organizatorius Gintautas Babravičius prisimena, kad buvo kviečiamas į saugumą: „Klausė, kas čia dedasi, nes ir vaizdu, ir muzika maršai skiriasi nuo tarybinio vaizdo. Pasakiau – taip, jų muzika kitokia, bet kaip žmones pritraukti ir gražinti į tarybinę visuomenę, jei ne per muziką. Pažiūrėjo į mane saugumietis, suprato, kad neįveiks, ir numojo ranka.“

Roko maršo ture pasitaikydavo ir nesklandumų, kai miestų valdžios atstovai užsimodavo uždrausti ar cenzūruoti renginį. Kitą rytą po koncerto oficialioje provincijos žiniasklaidoje kur ne kur pasirodydavo smerkiančių straipsnių. Štai Tauragės rajone leistame „Leniniečių balse“ buvo piktinamasi neįprasta atlikėjų išvaizda ir nepriimtinais dainų tekstais. Straipsnio autorės neva buvo trys moksleivės.

O Kaune, kaip pasakoja G. Babravičius, valdžia pagrasino išjungti elektrą, jei kalbės A. Juozaitis.

Roko maršą lyg ir būtų galima lyginti su šių dienų festivaliais. Visgi jo organizatoriai tikina, kad renginio nuotaika buvo visiškai kitokia ir nepakartojama. Netekėjo alkoholio upės, o visi šoko ir dainavo lyg pasiutę.

Ir Laurynas, ir Stasys Paškevičius neabejoja, kad Roko maršas buvo reiškinys, keitęs ne tik Lietuvos istoriją, bet ir atskirų žmonių gyvenimą. Abu vyrai neabejoja, kad bemiegės naktys ir įdėtas darbas organizuojant Roko maršą šiandien atsipirko su kaupu.

Visos laidos įrašas – LRT mediatekoje.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt
Tomas Vytautas Raskevičius
Išskirtinis interviu 11