Lietuvoje

2018.07.09 21:00

Liepos 9-osios mitingas: Vingio parke – stebuklui prilygstantis reginys

Virginijus Savukynas, LRT TELEVIZIJOS dokumentinė apybraiža „Mes nugalėjom“, LRT.lt2018.07.09 21:00

Vėliavų 1988 m. liepos 9-osios mitinge buvo daug: kai kurie netgi atsinešė skylėtas nuo tarpukario išsaugotas vėliavas, kiti pasisiuvo patys. Tačiau mitingą stebėjusiems KGB darbuotojams trispalvės buvo nė motais – jie žinojo, kad numatyta kažkokia didelė su Trispalve susijusi akcija, pasakojama LRT TELEVIZIJOS dokumentinėje apybraižoje „Mes nugalėjom“. Ėmus kalbėti LKP CK sekretoriui Algirdui Brazauskui, minia išvydo stebuklui prilygstantį reginį – ant Vingio parko estrados stogo suplevėsavo milžiniška Lietuvos vėliava.

Sąjūdyje – ir „bolševikų šulo“ anūkas

1988 m. liepos 9 d. tūkstančiai žmonių susirenka Vingio parke į vieną didžiausių Sąjūdžio mitingų. Tarp jų – ir Kazys Preikšas, matematikas, tikrų tikriausio bolševiko anūkas, dabar dirbantis informacinių technologijų srityje.

„Man Sąjūdis prasidėjo, 1988 m. birželio 3 d. Buvau pas draugus, suskambėjo telefonas ir man pasakė, kad 18 val. turime būti Mokslų akademijos salėje...“ – prisimena K. Preikšas.

Jis pasakoja, kad, kuriant Sąjūdį, viskas buvo grindžiama tarpusavio pasitikėjimu. Titulai ir pasiekimai tuo metu nebuvo tokie svarbūs, kaip šiomis dienomis, todėl tame istoriniame susirinkime galėjo dalyvauti ir paprastas matematikos studentas.

Visgi ne visi K. Preikšo bendraminčiai žinojo, kad jauno vaikino galvoje nuolat kunkuliuoja prieštaringos mintys: „Aš esu tokio didelio bolševikų šulo, KP CK sekretoriaus, anūkas. Lyg ir turėjau paveldėti tą pasaulėžiūrą. [...] Bet kai pradėjau suprasti, kad daug kas paremta melu, ėmė kilti klausimai.“

K. Preikšas pasakoja, kad nemažai įtakos jam padariusi mama, kuri pirmoji pradėjo bendrauti su disidentais, netrukus įsitraukė ir į Sąjūdžio veiklą. Kartu moteris visur vesdavosi ir sūnų. K. Preikšas prisimena, kad, prasidėjus Sąjūdžiui, jiems į namus skambindavo partiniai ir gėdydavo, kaip tokio gerbiamo žmogaus duktė ir anūkas gali šitaip negarbingai elgtis.

„Prisimenu „bolševiko senelio“ sesers pamokas. Man buvo gal aštuoneri metai, kai leptelėjau kažką paniekinamo apie Lietuvos futbolą. Teta Julija, septyniasdešimt penkerių metų žemaitė, nutilo, sugniaužė kumščius ir pratrūko: „Kaziuk, aš, tavo senelis visą gyvenime darėm, kad Lietuvai būtų geriau. Ir tu privalai. Nesvarbu, gerai ar blogai sektųsi, turi daryti taip, kad čia būtų geriau gyventi.“ Jaučiausi labai išbartas, bet kai 1988 m. man kažkas paskambino, cinktelėjo atsakymas, kad senelis darė taip, kaip jis suprato, aš darau taip, kaip aš suprantu“, – prisimena K. Preikšas.

Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus nuotr.

Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus nuotr.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt