Penktadienį Vilniaus universiteto mokslininkai bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovai pasakojo, kaip jiems pavyko rasti ir identifikuoti sovietų nužudyto partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus.
Kaip pasakojo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio departamento direktoriaus pavaduotojas Eugenijus Peikštenis, vienintelis dokumentas, nuo kurio iš pradžių buvo galima užsikabinti – tai 1957 m. surašytas mirties įvykdymo nuosprendis A. Ramanauskui-Vanagui, kuriame parašyta, kad „kūnas atiduotas į žemę“. Taip pat, pasak E. Pekštenio, ieškant palaikų žiūrėtos ne tik archyvinės medžiagos, bet ir laidojimo, įvairių kapinių administracijos knygos, tarp jų ir Našlaičių kapinių Antakalnyje.
Didelis proveržis įvyko centre pradėjus dirbti istorikui Dariui Indrišioniui, kuris rado kelis dokumentus, kuriuose rašyt, kad Našlaičių kapinėse buvo užkasti du mirties bausme nuteisti kriminaliniai nusikaltėliai. Tai buvo užsikabinimas, kad galbūt čia buvo laidojami ir politiniai nusikaltėliai. Tada atsirado liudininkė, kuri istorikams papasakojo, kad jos senelis galimai buvo palaidotas Našlaičių kapinėse, nurodė ir tikslią vietą. Tikrinant šią versiją, Našlaičių kapinėse atrasti sušaudyti žmonės.
„Atlikome archeologinius tyrimus, išsikėlę tikslą nustatyti, ar mirties bausmė buvo skirta pagal politinius straipsnius. Tas įtarimas pasitvirtino“, – sakė E. Peikštenis. 2018 m., jo teigimu, jau buvo ieškota konkrečiai A. Ramanausko-Vanago palaikų, ir paieškos buvo sėkmingos. Vėliau kalbėjęs Vilniaus universiteto archeologas Gintautas Vėlius parodė kapinių knygų įrašus, kuriais rėmėsi istorikai, taip pat planinių kapinių inventorizacijų dokumentus.
Tyrinėjant šiuos dokumentus, pasak G. Vėliaus, buvo „bemiegės naktys“, bet jie padėjo nustatyti, kuriuose kapinių plotuose gali būti neidentifikuotų kapų ir išvengti niekuo dėtų asmenų kapų tyrinėjimo. Paaiškėjo, kad politinių kalinių kūnai buvo slepiami tarp kitų kapų. Rasti politinių kalinių kapus padėjo ir buvusių KGB duobkasių palikuonys, papasakoję apie tai, kur jų giminės kasdavo duobes.
Vilniaus universitete vykstančioje spaudos konferencijoje dalyvauja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, Vilniaus universiteto Mokslo prorektorius, Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros prof. Rimantas Jankauskas, Memorialinio departamento direktoriaus pavaduotojas Eugenijus Peikštenis, Vilniaus universiteto archeologas doc. Gintautas Vėlius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas Darius Indrišionis ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas Dalius Žygelis.
BNS nuotr.
Ieškojo kelis dešimtmečius
Kaip anksčiau pranešė BNS, A. Ramanausko-Vanago palaikai rasti Našlaičių kapinėse Antakalnyje, palaikų autentiškumas nustatytas atlikus teismo antropologinę analizę, kaukolės ir asmens fotografijų sugretinimus bei DNR tyrimus.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras su sovietų okupacija kovojusių Lietuvos partizanų vado A. Ramanausko-Vanago palaikų ieškojo kelis dešimtmečius.
„Tikrinome kiekvieną tikrą ir netikrą žinią, visas galimas versijas ir po truputį artėjome prie tikslo. Labai simboliška, kad daugiametis darbas apvainikuotas būtent šiais metais, kai minime A. Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines, kai šiuos metus Seimas yra paskelbęs A. Ramanausko-Vanago metais. Svarbu ir tai, kad pernai Vyriausybė išgirdo mūsų prašymą ir skyrė paieškoms papildomų lėšų“, – teigia centro direktorė Birutė Burauskaitė.
Praėjusių metų pradžioje į centrą kreipėsi asmuo, pateikęs informacijos apie Našlaičių kapinėse užkasto artimo giminaičio galimą kapavietės vietą. Šis ir kiti liudijimai padėjo tiksliau nustatyti vieną iš šiose kapinėse esančių sušaudytų asmenų užkasimo vietų. Apie galimai užčiuoptą siūlo galą Vilniaus universitetas kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovais pranešė praėjusių metų gruodį.
Tyrėjai tuomet paskelbė nustatę, kad Našlaičių kapinėse buvo užkasti nuteistieji mirties bausme 1956–1969 m. laikotarpiu, taip pat ir už politinius nusikaltimus. Iki tol buvo žinoma, kad šiose kapinėse buvo laidojami negyvi gimę kūdikiai, įvairiose ligoninėse mirę asmenys, neturintys artimųjų, benamiai, neatpažintų asmenų kūnai. Taip pat šiose kapinėse buvo užkasamos medicininės atliekos iš įvairių gydymo įstaigų. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atliktų tyrimų duomenimis, nuo 1956 iki 1969 metų Vilniuje mirties bausmė įvykdyta 206 asmenims.
Iš jų 76 buvo kaltinami politiniais nusikaltimais ir egzekucijos įvykdytos LTSR KGB vidaus kalėjime, 130 nuteisti už kriminalinius nusikaltimus ir sušaudyti Lukiškių kalėjime. Kol kas Našlaičių kapinėse rasti 27 KGB ir Lukiškių kalėjimuose nužudytų asmenų palaikai. Šiuo metu vyksta šių asmenų identifikavimo darbai. Archeologiniai tyrinėjimai bus tęsiami. Pasak tyrėjų, tose pačiose kapinėse turėtų būti užkasta ir daugiau garsių Lietuvos partizanų, tarp jų – Pranciškaus Prūsaičio-Lapės, Juozo Streikaus-Stumbro ir kitų palaikai. Tikėtina, kad čia gali būti aptikta ir Antano Kraujelio-Siaubūno, paskutinio Aukštaitijos partizano, kapavietė.
A. Ramanauskas-Vanagas vadovavo Dzūkijos partizanams, 1949 metais su kitais partizanų vadais jis pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją. Ginkluota kova dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vyko nuo 1944 iki 1953 metų. A. Ramanauskas-Vanagas buvo suimtas 1956 metais, sovietų žiauriai kankintas, o kitais metais jam įvykdyta mirties bausmė.
