1988-ųjų birželio 3 dieną Vilniuje sukūrus Lietuvos Persitvarkymo Sajūdžio iniciatyvinę grupę, netrukus Sąjūdis pradėjo plisti po visą Lietuvą, tačiau mažesniuose miestuose kelią skynėsi gana sunkiai. Sąjūdžio iniciatyvinių grupių rajonuose kūrėjai prisimena, kad kai kur pokyčiai prasidėjo vėlai, trūko žmonių, pasitaikydavo atvejų, kai jauniems vyrams įstojus į Sąjūdį po mėnesio ar dviejų juos keliems mėnesiams pašaukdavo į kariuomenę.
Kauno Sąjūdžio istorija prasidėjo labai greitai – birželio 10 dieną. Kaip teigia Nepriklausomybės Akto signataras, buvęs Kauno Sąjūdžio tarybos ir Sąjūdžio Seimo narys Vidmantas Povilionis, jį kartu kurti grupę pasikvietė Algirdas Kaušpėdas. Jis pakvietė ir dalį žmonių į Kauno Sąjūdžio grupę, kuri, pasak V. Povilionio, susirinko gana spontaniškai.
„Mes visi dalyvavome tame pasipriešinime, Lietuvos išlikimo judėjime įvairiomis formomis. Tai, ką mes įsteigėm birželio 10-ąją Kaune, yra tiktai tos veiklos viršūnė – kad galima būtų oficialiai ir atvirai dirbti“, – pasakoja V. Povilionis.
Jis tikina, kad dieną, kai Kauno Sąjūdžio iniciatyvinė grupė buvo steigiama, nekilo jokių abejonių: „Susirinkom tą dieną Architektų namuose – mes ten dažnai rinkdavomės. Atvažiavo Juozaitis su Skuču. Aš nuėjau steigti Sąjūdžio grupę, o Juozaitis su Skuču mus pradėjo agituoti, nors mes jau visi žinojom, apie ką kalba, kas bus ir ką steigsim.“
Bijojo rinkti pirmininką
Klaipėdoje Sąjūdžio iniciatyvinė grupė sukurta liepos 6 dieną. Jos kūrime taip pat dalyvavo A. Kaušpėdas. Pasak vieno įkūrėjų Dionizo Varkalio, sąlygos mieste buvo sudėtingos, nes Klaipėda kaip jūrinis mietas, todėl ypatingai atidžiai stebimas ir kontroliuojamas KGB.
„Klaipėdoje įsikūrė visos pačios agresyviausios Pabaltijyje organizacijos – „Jedinstvo“, karo veteranai ir t.t. Bet mes visur turėjom infiltravę savo žmones, mes viską smulkiai žinodavom, ką jie ruošiasi daryti, ką jie darys. Mes juos sekdavom ir stebėdavom“, – prisimena D. Varkalys.
Genocido muziejaus nuotr.
Pasak jo, Klaipėdos Sąjūdžio iniciatyvinė grupė net kelis mėnesius specialiai nerinkdavo vado, kad jo nesuimtų.
„Kadangi čia buvo ypatingos KGB stebėsenos miestas, todėl mums buvo geriausia neturėti pirmininko. Visur mes eidavom kartu, kur mus kviesdavo. Visi 25. O tik vėliau, kai Sąjūdis įsigalėjo visoj Lietuvoj, tada jau mes sukūrėm tą struktūrą – tarybą, pirmininką ir t.t.“ – pasakoja D. Varkalys.
Rajonuose kūrėsi sunkiai – trūko žmonių
Į mažesnius miestus Sąjūdis, kaip prisimena jo kūrėjai, kelią skynėsi ypač sunkiai – ten žmonės buvo paklusnūs kolūkio pirmininkui, o pirmuosius bandymus dažnai stabdydavo ir tai, jog trūko žmonių.
Kaip prisimena vienas Molėtų Sąjūdžio iniciatyvinės grupės kūrėjų Algirdas Kuliešius, 1988-ųjų vasarą, kai VIlniuje viskas jau vyko, Molėtuose jokių pokyčių nebuvo.
„Buvo bandymų kažką daryti. Aš nepažinojau žmonių. Pažinojau tik savo mokyklos mokytojus, kolegas...“ – sako A. Kuliešius.
Pasak jo, į Molėtų Sąjūdžio iniciatyvinę grupę pateko ir stalinistinių pažiūrų žmonių, burokevičininkų.
Vienas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės įkūrėjų Pakruojyje Dalius Stancikas pasakoja, jog beveik kas savaitę važinėdamas į Vilnių, stebėjo, kaip Sąjūdis kuriasi sostinėje, ir bandė ieškoti žmonių, kurie norėtų kartu tą daryti Pakruojyje.
„Paieškos vyko porą mėnesių, kol suradau, kad kažkas irgi organizuojasi. Mes susijungėm. Buvo sudėtinga. Stambieji ūkininkai buvo išvežti, sukurti kolūkiai, o kolūkyje – autokratinė sistema, žmonės labai paklusnūs“, – sako D. Stancikas.
Jis pasakoja, jog būdavo ir taip, kad jaunuoliui įstojus į Sąjūdį, jį iškart pašaukdavo į kariuomenę: „Jeigu vienas kitas jaunesnis žmogus ir vyrukas atvykdavo pas mus, iš karto po mėnesio po dviejų juos šaudavo keliems mėnesiams į kariuomenę.“
