„Fenomenalu, kokia susitelkusi buvo to meto visuomenė, aukojusi ne tik bažnyčios, bet ir kitų simbolinių pastatų Kaune statyboms“, – LRT.lt apie žymiosios Kauno Prisikėlimo bažnyčios statybas, užtrukusias beveik šimtmetį, pasakojo architektūros istorikė Viltė Migonytė. 2023-iųjų antrojoje pusėje Kauno tarpukario architektūra įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. LRT.lt kviečia pasidairyti po kelis žymiausius kaunietiškojo modernizmo objektus, kuriuos pristato architektūros, paveldo ekspertai.
Išskirtinai „lietuviškas“ Kauno centrinis paštas
Du bene žymiausius modernistinio Kauno statinius LRT.lt pristatė architektūros istorikė Viltė Migonytė-Petrulienė. Pirmiausia užsukime į žymiuosius Kauno centrinio pašto rūmus (Laisvės al. 102). Šis objektas, pastebėjo ji, išgyvena teigiamų transformacijų metą.
„Jau visai netrukus čia veiks Nacionalinis architektūros centras, pristatysiantis ne tik 20 amžiaus 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečių Kauno palikimą, bet ir kelsiantis aktualius klausimus įvairiomis šiuolaikinės architektūros temomis“, – sakė ji.
V. Migonytė-Petrulienė priminė, kad idėja Kaune statyti modernų, visas ryšių paslaugas vienoje vietoje sutelkiančio pašto pastatą kilo 1924-aisiais, nes pašto įstaigos buvo išsibarsčiusios senuose pastatuose po visą miestą, tai buvo nepatogu.
„Ruošiantis Lietuvos valdovo Vytauto Didžiojo 500-osioms mirties metinėms 1930-aisiais nutarta statyti Centrinio pašto rūmus, kaip modernios komunikacijos branduolį ir simbolį. Vos per metus pagal architekto Felikso Vizbaro projektą iškilęs Kauno centrinis paštas tapo vienu reikšmingiausių laikinosios sostinės jubiliejinių metų pastatų. Paštas neabejotinai pakeitė Laisvės alėjos vaizdą, jis išsiskyrė iš aplinkinių pastatų ir iš karto tapo ne tik Naujamiesčio traukos centru, bet ir viena naujojo Kauno ikonų“, – pasakojo ji.
LRT.lt architektūros istorikė teigė, kad šiam įvaizdžiui kurti buvo pasitelkta visa to meto spauda, kurioje ne kartą akcentuota, kad pašto statybai panaudotos išskirtinai vietinės medžiagos. Tokiu būdu keltas pasitikėjimas augančia šalies ekonomika.
„Geros medžiagos ir kokybiškai atlikti statybos bei apdailos darbai pateisino ir didelę pastato kainą. Tęsiant viduramžių propagavimo programą prie centrinio įėjimo planuota pastatyti Vytauto Didžiojo skulptūrą. Įdomu, kad šios minties atsisakyta, nes manyta, kad pats pašto pastatas gali atlikti visas paminklo funkcijas, o papildomi vaizdiniai elementai tik be reikalo apkrautų architektūrą. Sakyčiau, gera nuoroda diskusijoms apie paminklus ir šiandien. Tikriausiai abejingų nepalieka ir pagrindinė pastato operacijų salė, kur sutinkami gausiai dekoruoti tautinio stiliaus elementai, t. y. iki 1932 metų išleistų Lietuvos Respublikos pašto ženklų kolekcija, nutapyta dailininko Petro Kalpoko, tradicinių kaimo audinių rašto motyvais aprėmintų pašto ženklų frizas, o ypač vestibiulio ir operacijų salės dekoratyvios grindys ir daugelis kitų motyvų“, – paaiškino.
Anot pašnekovės, pašto architektūra kėlė valstybingumo idėjos prestižą, todėl viešumoje ne kartą spausdintos įvairios pastato fotografijos, karikatūros, leidžiami atvirukai.
Sovietinės okupacijos metais pastatas prarado dalį autentiškų elementų, pakeistas ir interjeras, o atkūrus nepriklausomybę imtasi gaivinti ir prieškarinį vaizdą, – teigė ji.
Šimtmetį trukusios ikoniškosios Prisikėlimo bažnyčios (bazilikos) statybos
Tarp ikoniškiausių Kauno tarpukario modernizmo pastatų, pasakojo architektūros istorikė, neabejotai verta paminėti Kristaus Prisikėlimo bažnyčią (Žemaičių g. 31A), kurios statybos užtruko net šimtmetį. Dar 1922 metais, nutarus statyti naująją bažnyčią, manyta, kad tai bus tautos atgimimo simbolis, – pasakojimą pradėjo V. Migonytė-Petrulienė.
„Po šešerių metų miesto savivaldybei būsimai bažnyčiai padovanojus sklypą Žaliakalnyje, paskelbtas projekto konkursas. Ši bažnyčios istorijos dalis labai intriguojanti. Nė vienas iš atrinktų trijų geriausių projektų nebuvo realizuotas. Trijų premijų laimėtojų – Jono Krasausko, Felikso Vizbaro ir Karolio Reisono – siūlymai neatitiko paminklinės idėjos. Vis tik galimybę permąstyti savo projekto sumanymą gavo latvių kilmės architektas K. Reisonas. Antrasis jo bažnyčios projektas buvo gerokai impozantiškesnis, 83 metrų aukščio sraigtinės piramidės tūris priminė Babelio bokštą. Įdomu, kad ši architekto idėja buvo stipriai kritikuota to meto šviesuomenės, raginant ieškoti šiuolaikiškesnės architektūrinės kalbos. Nors lėšos naujo pastato statyboms jau buvo pradėtos rinkti, ilgainiui suvokta, kad įgyvendinti šio sumanymo nepavyks. Ir per brangu, ir per daug sudėtinga. Taigi, K. Reisonas gavo trečią galimybę“, – tęsė ji.
1933-aisiais gerokai supaprastinęs bažnyčios tūrį ir sumažinęs bokšto aukštį iki 70 metrų, architektas pagaliau įtiko statybos ir vykdomojo komiteto tarybai, – kalbėjo architektūros istorikė. Anot jos, naujojo tautos panteono statybos buvo lydimos nepamatuoto optimizmo.
„Tikėtasi bažnyčią atverti tikintiesiems per 3 ar 4 metus, tačiau net ir kuklesnis bažnyčios projektas kėlė finansinių iššūkių. 1934 metais Lietuvos eucharistinio kongreso metu pašventintas iš Jeruzalės Alyvų kalno atvežtas kertinis akmuo ir pradėti montuoti pamatai. Šis darbas kainavo apie 160 000 litų ir išeikvojo visas turimas lėšas, todėl teko keleriems metams statybas sustabdyti. Fenomenalu, kokia susitelkusi buvo to meto visuomenė, aukojusi ne tik bažnyčios, bet ir kitų simbolinių pastatų Kaune statyboms. 1936-aisiais darbai buvo tęsiami, o aukų suma jiems siekė 150 000 litų. Deja, iki Antrojo pasaulinio karo taip ir nespėta užbaigti bažnyčios statybų“, – paaiškino ji.
LRT.lt kalbinta V. Migonytė-Petrulienė atkreipė dėmesį, kad vokiečių okupacijos metais čia veikė popieriaus sandėlis, o sovietų – bažnyčia pritaikyta radijo gamyklai ir tik 1988 metais grąžinta tikintiesiems.
„Netrukus buvo pradėti ir 2004 metais pagaliau baigti bažnyčios atstatymo darbai. Pirmąjį projektą rengė architektas Henrikas Žukauskas ir Vilniaus inžinerijos statybos instituto Gelžbetonio konstrukcijų katedros specialistai, vadovaujami Antano Kudžio, o paskutinįjį – architektas Algimantas Sprindys“, – teigė ji.
Kauno simboliu tapęs langas ir itališka dvasia alsuojanti S. Kudoko vila
Tarpukario architektūros bei art deco stiliaus entuziastas, baldų kolekcininkas ir restauratorius Dainius Lanauskas, LRT.lt paprašytas papasakoti apie kelis pasirinktus tarpukario pastatus, nedvejodamas įvardijo bene žymiausią objektą, tapusį Kauno vizitine kortele – vadinamąjį Iljinų namą (K. Donelaičio g. 19).
Pašnekovas pastebi, kad apvalus šio namo langas patraukia kiekvieno, važiuojančio ar einančio Donelaičio gatve, dėmesį. Anot jo, transatlantinį lainerį primenantis langas, tapęs visos modernistinės architektūros simboliu, pabrėžia tuometę technikos pažangą, o namo šeimininkai galėjo pasijusti per vandenyną plaukiantys į nuotykį.
„Modernizmo architektai įnešė į gyvenamąsias patalpas tokių techninių dalykų. Dar įdomu tai, kad apvalus langas tapo Kauno UNESCO paraiškos simboliu, dėl to kilo optimizmo architektūros terminas“, – sakė jis, pastebėjęs, kad pirmoji šios naujos sąvokos raidė – O, primenanti ne ką kitą, o apvalų langą.
D. Lanauskas LRT.lt priminė, kad 1933 metais pastatytas namas – talentingojo architekto Arno Funko kūrinys, o gyveno jame geležinkelio inžinierius Jurgis Iljinas su žmona Aleksandra. Anot pašnekovo, šeimai perkant sklypą projektas jau buvo paruoštas. Vokiečių kilmės architektas A. Funkas mokslus baigė Berlyne, o Kaune pradėjęs darbus dar neturėjo licencijos, todėl brėžinius pasirašydavo jo uošvis Silvestras Grinkevičius.
Kiek mažiau žinomas, tačiau ne ką mažiau vertingas ir kitas tarpukarį menantis statinys – V. Mykolaičio-Putino gatvėje esanti įspūdinga architekto Stasio Kudoko vila (V. Mykolaičio-Putino g. 11). D. Lanausko teigimu, išsiskiria ji pirmiausia tuo, kad yra pastatyta neįprastoje vietoje, ant šlaito.
„S. Kudokas mokėsi karališkoje Romos architektūros mokykloje Italijoje, studijavo ir matė daug namų, pastatytų ant šlaitų, todėl šis iššūkis neišgąsdino“, – pasakojo pašnekovas.
Jis atkreipė dėmesį, kad Kauno tarpukario architektūroje gausu itališkosios ir Berlyno architektūros mokyklų bruožų. Naujas idėjas, paaiškino, į Kauną atsiveždavo svečiose šalyse pabuvę architektai.
D. Lanausko teigimu, tiek Iljinų namas, tiek ir S. Kudoko vila statyti ne vien šeimininkų poreikiams, bet ir nuomai.
Vytauto Didžiojo garbei iškilęs muziejus
Architektė, architektūros istorikė Jolita Kančienė LRT.lt papasakojo, kuo įdomus dar vienas gerai žinomas Kauno modernizmo pavyzdys – K. Donelaičio gatvėje esantis Vytauto Didžiojo muziejus (K. Donelaičio g. 64). Tai, pabrėžė pašnekovė, yra chrestomatinis Lietuvos architektūros istorijos kūrinys, atspindintis tautinio modernizmo savastis ir tendencijas bei nepriklausomybės laikų kultūrinį mentalitetą.
Muziejus sumanytas kaip paminklas Vytautui Didžiajam, kurio 500-osios mirties metinės 1930-aisiais buvo paminėtos visoje šalyje įvairiais renginiais. Jis skirtas tautos dvasios, pilietiškumo ir patriotizmo ugdymui, istorijos ir kultūros vertybių bei pasiekimų reprezentacijai, – pridūrė.
„Po 1930 m. pradžioje įvykusio tinkamų rezultatų nedavusio architektūrinio konkurso, muziejų projektuoti pavesta iškiliausiam to meto architektui prof. Vladimirui Dubeneckiui, o jam į pagalbą pakviestas Kauno miesto inžinierius (pagal reikšmę – vyriausiasis architektas) Karolis Reisonas ir Vytauto Didžiojo universiteto Architektūros katedros asistentas inžinierius Kazys Kriščiukaitis. Jie po V. Dubeneckio mirties tęsė architektūrinės minties įgyvendinimą“, – pasakojo J. Kančienė.
Vienuose rūmuose, tęsė ji, įsikūrė du skirtingi muziejai – karo ir kultūros, kuriems atitinkamai vadovavo ir pastato projektavimo bei statybos darbus uoliai kuravo vadovai Vladas Nagevičius ir Paulius Galaunė.
„Rūmų architektūroje susilieja akademiškosios architektūros tradicijos ir modernios formos. Pabrėžta kompozicijos simetrija ir akcentuoti muziejų fasadų centrai, tarp korpusų įterpti du vidiniai kiemeliai“, – pasakojo ji.
LRT.lt pašnekovės teigimu, Kultūros muziejaus akcentas – pusapskritimis rizalitas (viduje yra amfiteatrinė auditorija), sudalintas vertikaliomis briaunomis, primenančiomis karūną.
„Tai V. Dubeneckio sumanyta metafora, mano nuomone, simbolizuojanti kultūros ir M. K. Čiurlionio reikšmę valstybės gyvenime“, – pridūrė J. Kančienė.
Amerikoniškasis „Pienocentras“
Kauno modernizmo stilistinės raiškos įvairovę rodo Laisvės alėjoje du šalia stovintys pastatai, žinomi „Pienocentro“ ir „Pažangos“ rūmų vardu, – pasakojimą tęsė architektūros istorikė.
„Pienocentras“ – pabrėžtinai minimalistinės architektūros, kurioje pagrindinis vaidmuo tenka proporcijoms ir ritmui. „Pažangos“ eksterjere daug dėmesio skirta formų kaitai ir dekoratyvumui, dėl ko jį galime laikyti tautiniu art deco modernizmu. Abu pastatai penkiaaukščiai, atspindi siekį miesto centre formuoti modernaus didmiesčio vaizdą. Įdomus pastebėjimas apie pastatų polifunkciškumą. Jų pirmieji aukštai prekybiniai-komerciniai, viduriniai – skirti biurams, viršutiniai – gyvenamieji. Toks funkcijų susluoksniavimas populiarus ir dabar statomuose biurų pastatuose“, – pastebėjo ji.
Anot J. Kančienės, „Pienocentras“ (Laisvės al. 55 / S. Daukanto g. 18) iki 1927 metų buvo centrinė Lietuvos pieno perdirbimo kooperatyvinių bendrovių sąjunga, užsiimanti pieno produktų surinkimu, gamyba, pardavimu ir eksportu, veiklą praplėtusi kiaušinių supirkimu bei eksportu, vaisių prekyba bei perdirbimu į sultis.
„Pienocentro“ pastatas šiuo metu renovuojamas.
Bendrovė steigė pienines visoje Lietuvoje, pasistatė didžiulį gamybinį kompleksą Nemuno pakrantėje, dabartiniame Karaliaus Mindaugo prospekte, vien Kaune turėjo 14 specializuotų parduotuvių, 5 pieno užkandines, garsėjusias rūgpieniu ir karštomis bulvėmis, – sakė pašnekovė.
„Pienocentro“ administracinį pastatą projektavo architektas Vytautas Landsbergis [Žemkalnis], 1931 metais laimėjęs bendrovės paskelbtą architektūrinį konkursą. Rūmai sukonstruoti iš gelžbetonio karkaso, konstruktorius – žymus specialistas Pranas Morkūnas. Kauniečiai, pamatę neįprastus pastato griaučius, vadino tai „amerikoniška statyba“. Vientiso tūrio kampinėje dalyje vyrauja horizontalios slinktys, jas galuose įrėmina vertikaliai sudalintos plotmės.
Užapvalintą kampą pabrėžė gaubto stiklo langai, tokiais buvo įrėmintas ir pagrindinis įėjimas. Raiškus eksterjero akcentas – vitrinomis ir poliruoto juodo labradorito apdaila išsiskiriantis pirmasis aukštas, pridengtas stikliniu iliuminuotu stogeliu. Pastato architektūra pelnė pripažinimą 1937 m. tarptautinėje parodoje „Menas ir technika moderniame gyvenime“ – buvo apdovanota bronzos medaliu ir garbės diplomu“, – išskirtinį statinį apibūdino architektūros istorikė.
Beje, ji pasakojo, kad pirmame aukšte veikė ne tik parduotuvė, užkandinė ir pieno baras, bet ir garsioji Muralio kirpykla, kurios salonai driekėsi per du aukštus, o interjerą projektavo architektas A. Funkas.
Tautiškos išraiškos architektūroje ieškojimai: praeivių žvilgsnius prikaustantys „Pažangos“ rūmai
„Pažanga“ (Laisvės al. 53) – knygų bei periodikos leidimo bei platinimo bendrovė (įkurta 1928 m.) priklausė valdančiajai Tautininkų partijai, kurios lyderiu buvo prezidentas Antanas Smetona. 1934 metais pagal inžinieriaus Felikso Vizbaro projektą statytuose rūmuose įsikūrė įvairios tautininkų struktūros ir jų globojamos organizacijos, tarp jų ir tautinio jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“, Lietuvių mokytojų sąjunga, centralinė valstybinė biblioteka, „Dirvos“ leidybos bendrovė, žurnalo „Vairas“, oficiozo „Lietuvos aidas“ ir kt. redakcijos“, – pasakojimą apie dar vieną išskirtinį Kauno architektūros objektą pradėjo J. Kančienė.
Trečiame pastato aukšte, tęsė ji, veikė Tautininkų klubas, šalia – visiems atviri restoranas ir baras, o ant plokščio stogo buvo terasa.
Atspindi tautiškos išraiškos architektūroje ieškojimus.
J. Kančienė
„Visi lankytojai galėjo naudotis liftu – jis nebuvo dažnas įrenginys to meto Kaune. Penktajame aukšte erdvus penkių kambarių butas buvo skirtas „Pažangos“ bendrovės pirmininkui, vyriausiajam Lietuvos kariuomenės kapelionui Vladui Mironui. Pirmąjį aukštą nuomojosi „Paramos“ bendrovės galanterijos parduotuvė, „Dirvos“ knygynas. Rūmuose po vidiniu kiemu buvo įrengta posėdžių salė, apšviečiama per stiklo blokelių lubas. Sovietmečiu kiemas užlietas asfaltu“, – LRT.lt teigė architektūros istorikė.
Ji paaiškino, kad pagrindinį pastato fasadą F. Vizbaras formavo kaip erdvinę-tūrinę kompoziciją, kurios emocinę įtaigą jau buvo išbandęs Centriniame pašte.
„Įvairių funkcinių ir dekoratyvinių elementų ornamentika, įkvėpta lietuvių liaudies meno, atspindi tautiškos išraiškos architektūroje ieškojimus“, – teigė ji.
Į europinį kontekstą įsilieję architektai
LRT.lt primena, kad 2023 metų rugsėjo 18 dieną Kauno modernizmo architektūra įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Tiesa, Lietuva dar turės per pusantrų metų įgyvendinti ekspertų rekomendacijas.
Modernistinis Kauno veidas formavosi po Pirmojo pasaulinio karo, Kaunui tapus Lietuvos laikinąja sostine, kultūrinio, politinio ir ekonominio gyvenimo centru.
„Kurdami naują sostinę jaunos valstybės architektai darniai įsiliejo į europinį kontekstą – padaryti miestą ne prastesnį nei kitos žemyno sostinės, statyti funkcionalius, šviesius, patogius gyventi kvartalus ir atskirus pastatus. Ypač įsimintini Prisikėlimo bažnyčios, Karininkų ramovės, karo muziejaus-Čiurlionio galerijos pastatai, Centrinis paštas ir „Pienocentro“ pastatai“, – kiek anksčiau pranešime spaudai nurodė Kultūros paveldo departamentas (KPD).
Kauno tarpukario architektūra – penktasis Lietuvos objektas UNESCO sąraše. Į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašomi išskirtinę visuotinę vertę turintys kultūros ir gamtos paveldo objektai ir vietovės. Lietuvoje iki šiol buvo keturi į šį sąrašą įrašyti objektai: Vilniaus istorinis centras, Kernavės archeologinė vietovė, Kuršių nerija ir Struvės geodezinio lanko punktai, – nurodo KPD.
Kaip LRT RADIJO laidoje „Be kaukių“ yra pastebėjusi Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos Paveldo programų vadovė Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė, į Pasaulio paveldo sąrašą Kaunas įtrauktas kaip urbanistinė vietovė, kitaip tariant, vertybė – ne vien pastatai. Vis dėlto skaičiuojama, kad tarpukariu Kaune pastatyta apie 6 tūkst. pastatų, o iki mūsų dienų išliko apie 1,5 tūkst.
„Į registrą įrašyta kol kas per 200 toje nominuotoje teritorijoje, bet pasaulio paveldo komiteto nariai, priimdami sprendimą, paprašė ir įpareigojo pildyti šį registrą, nes tikrai yra daugiau pastatų, kuriems verta suteikti teisinę apsaugą ir išsaugoti“, – kalbėjo ji.
LRT.lt primena, kad Europos paveldo ženklu pažymėti 44 Kauno tarpukario architektūros objektai.
