Lietuvoje

2018.05.25 07:19

R. Urbonaitė: atsisakykime požiūrio, kad šioje valstybėje esame nuomininkai

Mums reikėtų atsisakyti požiūrio, kad šioje valstybėje esame nuomininkai, todėl perdegusią lemputę pakeis kaimynas ar valdžia, LRT RADIJUI sako politologė Rima Urbonaitė. Anot jos, tai, kad nesijaučiame šios valstybės kūrėjais ar jos dalimi, yra didelė problema, nes taip pat nesijaučiame ir už šią valstybę atsakingi.

– Daug komentuojate vidinį mūsų politikos gyvenimą, visos valstybės gyvenimą. Kokia yra valstybė šiandien?

– Manau, kad visi turime vienokį ar kitokį suvokimą, kokia ta valstybė. Čia turbūt yra dvi žmonių grupės – tie, kurie viską mato juodai ir galvoja, kad viskas blogai, ir tie, kurie tarp juodulių mato ir kažkokius baltus šviesulius.

Lietuvoje, mano požiūriu, yra problemų, kurios paskui lemia daugelį kitų, tai polinkis matyti daug tamsumo ir negatyvumo. Suprantu, kad tas negatyvumas irgi turi pagrindo, nes žmonės per tą pačią televiziją mato daug blogų naujienų.

Manyčiau, kad mums reikėtų vis dėlto daugiau pozityvumo. Bet ko labiausiai mums reikėtų, tai atsisakyti požiūrio, kad tu šioje valstybėje esi nuomininkas. Kai perdega elektros lemputė, tu pats turi ją nusipirkti ir pakeisti, nelaukti, kol kaimynas ar valdžia ateis ir tą lemputę pakeis. Čia yra tokia problema, kad nesijaučiame šios valstybės kūrėjais, nesijaučiame jos dalimi, nesijaučiame atsakingi už šią valstybę.

– Tai iš esmės teiginys „valstybė – tai tu“ yra klaidingas?

– Klausimas, kaip tu supranti savo vaidmenį toje valstybėje. Manau, svarbus būtent tas suvokimas, kad neturi kažkas kažko duoti savaime, kad tu pats turi prisidėti, kad sukurtum kažkokį bendrą gėrį valstybėje. Tai labai svarbu.

Pastaruoju metu pastebiu, kad mes tikrai į tą valstybę (netgi ir į valdžią) žiūrime iš tokio „ką ji mums duos“ kampo. Kai patys renkame, pavyzdžiui, valdžios atstovus, kažkodėl iš savęs tokios atsakomybės nelabai pareikalaujame. Ar aš balsuoju už tam tikrus politikus atsakingai – šito jau lyg ir nėra.

Kitaip tariant, man atrodo, kartais jaučiame tiesiog per mažai atsakomybės už kai kuriuos savo veiksmus. Ypač tuos, kurie susiję su tokiu kolektyviniu veiksmu. Kitaip tariant, juk mes namie nemėtome šiukšlių kur papuola, bet kodėl mes tai darome labai lengvai išėję į gatvę? Juk tu ir kiti žmonės ta gatve vaikštote.

Ko šitai valstybei trūksta (nežiūrint į politinius skandalus, kurių šiai valstybei tikrai netrūksta, krūvas kriminalinių naujienų, kurios mums kas dieną transliuojamos), tai to susivokimo, kad mes patys esame šios valstybės kūrėjai. Nuo to, kaip gyvename kas dieną, labai priklauso ir šios valstybės vaizdas.

Nuo to mūsų menko poelgio, tos šiukšlės numetimo  ar nenumetimo, irgi visa tai priklauso. Galų gale, nuo mūsų visų požiūrio vienų į kitus. Be viso to, labai trūksta pasitikėjimo vieni kitais. Su kaimynais susipažįstame tada, kai trūksta vamzdžiai. Čia turbūt yra ta problema.

Mes dažnai žiūrime taip, tarsi žmogus, kurio tu nepažįsti, yra potencialus tavo priešas. Individualizmas klesti, nes tam yra visos reikalingos sąlygos. Tiesą sakant, tu gali dirbti namuose, maistą tau veš į namus ir gali faktiškai izoliuotis. Bet norint kurti valstybę reikia bendrumo. Bendruomeniškumo mums be galo trūksta.

R. Urbonaitė, BNS nuotr.

– Ne pirmi metai, galbūt net ne pirmas dešimtmetis, kai mes kalbame, kad visos bėdos iš esmės yra iš švietimo sistemos. Esame jos nesutvarkę. Žurnalas „Reitingai“ pristato savo skaičiavimus. Situacija, pasak jų, nėra gera. Kai kurie vaikai apskritai nemoka matematikos, yra begalė bėdų. Taip, mes žinome, įvardijame bėdą, bet jos nesprendžiame. Tai ne vienos vyriausybės problema. Tai vyriausybių problema.

– Tai jau ilgametė problema, nes identifikuoti problemos nereikia labai daug pastangų. Spręsti problemą reikia labai daug pastangų. Reikia ne trumparegystės, kuria dažniausiai apsiriboja mūsų politikai, gyvenantys nuo rinkimų iki rinkimų. Turi būti ta politinė išmintis ir toliaregystė.

Kartais galbūt netgi politikams nėra parankus labai kritiškas, netgi, sakyčiau, labai išsilavinęs rinkėjas, kuris iš politiko reikalauja daug. Tai galbūt kita paralelinė pusė – politikai ne visada būna suinteresuoti ugdymu ir netgi pilietinės visuomenės stiprybe, nes pilietinės visuomenės stiprybė ir pasižymi tuo, kad politikams tampa sunkiau dirbti, nes iš jų reikalaujama daugiau.

Iš esmės tai yra valios trūkumas ir netgi turbūt gilios diskusijos nebuvimas. Kai kurie politikai pilietiškumą mato tik tada, kad tu būtinai privalai švęsti visas mūsų šventes: Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ir t. t. Bet jie nemato kitos pusės, kad valstybės kasdienybė nepriklauso vien tik nuo to, ar tu kiekvieną rytą sugiedosi Lietuvos himną. Tai fasadinė meilė Lietuvai.

Tikroji meilė yra per tavo kiekvienos dienos veiklą. Galų gale, per tavo sąžiningą darbą. To sąžiningo darbo ir trūksta. Suvokiame, kad problema yra, bet nieko nepadarome iš esmės, o galbūt ir tingime padaryti, nes tai reikalauja daug pastangų, kad mes tą problemą išspręstume.

Kitas dalykas, paklauskime, kas netgi tą patį pilietinį ugdymą (koks jis bebūtų) mokyklose dėsto? Dėsto muzikos mokytojai. Labai gerbiu muzikos mokytojus, [...] bet tam reikia paruošimo, labai rimto paruošimo. Tai, kad muzikos mokytojas ar biologijos mokytojas yra geras savo srities specialistas ir pilietis, tai nereiškia, kad jis gali suvokti, kaip tą pilietį auginti.

– Akcentavote ateities planus. Nežiūrime į ateitį, trūksta išminties, esame netoliaregiški, kalbant apie politikus. Kaip manote, ar tai sąmoningas žingsnis, ar tiesiog taip išeina?

– Manau, kad niekas pernelyg daug ir negalvoja. Turbūt retas politikas šiandien mąsto valstybiškai ir apie valstybę, jos tam tikrą raidą, kelią, kuriuo mes einame.

– Pasakykite tuos kelis atvejus, kai politikai mąsto apie tai.

– Aš, tiesą sakant, paskutiniu metu tokių labai rimtų diskusijų nesu girdėjusi iš politikų. Galima galbūt būtų įvardinti keletą pavardžių ir, sakyčiau, net labiau senesnių vilkų politikos, bet aš net nenorėčiau jų išskirti, nes jų yra vos keletas ir tai nėra ta kritinė masė.

Net jeigu yra gebančių mąstyti valstybiškai, yra kita – politinės lyderystės – problema. Aš visada sakau – lyderis neturi bijoti sudegti, bet tik lyderiai gali kažką keisti. Supraskime, kad pas mus į politiką ateina žmonės, kurie kartais tai daro visiškai dėl to, kad neturi ką veikti, dėl to, kad neranda darbo, galvoja, kad galbūt čia bus savirealizacija, nors realiai nelabai supranta, koks tas procesas.

Kai jie ateina į Seimą, nes pavyksta rinkimų kampanija (o rinkimų kampanijoje dabar svarbiau technologijos nei turinys), tai natūralu, kad jie tada užsisuka rutinoje. Komiteto posėdis, Seimo posėdis... būtų gerai užsidėti kelias varneles pateikus keletą įstatymų projektų.

Tuo apsiriboja jų darbas, nes yra daug renginių, daug rutinos. Rutina, žinoma, žudo tą bandymą mąstyti, bandymą mąstyti toli į ateitį. Kaip aš sakiau, galų gale daugelis politikų gyvena nuo rinkimų iki rinkimų.

R. Urbonaitė, BNS nuotr.

– Praktiškai visi pašnekovai, kurie kalba apie valstybę ir politiką šiame interviu cikle, pabrėžia tą mintį, kad nėra lyderių, kuriais būtų galima sekti, nėra lyderių, kurių būtų galima klausyti, tikėti, kurie brėžtų kažkokias ateities gaires. Kodėl mes jų neturime?

– Lyderiai neateina taip lengvai.[...] Kartais, kalbėdami apie tuos juodus dalykus, nematome neįtikėtinų dalykų, kuriuos daro mūsų žmonės, kurie susiję, pavyzdžiui, su tais pačiais lazeriais, įvairiausiais tyrimais.

Bet politikoje yra problema, kad per daugelį metų būtent ta lyderystė buvo gesinama. Ateiti žmogui su lyderyste, su vizija labai sudėtinga. Pirmiausia tu patiri pasipriešinimą iš pačių kolegų politikų. Natūralu, kai viešoji erdvė formuoja negatyvų politikos įvaizdį, žmonės nenori eiti į politiką.

Jie sakys: „Kodėl turiu eiti ten teptis? Mane lygiai taip pat bandys visaip paveikti, viskuo kaltinti, klijuoti etiketes, sakyti būtus ar nebūtus dalykus, teisti.“ Atitinkamai natūralu, kad politikoje labai sudėtinga rasti tuos lyderius. Tuo labiau, kai matome, kad to turinio ir tam pačiam rinkėjui nelabai reikia. Mąstantį žmogų tai liūdina, jam yra apmaudu.

– Ko jūs palinkėtumėte Lietuvai?

– Palinkėčiau ne tik būti, bet būti laimingais ir tą laimę kurti patiems, mokėti džiaugtis smulkmenomis.