„Rusai bijo ne tik partizaninio karo, ypač bijo mūšių mieste. Viena didžiausių rusų silpnybių yra logistika“, – apie karo Ukrainoje niuansus sako buvęs Kanados žvalgybos bei kariuomenės karininkas Kostas Rimša. Jis neseniai antrą kartą vedė mokymus Šaulių sąjungos pagrindiniam štabui ir nariams iš visos Lietuvos.
Žurnalistės Ingos Liutkevičienės interviu su buvusiu Kanados žvalgybos bei kariuomenės karininku Kostu Rimša apie tai, ko jis moko Lietuvos šaulius. Jo mokymai – apie partizaninį karą, įžvalgos – apie rusų armijos silpnybes ir stipriąsias puses bei apie būtinybę Lietuvos kariuomenės vadą tikrinti poligrafu, o jaunuomenę mokyti išgyvenimo ir atsparumo.
– Jau tris dešimtmečius atskrendate iš Kanados į Lietuvą ir mokote skirtingų padalinių atstovus ginti Lietuvą. Ką ir ko mokėte šį kartą?
– Antrą kartą vedžiau mokymus Šaulių sąjungos pagrindiniam štabui ir nariams iš visos Lietuvos. Mokiau taktinių psichologinių operacijų. Dar viena tema – karas mieste, jo taktika. Išduosiu tik vieną kitą taktikos momentą – norint apsaugoti miestą, būtina susprogdinti kai kuriuos pastatus, taip užtveriami keliai priešui pakliūti į miestą ir pasiekiamas svarbus tikslas – priešas nuvaromas į jam prieinamus kelius, kuriuose įrengtos pasalos. Žinoma, miesto kare naudojamos skirtingos taktikos. Be kariuomenės, kare dalyvautų šauliai ir civiliai, nusprendę tapti partizanais.
– Dauguma žmonių šiais laikais gyvena miestuose. Ar dabarties partizaninis karas vyktų ne miškuose, o mieste?
– Turėtų vykti ir mieste, ir miškuose. Ukrainos patirtis rodo, kad karo metu miestas ne visada yra saugi vieta, mieste rusai lengviau suranda ir suima žmones. Prasidėjus karui Mariupolyje buvo sunaikinta 85 proc. pastatų, miestuose lieka apie 10–15 proc. civilių, todėl kiekvienam būtų apdairu turėti slaptą priedangą ne mieste. Miškas galėtų tapti atsitraukimo galimybe, jei partizanai nebegalėtų kautis mieste. Rusams jau dabar reikia skleisti žinią – partizanai jų tykos visur. Tiesa, rusai irgi nesnaudžia – 2012 m. įsigijo radarų sistemą, kuri buvo skirta archeologiniams tikslams – ieškoti radinių Lotynų Amerikos džiunglėse. Ši technika lengvai nustato, kas yra ant žemės ir po žeme, tad su ja nesunku surasti partizanų slėptuves. Bet yra būdų, kaip tą techniką „pergudrauti“ ir „apgauti“.
– Dabar mokymuose daugiausia dėmesio skiriate tam, kaip efektyviai kovoti, pasipriešinti, bet susiklosto ir kitų karui būdingų situacijų – pakliūvama į nelaisvę, prasideda tardymai, kankinimai.
– Šauliai turi turėti žvalgų, dirbančių priešo užnugaryje ir renkančių informaciją. Tokias užduotis atliekantys žmonės labai dažnai gali būti priversti bėgti ir slėptis. Šauliams būtina išmokti, kaip elgtis, jei esi priverstas bėgti dar būdamas laisvas ir kaip pabėgti, kai jau esi nelaisvėje. Ir tai tikrai ne mokslas bailiams, kaip pabėgti, o mokymai, kaip pasiekti saugią vietą, ten susitikti su kitais ir kautis toliau. Pasitaiko ir kitų atvejų, pavyzdžiui, kai žmogus sužeistas ir privalo bėgti nuo priešo.
Svarbi tema – pabėgimas ir pasislėpimas. Labai svarbus išgyvenimo kursas – kaip išgyventi atsidūrus skirtingose vietose: miškuose, dykumose, jūroje, skirtingais metų laikais, pavyzdžiui, žiemą. Išgyvenimo kursus turėtų būtų išklausę ir visi civiliai. Ne visuomet valdžia jumis gali pasirūpinti, daug ko reikėtų stengtis išmokti patiems, žinoti, ką neštis su savimi, ką paslėpti nuo priešų, bet valdžia turėtų sudaryti specifinius atsitraukimo maršrutus į skirtingas puses ir civiliai turėtų apie juos žinoti. Nenumatytos situacijos, pavyzdžiui, žmogus gali pasiklysti, atsitinka dažniau negu manoma. GPS gali neveikti, žmogus gali neturėti žemėlapio. Tokiais atvejais irgi padėtų išgyvenimo kursuose dėstomi dalykai.
– Kokiems dar netikėtumams turėtų būti paruošti šauliai?
– Labai svarbu sukurti pagalbos tinklą pašautų lėktuvų komandai gelbėti. Įsivaizduokime – pašauti NATO lėktuvai. Lakūnai gelbėdamiesi nusileidžia ant žemės. Pirma, juos privalo kažkas rasti, antra – paslėpti, trečia – pasirūpinti, kad jie nepatektų priešams į rankas, ir palydėti į šalininkų pusę. Vėlgi, tam reikalinga logistikos sistema. Pagalbininkų tinklas turi turėti slėptuvių su įvairiais reikalingais daiktais jose. Apie tai būtina galvoti ir tai būtina planuoti iš anksto.
– Stebite karą Ukrainoje, Kanadoje mokote ukrainiečius kariauti. Į kokias rusų silpnybes ir stiprybes verta atkreipti dėmesį?
– Rusai bijo ne tik partizaninio karo, ypač bijo mūšių mieste. Viena didžiausių rusų silpnybių yra logistika: 80 proc. tiekimas vyksta traukiniais, 15 proc. sunkvežimiais (kurių jiems irgi trūksta) ir apie 5 proc. oro keliu. Žinomas logistikos pobūdis nurodo kovos su priešu tikslus – reikia sprogdinti geležinkelius, kirpti elektros laidus. Ką darai? Koncentruoji jėgas užnugaryje ir veiki. Partizanai turėtų ką veikti.
O rusų armijos stiprybė yra artilerija. Todėl siekiant efektyviai pasipriešinti rusų armijai, reikia gerai pasirengti artilerijos atakoms – būtina siųsti patrulius į užnugarį ir naikinti artileriją. Surinkus žvalgybinius duomenis, žemėlapyje sužymima, kur yra rusų artilerija, tada ten nusiunčiamas dronas ir baterija sunaikinama. Kita rusų stiprybė – mėsa, t. y. nesibaigiantis skaičius žmonių, kurių gyvybių nevertina nei valdžia, nei jie patys. Žinoma, dauguma tų žmonių neparuošti kariauti ir tuo reikia naudotis pasitelkiant ir asimetriško karo privalumus.
– Papasakokite daugiau apie asimetrišką karą.
– Asimetriškas karas – tai kova kokybe prieš kiekybę visais lygiais, taip pat ir technologijų. Viena iš asimetriško karo dalių – improvizuoti ginklai. Lietuviai gali patys gaminti automatus, pistoletus, granatas, ugniasvaidžius, dronus.
Improvizuoti ginklai – ne naujiena, per Antrąjį pasaulinį karą lenkų Armija Krajova patys sau gamino ginklus. Ir dronus vertėtų gaminti Lietuvoje, ir pirkti iš Lietuvos gamintojų, taip dalis pinigų sugrįžtų į Lietuvos biudžetą. Perkant iš savo karo pramonės atgauni trečdalį sumos per PVM. Taivanas teisingai daro mėgindami reikalingus ginklus gamintis patys. Jie supranta, kad šis būdas ekonomiškas.
Žiūrėkime, kas vyksta Ukrainoje – rusai puola infrastruktūrą. Visa tai matant būtina skirti pinigų ir mąstyti, kaip efektyviai apginti gyventojus. Protinga pirkti priešlėktuvines sistemas, kurios, žinoma, yra brangios, todėl prezidentas, Vyriausybė, kariuomenė turėtų stengtis, kad NATO atsiųstų tokių sistemų Lietuvai.
– Rusijai žvanginant ginklais, o propagandistams iš televizijos ekranų rėkaujant, kad laikas ir Baltijos šalis nušluoti nuo žemės paviršiaus, paaiškėjo, kad Lietuvos kariuomenei vadovauja žmogus, mokęsis Rusijos Novočerkasko aukštojoje karo mokykloje. Kaip vertinate šią situaciją – neverta į šį nuslėptą Valdemaro Rupšio biografijos faktą kreipti dėmesio ar visgi tai svarbu, o gal net pavojinga?
– Vakarų pasaulyje žmogus, kuris meluoja arba kažką slepia nuo parlamento, meluoja prezidentui ir Vyriausybei, traktuojamas kaip pažeidęs įstatymą. Jis privalo nedelsdamas atsistatydinti. Jeigu pats to nepadaro, jis turėtų būti atleistas. Europos Sąjunga, NATO, manau, stebi, kaip Lietuva elgsis. Tarkim, Lietuva nori leisti jam likti pareigose dar dešimt mėnesių, kol baigsis jo darbo terminas. Ir dėl to Lietuva atrodys labai blogai. Tokiu svarbiu momentu poste paliekamas žmogus, studijavęs vienoje garsiausių SSRS ryšininkų mokyklų, į kurią bet kas negalėjo patekti, ir nuslėpė informaciją apie studijas! V. Rupšys sako, kad atsidūrė joje kaip paprastas šauktinis, tada kyla dar vienas klausimas: ar galima buvo į tą mokyklą patekti be rekomendacijų? Reikia suprasti, kad šioje mokykloje buvo mokoma kodavimo, spec. slaptų ryšių. Manau, kad visus V. Rupšio veiksmus būtina pervertinti, peržiūrėti.
V. Rupšys teigia, kad tie, kam reikėjo, žinojo apie jo praeitį. Iš to kyla dar vienas svarbus klausimas: kodėl žinojusieji apie tai neinformavo Nacionalinio saugumo komiteto Seime, prezidento, Vyriausybės vadovės? Vadinasi, slėpė ne tik V. Rupšys, bet ir kiti žmonės. Būtina išsiaiškinti, kas apie tai žinojo, ar žinojo dabartiniai vadovai – krašto apsaugos ministras, Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas ir tam departamentui priklausančios kontržvalgybos vadovas. Reikia parlamentinio tyrimo! Jis reikalingas norint ne tik sužinoti daugiau iš paties V. Rupšio, bet ir išsiaiškinti, kas apie visa tai žinojo ir kodėl žinodami nuslėpė informaciją, kai buvo renkamas kariuomenės vadas.
– Kaip tokiu atveju būtų elgiamasi senosios demokratijos šalyse?
– Lietuva turėtų elgtis taip pat, kaip priimta Vakarų demokratijose. Vakaruose viskas vyktų taip: kariuomenės vadas atsistatydintų, o toliau vyktų tyrimas, mėginant išsiaiškinti, kas ir kodėl slėpta. Visų pirma, V. Rupšį patikrintų poligrafu. Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas turi poligrafą, bet kariuomenės vado negali juo tirti, nes ten dirba jam pavaldūs žmonės. Poligrafą turi VAD ir VSD. Tikslinga būtų tirti labiausiai nepriklausomos įstaigos – VAD – poligrafu.
– Egzistuoja ir tokia nuomonė – esą kariuomenės vadui nepalanki informacija mesta siekiant su juo susidoroti ir taip pakenkti Lietuvai.
– Jei jis būtų geras karininkas, atsistatydintų. Bent jau kol vyktų tyrimas.
– Pažiūrėkime į kitą pasaulio pusę, kur spalio 7 d. klastingai buvo užpultas Izraelis. Daugelį nustebino puolimui panaudotos priemonės, kai priešai tiesiog atskrido parasparniais. Lietuva pastatė vielinę sieną, kad apsigintų nuo Baltarusijos provokacijų, bet juk ją galima perskristi parasparniais.
– Izraelio sieną grupuotės „Hamas“ teroristai kirto ne tik parasparniais, iš jūros puolė narai. Užpuolimo būdų yra įvairių, todėl Lietuvai būtina stiprinti sieną, nes organizuoti pabėgėliai gali veržtis ne tik pėsčiomis. Reikia stebėti sieną su dronais. Pasienyje būtina turėti greitojo reagavimo grupių. Į sienos stebėjimą galima įtraukti šaulius. Ir niekada nepamiršti paprasčiausio apdairumo. Ar reikėjo koncertą rengti taip arti sienos? Bet visi atsipalaidavo, seniai nieko nevyko. Sukviesti kariuomenę, kuri nieko nedarytų, o tik saugotų pramoginį renginį, kainuotų labai brangiai. Niekas nesitikėjo nieko panašaus, tai buvo staigmena.
– Lietuvai atgavus nepriklausomybę, iš mokyklų programų dingo karinio parengimo pamokos, kurias buvo įvedusi sovietinė švietimo sistema. Žinoma, rusiškų mokslų mums nereikia, bet ar Lietuva teisingai elgiasi palikusi jaunuolius be jokių žinių ir įgūdžių, kaip gintis ir ginti šalį nuo priešų? Ar ne per mažai patriotinio auklėjimo švietimo įstaigose, atsižvelgiant į aktualijas?
– Mokyklose reikia mokyti atsparumo, išgyvenimo, patriotiškumo. Būtina rodyti filmus, serialus apie partizaninį karą. Lenkijoje kuriami ir dažnai rodomi filmai apie Armiją Krajovą. Informaciją apie atsparumą gali teikti, išgyvenimo dalykų mokyti radijas, televizija, be to, labai svarbu eiti į mokyklas ir vaikus mokyti kariškų dalykų. Švietimo sistema privalo mokyti atsparumo. JAV, Kanadoje yra išgyvenimo mokyklų, nori patirti, kas yra tardymas, – prašom, mokoma būdų, kaip apsisaugoti nuo sunkaus tardymo, nuo kankinimo.
