Lietuvoje

2018.06.04 11:56

Kaizeris Vilhelmas II: Pabaltijys yra vienas vienetas ir aš būsiu jo valdovas

Nors Vokietija pripažino Lietuvą nepriklausoma valstybe, iš esmės niekas nepasikeitė, o padėtį aštrino ir vokiečių veiksmai Latvijoje ir Estijoje, pasakojama LRT RADIJO laidoje „Nepriklausomybės dienoraštis“. „Nesąmonė! Pabaltijys yra vienas vienetas ir aš būsiu jo valdovas ir nepakęsiu jokio prieštaravimo. Aš jį užkariavau ir joks teisininkas to negali iš manęs atimti...“ – savo tikruosius jausmus Baltijos valstybėms kaizeris Vilhelmas II išreiškė ant laikraščio paraštės, kur buvo išspausdintas Estijos ir Livonijos pripažinimas.

Nematomas frontas

Vokietija pripažino Lietuvą nepriklausoma valstybe, bet iš esmės niekas nepasikeitė. Lietuvą ir toliau valdė okupacinis režimas. Lietuva buvo sunkiama nepakeliamomis rekvizicijomis. Lietuvos Tarybos veikla buvo paralyžiuota. Praėjus vos savaitei po nepriklausomybės pripažinimo, Vokietijos užsienio reikalų ministerija pasiūlė reicho ir Prūsijos ministerijoms išdėstyti savo sumanymus ir pageidavimus konvencijoms su Lietuva ir Kuršu. Visiems pasiūlymams tvarkyti ir sisteminti net buvo paskirtas aukštas okupacinės valdžios pareigūnas.

Vaizdžiai Lietuvos padėtį komentavo JAV ambasadorius Švedijoje Aira Nelsonas Morisas. Kartu su pranešimu apie Vokietijoje kovo 23 dieną įvykusį Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą, jo komentarą išspausdino Čikagos lietuvių laikraštis „Draugas“:

„Lietuviai negaus neprigulmybės be išlygų, arba be prekės. Lietuva turi įstoti į Vokietijos konfederaciją ir tik tada gali valdytis pati save ir, žinoma, taip pat privalo proporcingai pasiimti Vokietijos karo skolos dalį. Aišku, kad malonumas Vokietijos prie Lietuvos, tai yra malonumas vilko prie nekalto avinėlio. Kad „neprigulmybė“, „draugiški ryšiai“, apsisprendimas, tai tiktai seilių burbulai, tekantieji iš alkanos burnos vokiško vilko, kad išaugtų apetitas, žiūrint į tą avinėlį...

Vokietija tą daro ir tuomi parodo platumą vokiškos kultūros, su pagalba kurios jie klausimus lengvai išriša, būtent duoti Lietuvai apsisprendimo teisę, bet josios likimą spręsti pasilaikyti sau.“

Skaudūs, bet teisingi žodžiai. Padėtis Lietuvoje tikrai nebuvo palanki nepriklausomybės įgyvendinimui. Ne tik vokiečių okupacinė valdžia, labai sunki ekonominė padėtis, bet ir įvairių Vokietijos „draugų“ veikla, lenkų dvarininkų pastangos, buvo nukreiptos į Lietuvos Tarybos diskreditavimą. Ypač netikėtas buvo balandžio 13 dienos „Vokiečių-Lietuvių draugijos“ valstybės ir valdymo dalykų komisijos pareiškimas. „Lietuvos aidas“:

„Jame buvo aptariamos priežastys, kurios sulaiko draugiją nuo sumanyto praktikos darbo. Buvo iškelta aikštėn, kad iš vienos pusės sunkenybės kyla dėl to, jog Lietuva tebėra etapo sritis; iš kitos gi pusės bendras darbas su Lietuvos Taryba esant dabartiniam jos sąstatui, beveik visiškai negalimas. Taryboje, rodosi, ėmėsi vadovauti radikaliniai (griežti) elementai, iš kurių galima laukti atsisakysiant dirbti iš vieno su vokiečiais.

Todėl susirinkusieji išrado per reikalinga sudaryti nauja krašto valdžia ir naujoji gyventojų atstovybė, kuri tiktų giliai tikinčiai, o nieku būdu ne revoliucinei lietuvių tautai.“

Draugijos pareiškime nėra nieko naujo. Jau anksčiau Užsienio reikalų ministerijos patarėjas Rudolfas Nadolny siūlė ieškoti būdų kurti „kišeninę“ lietuvių atstovybę. Dar griežčiau elgtis su Taryba siūlė Erichas Ludendorfas.

Dabar šis sumanymas atgijo. Norėta surinkti atstovybę iš stambiųjų dvarininkų, kurie kaip Kuršo ir Estijos vokiečių baronai su džiaugsmu pultų į Vokietijos glėbį. „Lietuvos aide“ po „Vokietijos-Lietuvos draugijos“ pareiškimu išspausdintas redakcijos prierašas. Aišku, kad šis gana griežtas, bet diplomatiškai tiksliai suformuluotas atsakymas yra ne laikraščio redakcijos, o Lietuvos Tarybos:

„Ta žinia nemažai nustebins Lietuvos visuomenę. Sunku tikėti, kad vokiečių-lietuvių draugija, kurioje yra gangreit visų Vokietijos partijų ir srovių žmonių, nuo dešiniųjų ligi kairiųjų, būtų galėjusi prieiti prie tokio vienašališko, įžeidžiančio mūsų kraštą nusistatymo, kuris išrodo greičiausia vienos kurios grupės, o ne visos draugijos nuomonė.

Lietuvos Taryba, atstovaudama maždaug visas lietuvių visuomenės sroves, yra pačios lietuvių visuomenės padaras ir jos troškimų atspindys, kad Taryba yra rimta, ne vienašališka atstovybė, parodo ir tas faktas, jog Vokietijos vyriausybė rado galima ir padoru su ja tartis ir spręsti krašto likimą.

Pagaliau toksai viešas pasistatymas prieš Lietuvos Tarybą iš kalbamosios draugijos pusės būtų kišimosi jau į Lietuvos vidaus reikalus. Nenorėtume gi tuo tarpu prileisti, kad tatai darytų draugija, kurios tikslas palaikyti geri santykiai tarp Lietuvos ir Vokietijos. Jeigu ji betgi stotųsi ant tokio slidaus kelio, jai tektų prasilenkti su savo pasistatytu tikslu ir pasiektų visai priešingų savo darbų uždavinius, negu ji dedasi siekianti.“

Ištraukiama „lenkų korta“

Žinoma, kaip visad, kylant vidaus įtampai, ištraukiama lenkų korta. Visų pirma pasipila „turgaus“ lygio argumentai, kurie skelbiami iš sakyklų. Ypač garsiai skambėjo priekaištai Žemaičių vyskupui Pranciškui Karevičiui, kuris aktyviai veikė Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo byloje. „Dabartis“:

„Abipusiai Neries upės eina žemės ruožas, kame gyvena žmonių, kurie savo politinėmis pažiūromis seniai yra nukrypę Varšuvos linkui. Dabar, Lietuvos ateities klausimą išrišus, tie žmonės ryžosi nykstančią lenkystės viltį pakelti nešvaria agitacija priešais lietuvius ir Lietuvą...

Bet lenkininkų pasikėsinimai įtraukti Lietuvą į savo pinkles, nuėjo niekais: Vokietijos vyriausybė Lietuvos nepriklausomybę pripažino. Tątai pergąsdino lenkininkus ir jie dabar sumanė ką kitą: jie paleido gandą, kad tai Vokietija nė nemananti duoti lietuviams savastovybės, o Žemaičių vyskupą skaudžiausiai nubaudę už tai, kad jis išdrįsęs svajoti apie nepriklausomą Lietuvą ir prašyti Vokietijos vyriausybės pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Ta vyskupo pabauda esanti tokia didelė, kad vyskupas pats vienas neįstengsiąs išsimokėti, todėl ir kunigai rinksią iš žmonių aukų tai pabaudai užmokėti. Be to, lenkininkai drauge su žydais gąsdina lietuvius, kad tuojau imsią per prievartą Lietuvos vyrus į kariuomenę ir varysią vakarų frontan.“

Agitacinės kampanijos prieš dar tik formaliai egzistavusią valstybę būta tikrai įspūdingos. „Dabartis“ straipsnyje „Vienas lenkų kultūros dokumentas“ pateikia vieno agitacinio lapelio turinį:

„Šiandien gavome vieną mėtomą lakštą iš tų, kuriuos platina po Kauno apylinkę. Retai kur terasi leidžiamą viešumon spaudos šmeižtą tokį nuožmų ir tokį nešvarų, kaipo šitas lapas. Ypačiai bjaurus jis tuo, kad čia niekšišku būdu politika yra maišoma su tikyba...

... tikrasis to lakšto tikslas yra pažadinti žmonėse norą glaustiesi prie Lenkijos... Jie nesidrovi tikybos išnaudoti politinėms savo suktybėms. Beveik iš kiekvienos eilutės dryksta keista nuomonė, jog kas lenkiška, tai ir katalikiška, vadinasi, kas katalikas tai ir lenkas, o kas ne lenkas, tas ne katalikas... kaip jie drįsta sakyti kitiems gyventojams: „Jūs visados turite sakytiesi esą lenkai, o ne lietuviai, jei jūs norite likti geri katalikai.“

Ypatingai vokiečių ruporą papiktino lapelyje bandymas supriešinti „vokiečių“ tikybą su katalikybe:

„Argi tie žmonės nežino, jog vyriausiasis Vokietijos valdininkas ir atsakomasis jos politikos asmuo, kancleris, taipojau keleto karalių šeimos, daugel valdijos sekretorių ir ministerių ir didžiausia Vokietijos seimo partija yra katalikai? Nėra jokios vokiškos tikybos, kaip ir nėra jokios lenkiškos tikybos...

Tų žmonių dėsnis toks: Tiktai gerai meluok – jau visad atsiras tokių, kurie patikės. Tas dėsnis aiškiai parodo žemą lenkų kultūrą. Lietuviams šitas kultūros dokumentas duoda kuo daugiau priežasties drąsiai nusikratyti lenkus ir su didesniu įsitikinimu dėtiesi prie tikrosios lietuvių politikos.“

Lenkų požiūris į rytinių kaimyninių šalių nepriklausomybė buvo skeptiškas

Po Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo ne mažiau agresyvių propagandinių straipsnių pasirodė Lenkijos spaudoje. Ypač Galicijos lenkiškoje spaudoje, tai yra toje Lenkijos dalyje, kuri buvo pavaldi Austrijos-Vengrijos imperijai ir ten cenzūra nebuvo tokia griežta, kaip Vokietijos okupuotoje Lenkijos dalyje. Tik ką iš Rusijos į Lietuvą sugrįžęs Vyriausiosios lietuvių tautos tarybos Rusijoje prezidiumo sekretorius Liudas Noreika „Lietuvos aido“ straipsnyje „Nepriklausoma Lietuva ir lenkų imperializmas“ rašė:

„Mums čia rūpi atkreipti Lietuvos visuomenės akį į tai, su kokiais norais ir kaip godžiai žiūri į Lietuvą lenkai imperialistai, kad žinotume, ko galima laukti iš lenkų ne tik ateityje, bet jau ir dabar, vos tik stojant į Lietuvos statymo darbą...

... tardami žodį dėl nepriklausomos Lietuvos paskelbimo laikraštyje „Nowa Reforma“... sako palankiai sveikina „valstybinį atgimimą liaudies (lenkai, mat, tyčia vengia lietuvius vadinti tauta), tieka ryšių surištos praeityje ir dabartyje su Lenkija“... tuojau po linkėjimo žodžių „Nowa Reforma“ pyksta, kad neįvyko tikrieji lenkų linkėjimai–paveržti Lietuvos žemės, sako: „mes turime griežtai protestuoti prieš sienas, kurias tai naujajai valstybei apibrėžia lietuvių šovinistai, įterpdami į ją lenkų žemių Lietuvoje plotą daugiau nei 20 000 ketv. kilom. dydžio, kartu su Vilniumi, vienu iš labiausiai lenkų miestų apskritai“.

Kitas Galicijos lenkų laikraštis „Czas“... sako: „Ten jau gauta žinia, kad tas arkilenkų miestas, kurs per baisiausios priespaudos šimtmetį nenustojo savo lenkiškos išvaizdos, turi tapti naujo vokiečių leno (sąjungininko) sostine, kad ten greta vokiečių turi viešpatauti žmonės svetimos kalbos ir kultūros, partraukti iš Žemaičių gilumos Vilniui sulietuvinti... Vilnius atiduotas litvomanų ambicijai, atstovaujamų kuopelės demagogų, iš dalies papirktų, iš dalies nukvailintų. Smetona, Šaulys, Vileišis ir kiti Tarybos nariai jau nebesitenkina ir Vilniumi: reikalauja Gardino, Bialoviežos girių ir Bielostoko srities“.

Tokiu pat būdu ir ūpu rašo apie Lietuvą ir jos nepriklausomybę ir kiti lenkų laikraščiai, kaip „Dziennik Poznanski“, „Godzina Polska“ ir kiti...

Negalima užmiršti ir akis užmerkus žiūrėti į tai, jog ir pačioje Lietuvoje netrūksta tokių žmonių, kurie eidami išvien su anais Lenkijos lenkais imperialistais, dirba pragaištingą Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei darbą. Kaip Lenkijos lenkai imperialistai, taip ir mūsų Lietuvos nepriklausomybės priešininkai, visokiais būdais stengiasi suniekinti Lietuvos Tarybą ir pačią nepriklausomybės idėją... Po įvairius Lietuvos užkampius važinėja toki agitatoriai, skleisdami visokių ir lenkų, ir net lietuvių kalba lapelių, ir stengiasi žmonėms įkalbėti, kad Lietuva negalinti viena laisva būti, kad ji turinti susidėti su Lenkija ir t.t...

Visų šviesesnių Lietuvos piliečių pareiga išaiškinti žmonėms tokius niekšiškus tėvynės išdavėjų darbus. Turime perspėti, kad valstybės, naujai besidarančios valstybės gyvenimas negali vienu akimirksniu susitvarkyti ir atsistoti visoje pilnumoje. Lietuvos nepriklausomybė paskelbta ir Vokietijos pripažinta. Lietuvos Taryba ir būsimoji Lietuvos valdžia, kuri netrukus turės susidaryti, visas savo išgales padės Lietuvos valstybiniam gyvenimui sutvarkyti ir jos žmonių vargų naštai palengvinti. Greta viso to reikia neužmiršti, jog dar karas tebėra, jog su karo gyvenimo sąlygomis reikia skaitytis ir į jas taikintis. Todėl mums visiems reikia suprasti, jog dabarties metu negali visa pasidaryti vienu rankos mostelėjimu, kaip toje pasakoje ir netikėti visokiomis leidžiamomis paskalomis.“

Reikia pabrėžti, kad lenkų požiūris į rytinių kaimyninių šalių nepriklausomybes buvo skeptiškas. Jau kalbėjome apie baltarusių Rados paskelbtą nepriklausomybę. Štai koks „Dziennik Wilenski“ prierašas yra po Baltarusijos nepriklausomybės paskelbimo aktu:

„Būtų labai svarbu sužinoti, ar čia paskelbtas aktas remiasi kokiais nors konkrečiais faktais, ar kol kas yra tik išraiška norų grupės asmenų, sudarančių baltarusių Radą Minske.

Žinoma, bet kuri grupė, net atskiri asmenys, laisvi išsakyti savo norus – bet nepriklausomos valstybės sukūrimui reikia kai ko daugiau: bent jau didžiosios dalies gyventojų pritarimo, valstybės kūrimo sugebėjimų, jėgų ir didžiųjų valstybių pripažinimo. Kol to nėra, gali būti kalbama tik apie pageidavimus, tik nepervertinkim jų tikrumo, nes norėtume išvengti nuomonių painiavos taip sakant gaudant žuvis prieš tinklą ir suteikiant pavidalą tam, kas kol kas yra tik projektų ir pageidavimų migla.“

Aršūs nesantaikos laužai – tarp artimiausių kaimynų

Lietuvos Tarybai ir inteligentijai bandymai supriešinti krašto gyventojus kėlė pasipiktinimą. Juozas Pajaujis „Lietuvos aido“ straipsnyje „Vidaus santykiai nepriklausomoje Lietuvoje“ aiškina šio konflikto priežastis ir jo sprendimo galimybes:

„Man čia rūpi viena iš tų daugelio mūsų gyvenimo pusių, į kurias Lietuvos valstybės idėja privalo įnešti visiškai naują pažiūrą ir pakraipą. Tai – santykiai tarp dviejų lietuvių tautos dalių: vienos, kur kas didesnės, kalbančios lietuviškai ir antros, mažesnės, kalbančios lenkiškai arba maišytu lenkų-gudų kalbos kratiniu.

Mes žinome, kad mūsų tautinio atgijimo priešininkai nuolatos vaizdina tuos santykius, kaipo lenkų-lietuvių santykius, keldami į padanges tautinį lenkų gaivalą mūsų krašte... Todėl lietuvių priedermė visur kur galima ir reikia tie santykiai teisingai nušviesti. Tik žmonės, kurie visiškai nepažįsta mūsų krašto praeities arba tyčiomis nenori jo pažinti, gali daryti Lietuvoje statistiką kalbančių ta ar kita kalba ir iš jos išvesti tautybės nuošimtį...

Kalbant apie plačias minias, gyvenančios Lietuvos rytų pakraščiuose ir pačiame Vilniuje, reikia pasakyti, jog čion, atsižvelgus į nelemtas istorijos sąlygas ir tiekos metų lenkinimą per bažnyčias, lenkiškumo dvasia labai mažai tėra išsikerojusi. Dar prieš 10–15 metų vietiniai gyventojai, kurie nuvokė savo tautybę, vadindavo save lietuviais, nors kalbėjo lenkiškai. Tik kylant tautiniam lietuvių judėjimui, kuris reiškėsi beveik vien tik lietuviška kalba, lenkai agitatoriai sugebėjo iš dalies atgrasinti šviesesnę lenkiškai kalbančios visuomenės dalį nuo lietuvių tautybės...

Ne su lenkų kalba tenka mums kovoti, bet su „panpolonizmo“ idėja. Lenkų kalba nėra mums nei priešinga, nei svetima. Lenkų kalbos periodą pergyveno visa mūsų šviesuomenė ir todėl ja išsiliejo daugelis mūsų rašytojų kūrinių; mes turime ištisą lietuvių literatūrą lenkų kalba.

Nemanau, be abejo, tvirtinti, kad Lietuvoje lenkų nesą. Bet jų tikrai yra „mažuma“ ir jiems, lygiai kaip ir kitoms mažumoms, turi būti pripažintos tinkamos teisės... Lietuvos valstybėje turi būti kiekvieno piliečio teisės tinkamai apdraustos; kiekvienas gi gyventojas, kurio karščiausias politinis siekimas–Lietuvos valstybės nepriklausomybė, yra pilnateisis Lietuvos pilietis.

Reikia pabrėžti, kad gyventojų ir tautų santykiai mūsų krašte yra Lietuvos valstybės vidaus dalykas. Visokių Varšuvos ir Galicijos ponų globai čionai nebėra ir negali būti vietos. Jei lenkai, kurie mėgsta vadintis lietuvių broliais, tikrai nori megzti su lietuviais ramius gerų draugų ir kaimynų santykius, tai jie kaip tik dabar turi tam progos atsižadėti imperialistiškų siekimų ir žiūrėti į Lietuvą, kaipo į nepriklausomą kaimyninę valstybę.“

Štai tokie aršūs nesantaikos laužai liepsnojo tarp artimiausių kaimynų prieš 100 metų.

Padėtį aštrino vokiečių veiksmai Latvijoje ir Estijoje

Šią padėtį aštrino ir vokiečių veiksmai Latvijoje ir Estijoje. Čia okupantai siekė visiško šių kraštų prijungimo prie Vokietijos ir pagrindiniais sąjungininkais tuose kraštuose buvo stambūs vokiečių kilmės žemvaldžiai. „Dabartis“:

„Lyvžemis ir Igaunija prašo, kad juos prijungtų prie Vokietijos

Berlynas, balandžio 13 d.

(Valdiškai) Jungtinė Lyvžemio, Igaunijos, Rygos ir Ozilijos salos taryba, Rygos rūmuose su didžiu džiaugsmu ir karščiu vienu balsu priėmė šitokį nutarimą:

1. Prašyti Vokietijos kaizerio Lyvžemį ir Igauniją palaikyti ant visados kariuomenės apsaugoje ir padėti galutinai atsiskirti nuo Rusijos.

2. Ištarti geidimą, kad iš Lyvžemio, Igaunijos, Kuršo ir pakraščio salų, Rygos miesto taptų sudaryta viena valdija konstitucinės monarchijos pamatu, su vienokiais įstatymais ir vienokiu valdymu: kad toji valdija asmenine unija per Prūsų karalių taptų prijungta prie Vokietijos ir prašyti, kad Vokietijos kaizeris teiktųsi sutikti ir įvykinti šitą Baltijos gyventojų geidimą.

3. Prašyti Vokietijos kaizerio:

1. kad jisai padėtų Lyvžemiui ir Igaunijai sutverti tame krašte įstaigų, kurios, ligi kol nebus sudaryta Baltojo pajūrio vienetas, tvarkytų Lyvžemio ir Igaunijos reikalus;

2. kad tarp Vokietijos ir tarp sudarytos iš Baltojo pajūrio kraštų valdijos taptų sutartos reikalingos kariuomenės, pinigų, susisiekimo, muitų, saikų, matų ir kitos konvencijos.“

Kaip matom, ir šio „prašymo“ pagrindą sudaro tas pats dokumentas, kurį mes žinom kaip Lietuvos pripažinimo gruodžio 11 dienos aktą. Įdomi yra šio „Baltojo pajūrio“ krašto tarybos sudėtis:

„... susideda iš 58 narių, kuriuos yra išrinkę krašto susirinkimai. Tas skaitlius taip pasidalija: Ricerių 3 (vokiečiai), dvarininkai 13 (vokiečiai), sodžiai 13 (9 igauniai, 4 latviai), miestai 20 (13 vokiečių, 5 latviai, 2 igauniai), dvasininkai 7 (4 vokiečiai, 2 igauniai, 1 latvis), Tarpatos universitetas 1 (vokietis), Pečiorų kraštas 1 (latvis).“

Žinoma, Vokietijos valdžia ir kaizeris mielai pripažino tokius „su didžiu džiaugsmu ir karščiu“ pareikštus norus. Kaizeris Vilhelmas II savo tikruosius jausmus Baltijos valstybėms išreiškė ant laikraščio paraštės, kur buvo išspausdintas Estijos ir Livonijos pripažinimas:

„Nesąmonė! Pabaltijys yra vienas vienetas ir aš būsiu jo valdovas ir nepakęsiu jokio prieštaravimo. Aš jį užkariavau ir joks teisininkas to negali iš manęs atimti...“

Abipus Atlanto – ekstremizmo banga

Reikėtų paminėti, kad 1918 metų pavasarį, ypač vokiečiams pradėjus didelį puolimą Prancūzijoje, ultrapatriotizmo ir ekstremizmo banga pasireiškė aštriai abipus Atlanto vandenyno. Štai keli pranešimai iš įvairių pasaulio kraštų laikraščių. „Dziennik Wilenski“:

„Kopenhagos sionistų biuro organizacija turi daug žinių apie baisius žydų pogromus Turkestane. Kokande 300 žydų užmušta ir tūkstančiai apiplėšta. Iš mažesnių gyvenviečių taip pat pranešama apie plėšimus ir žudynes. Samarkande laukiama naujo žydų pogromo. Turkestano respublikos finansų ministras Hercfeldas nužudytas žvėrišku būdu. Padėtis atrodo siaubinga.“

Bostono Šv. Juozapo darbininkų sąjungos laikraštis „Darbininkas“:

„Skandalas dėl linčiavimo

... vienas vokietis, vardu Praeger, tapo nulinčiuotas už tai, būk išsitaręs prieš Amerikos valdžią. Dėl tokio atsitikimo sunerimo Vašingtono valdžia ir prez. Wilson išreiškė pageidavimą, kad tokių atsitikimų daugiau nebūtų. Vašingtono valdžia negali kištis į Ilinojaus valstijos reikalus, tai išreiškė pageidavimą, kad tas atsitikimas toje valstijoje būtų ištirtas ir, kad būtų užbėgta už akių atsikartojimams.

Tuo tarpu valdžia planuoja įstatymą, kuriuo būtų baudžiami už nelojalias kalbas.“

Čikagos lietuvių laikraštis „Draugas“:

„Apmušė studentą

Northwestern universiteto studentai apmušė vieną savo kolegą už neištikimybę šaliai. Paskui privertė pabučiuoti vėliavą.“

O štai dar vienas „Draugo“ laikraščio ne mažiau spalvingas straipsnelis:

„Casino teatre krutamųjų paveikslų rodymo metu ant palos parodyta prezidento Wilsono paveikslas. Teatre buvęs vokietis sušuko: „Žudyk jį“!

Apipuolė jį žmonės. Pradėjo bambyti. Atėjusi policija vos išgelbėjo... ir sakykite jūs man, kokie tai drąsus tie teutonai.“   

Bet grįžkime į Lietuvą. 1918 metų balandžio 9 dieną į Lietuvą pargrįžo pirma organizuota lietuvių tremtinių grupė iš Rusijos. „Lietuvos aidas“:

„Antradienį, balandžio 9 d. į Vilnių atvežė iš Pskovo pirmą lietuvių tremtinių kuopą arti 800 žmonių. Jų sąstatas kuo įvairiausias: yra kareivių ir šiaip žmonių, vyrų moterų ir vaikų iš keturių gubernijų: Vilniaus, Kauno, Suvalkų ir Gardino. Tremtiniai buvo ilgesnį laiką susikimšę Pskove, belaukdami leidimo grįžti. Tuo tarpu atvyko tik dalis tremtinių, dauguma jų dar tebelaukia Pskove. Žmonės be galo pasiilgę tėvynės ir nekantriai laukia, kad tik greičiau sugrįžus namo.

Netrukus gal susilauksime pargrįžtant ir daugiau ilgai nematytų saviškių.“