Lietuvoje

2018.05.09 09:40

Buvęs STT vadovas S. Urbanavičius: VSD nepadavė mums visko ant lėkštutės

Vytenis Miškinis, 15min.lt2018.05.09 09:40

Paviešinus skandalingą Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymą, kur rašoma apie koncerno „MG Baltic“ bandymus užvaldyti valstybę, visuomenei kilo daug klausimų: kodėl tiek metų ši informacija buvo slėpta, kodėl teisėsauga nesiėmė jokių veiksmų, kodėl paviešinti nuspręsta būtent dabar.

VSD atsakymas: informacija buvo perduodama STT

VSD strateginės komunikacijos skyriaus vadovė Aurelija Katkuvienė savo „Facebook“ paskyroje paaiškino: surinktą žvalgybinę informaciją apie „MG Baltic“ atstovų bandymus paveikti valstybines institucijas, politikus, politinius procesus, daryti įtaką teisėsaugai, žiniasklaidai 2006–2017 m. VSD nuolat teikė Specialiųjų tyrimų tarnybai (STT).

„VSD neatlieka ikiteisminių tyrimų, todėl informacija buvo teikiama jiems“, – rašė ji. Atsakydama, kodėl dalis informacijos išslaptinta tik dabar, ji paaiškino, tai padaryta Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pavedimu.

Buvęs VSD vadovas Gediminas Grina, kalbėdamas su 15min, akcentavo tuos pačius dalykus – žvalgyba nesprendžia, kokią jos surinktą informaciją viešinti.

„Kas buvo žinoma, negaliu komentuoti, o kodėl dabar viešinama – reikia klausti politikų. Bent anksčiau VSD pažymos buvo siunčiamos prezidentei, premjerui, Seimo pirmininkui, NSGK. Todėl reikia klausti politikų, ką jie matė tada, ką jie mato dabar, – aiškino G. Grina. – VSD informacija yra skiriama žvalgybos tikslams, o ne politikams naudotis. Jei yra kažkoks nusikaltimas, tuo turi užsiimti teisėsauga, jei nusikaltimo nėra, ta informacija naudojama tik leidimams išduoti.“

Viena žinoti – kita įrodyti

Didžiausias visuomenei kilęs klausimas po šių faktų atskleidimo – kodėl teisėsauga žinojo, tačiau leido dabar aptariamiems procesams vykti daugiau nei dešimtmetį.

Oficiali STT atstovės Renatos Endružytės 15min perduota pozicija šiuo klausimu aiški, taip pat antradienį LRT RADIJUI kalbėjo ir prezidentė Dalia Grybauskaitė – viena yra žinoti, visai kas kita – įrodyti.

„Tai tik informacija apie poveikį. Ji neturi prasmės, jeigu nėra įrodymų, o įrodymus jau renka tokios teisėsaugos institucijos, kaip Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) ir prokuratūra. Labai džiaugiuosi, nes tai, kad bylos pradėjo pasiekinėti teismus, rodo, kad teisėsauga galėjo ir gebėjo pateikti ir įrodymus“, – kalbėjo D. Grybauskaitė.

G. Grina, BNS nuotr.

Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docentas Remigijus Merkevičius sako pats negalintis atsakyti į klausimą, kodėl tik dabar viskas lenda į viešumą, bet teisė čia aiški – toks turinys galėjo būti slepiamas tik siekiant atskleisti nusikaltimą.

„Teisė galėtų pateisinti tokį delsimą tik tada, jei buvo toliau renkami įrodymai, jei anksčiau informacijos paviešinimas būtų pasitarnavęs tokios informacijos neatskleidimui, įrodymų praradimui ir panašiems dalykiniams tikslams“, – sakė jis.

Informacija – nekokybiška?

Prie STT vairo 2013 m. stojęs ir tik prieš kelis mėnesius savo noru pasitraukęs Saulius Urbanavičius 15min aiškino, kad jam vadovaujant gaunama informacija visada buvo tikrinama.

„Specialiųjų tyrimų tarnyba, pradėjus jai nuolat gauti informaciją apie šias dabar minimas rizikas ir grėsmes, tikrino informaciją, buvo atliekamas tyrimas, galų gale pradėtas ikiteisminis tyrimas ir šiandien byla yra teisme“, – sakė S. Urbanavičius.

Tiesa, jis užsiminė, kad STT atliekamas tyrimas tikrai netruko 10 metų – tiek laiko VSD teigia teikusi informaciją apie „MG Baltic“.

„Net metus jis netruko. Bet galėčiau įvardinti tik taip, kad jeigu visos teisėsaugos institucijos, gavusios kokybišką informaciją, kurios pagrindu galima pradėti kokius nors tyrimus, to nedaro, tai arba ta informacija buvo nekokybiška, arba reikia klausti tų žmonių, kaip ir kodėl jie elgėsi gavę tą informaciją“, – sakė S. Urbanavičius.

Pašnekovas kategoriškai tvirtino, kad jam, nuo 2013–ųjų pradėjus vadovauti STT, kiekvienu atveju, kai būdavo pagrindas pradėti tyrimą, jis ir buvo pradedamas. Be abejo, kartais informacija nepasitvirtina, bet, anot S. Urbanavičiaus, nepasitvirtinusi informacija apie žmonių galbūt daromus nusikaltimus taip pat – teigiamas rezultatas.

„Kalbant apie konkrečią situaciją, tai taip nuskambėjo, kad saugumas mums ant lėkštutės sukramtęs padavė viską, bet taip tikrai nebuvo. Pati STT pradėjo gauti informaciją, tame tarpe ir iš VSD, kitų šaltinių, nustatę pakankamai duomenų, kad yra pagrindas pradėti tyrimą, pradėjome taikyti kriminalinės žvalgybos veiksmus“, – sakė S. Urbanavičius.

Anot jo, lemiamas lūžis politinės korupcijos byloje buvo būtent STT atliktas tyrimas.

Kodėl politinius procesus stebėjo VSD?

G. Grina atkreipė dėmesį ir į dar vieną įdomų faktą – pagrindinis žvalgybos įstatyme numatytas VSD uždavinys: prognozuoti ir nustatyti rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, kylančius iš užsienio.

„Pagrindinė žvalgybos institucijų užduotis kovoti prieš priešiškų valstybių žvalgybinę veiklą, o ne aiškintis, kas ir kokius čia daro ar nedaro nusikaltimus. Šioje istorijoje pagrindinis klausimas – ar čia yra koks nors Rusijos šleifas. Jeigu man bus pasakyta, kad Rusijos šleifo nėra, tada man didelis klausimas, ką čia apskritai veikia VSD“, – sakė G. Grina.

M. Laurinkus, BNS nuotr.

Tiesa, žvalgybos poreikius ir prioritetus nustato Valstybės gynimo taryba, pagal juos VSD vadovybė formuoja užduotis. G. Grina neatmeta versijos, kad valstybės vadovai pavedė VSD jai nepriklausančias užduotis.

„Gali būti, kas galėtų paneigti, – paklaustas apie tai sakė G. Grina. – VSD stebi tik tame kontekste, kiek yra galimų sąsajų su priešiškomis valstybėmis, nusikaltimų kontekste VSD stebėti negali, nes tai žvalgybos institucija. Jeigu valstybėje kažkas neteisingai supranta principus – turime problemų.“

Tačiau tokius svarstymus atmeta kitas buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus. Jo teigimu, verslo stebėjimas – ne tik normali, bet ir būtina departamento veiklos sudedamoji.

„Nieko blogo, kad stebimos įmonės, renkama informacija žinojimui. Žinojimui įvairių aspektų. Kiekviena valstybės saugumo struktūra turi žinoti, kas vyksta jų valstybėje. Bet žinojimas yra skirtingas nuo skelbimo“, – kalbėjo M. Laurinkus, pažymėdamas, kad šiuo atžvilgiu VSD politinių žaidimų įrankiu galima laikyti tik tame kontekste, kai patys politikai sprendžia – viešinti ar ne VSD jiems pateiktą informaciją.

M. Laurinkus priminė, kad, pavyzdžiui, amerikiečių Centrinės žvalgybos valdyba periodiškai analizuoja ir skelbia, pavyzdžiui, tendencijas energetikos rinkoje.

„Yra įvairių procesų, ekonominiai yra vieni svarbiausių, kodėl negalima jų analizuoti? Juos privaloma analizuoti, – sakė jis klausiamas, ar normalu, kad VSD domisi Lietuvos verslininkų veikla. – Žinoma, kad normalu, taip ir turi būti, tai viena iš pagrindinių užduočių. O antra, jei prireikia, matosi kokie nors požymiai, imamasi operatyvinių priemonių.“