Lietuvoje

2018.05.27 18:34

1918 m. pavasaris: už geriausios rūšies miltus grėsė kalėjimas arba bauda

Nors Lietuvos kaimo žmonės gana atsainiai žiūrėjo į okupacinės valdžios potvarkius ir dažnai jų visai nesilaikydavo, Vokietijos valdžia vis kūrė naujus potvarkius ir grasino bausmėmis. „Įstatymas aštriai draudžia javus pikliavoti, vadinasi malti geriausios rūšies miltų. [...] Ir namie girnomis malti uždrausta... visos girnos privalės būti atiduotos žandarisjona arba priklausomajam vaitui padėti. [...] Prasižengusius prieš šituos įstatymus baus ligi 1000 markių bausme arba atsakomu kalėjimu ir atėmimu“, – 1918 m. pavasarį skelbė okupacinės valdžios ruporas „Dabartis“.

Vokiečiai Estiją tiesiog „pamiršo“

Kaimynai baltarusiai 1918 metų kovo 25 dieną priėmė Nepriklausomybės Aktą. Bet galima pridurti, kad Vokietijos oficialioji valdžia atmetė baltarusių pretenzijas į nepriklausomybę. Dar keisčiau vokiečių valdžia elgėsi su Estija. Vokiečiams nė motais, kad Estijos seniūnų Taryba dar vasario 24 dieną paskelbė Igaunijos nepriklausomybę. Vokiečiai apie tai tiesiog „pamiršo“.

Pamiršo, nes vasario 25 dieną užėmė Revelį, o pasitraukę į užsienį Estijos nepriklausomybės veikėjai užtarimo ir pripažinimo ieškojo Antantės valstybių sostinėse. Kovo 4 dieną Didžioji Britanija raštu patvirtino pripažįstanti nepriklausomą Estijos valstybę. Vokiečiams tokia įvykių eiga labai nepatiko, todėl ieškojo naujų kelių savaip įsitvirtinti Latvijos ir Estijos žemėse. Čia jų atrama buvo vokiečiai žemvaldžiai.

Ypač su dideliu patosu „Dabartis“ pateikia Latvijos ir Estijos vokiečių kreipimąsi į kaizerį:

„Dabar sušauktas ypatingas Latvijos ricierių ir žemietijų seimas Vokietijos kaizeriui yra išreiškęs neišdildomą savo padėką už to krašto išvadavimą ir ištaręs viltį, jog Latvija su gretimomis provincijomis Igaunija ir Kuršu artimai susijungusios su didžia Vokietijos valdija, garbingoje Vokietijos kaizerio valdžioje galės žengti laimingon ateitin. Šitas pareiškimas yra svarbus tuo, kad jis yra ištartas sušauktos sulyg laikinai teisėtų Latvijos įstatymų atstovybės. Kam ta atstovybė išrodo negana demokratinė, tas teatsimenie, jog Vokietija neturi nė teisės, nė priedermės užimtiesiems kraštams pirmiau įkurti naujus įstatymus, sulyg kurie jie paskui privalytų ištarti savo geidimus...

Igauniai ir lyvžemiečiai gali taip pat iškilmingai paskelbti savo atsiskyrimą nuo Rusijos... kadangi rusų vyriausybė po kiek kartų ir aiškiai pabrėžusi, jog ji visoms tautoms pripažinstanti apsisprendimo teisę.“

Kaip matom, vokiečiai ir mūsų šiauriniams kaimynams buvo numatę taikyti tą pačią formulę kaip ir Lietuvai. Pripažinsim jums nepriklausomybę pagal mūsų žaidimo taisykles, tiksliau – aneksuosim ir būsit „nepriklausomi“.

Dvi Lietuvos ateities vizijos

Bet grįžkime prie Lietuvos reikalų. Viena iš okupacinės valdžios užduočių buvo trukdyti Lietuvos Tarybos veiklą ir izoliuoti ją nuo šalies gyventojų. Nors oficialiai tokie tikslai niekur nebuvo skelbiami, tačiau nuolatiniai Tarybos darbo trukdžiai, bandymas kiršinti Lietuvos tautas, tam tikras politinis šantažas – štai ta atmosfera, kurioje gyveno Lietuva 1918 metų pavasarį.

Slogutį mėgino išsklaidyti „Lietuvos aidas“. Balandžio 6 dienos laikraštyje pasirodė vedamasis „Būkime nepriklausomi“:

„Vokietija pripažino Lietuvą nepriklausoma šalimi, savarankiška valstybe... Tai atsitiko Kristaus iš numirusiųjų atsikėlimo metu, kada visas krikščionių pasaulis gieda „Linksmos dienos mes sulaukėm“. Rodos, visa mūsų tauta pilna džiaugsmo turėjo sveikinti atsikėlusią iš mirusiųjų tėvynę...

Lietuva, amžiais buvusi pavergta, nukamuota, išgirdusi balsą: Tu būki liuosa, tarytum nenori tikėti, ar ji iš tikrųjų būsianti liuosa, savarankiška, nepriklausoma...

Ir iš tiesų. Kas tai yra būti liuosam, nepriklausomam?

Taip pat ir Lietuva įgijusi nepriklausomybės teisę, toli gražu dar nėra atsikračiusi priešininkų, norinčių jai paveržti tą teisę. Jų yra ir pačioje Lietuvoje. Negalėdami tiesiu, atviru keliu spirtis tai lietuvių teisei, jie puola iš pasalų, naudojasi įvairiomis nepadoriomis priemonėmis. Tokie priešai paprastai griebiasi šmeižto, paskalų ir melo; visų pirma stengiasi pažeminti ir apšmeižti lietuvių nepriklausomybės gynėjus, stovinčius mūsų šalies pryšakyje, ypačiai gi Lietuvos Tarybą. Tie priešininkai prieš paskelbiant Lietuvos nepriklausomybę darė viską, kas tik kliudė tą paskelbimą... Žodžiu sakant, jie norėjo pasidalyti Lietuvą: vieni norėjo pavergti ją Lenkijai, kiti norėjo vėl prišlieti ją prie skęstančios Rusijos, tretieji dar kitą jai lėmė... Taigi budėkime! Mūsų priešininkai dar tebetykoja paveržti iš mūsų pripažintąją liuosybę. Jie viešai ir slapčia prieš mus tebesidarbuoja: žodžiu ir raštu, visokiais lapeliais ir atsišaukimais, lietuviškai ir lenkiškai rašytais, nebūtus daiktus įkalbinėja minioms, įduoda Lietuvos Tarybą, kad ji pardavusi vokiečiams Lietuvą, padariusi su jais sutartį, kuria Lietuvos žemė, dvarai ir miškai turėsią patekti į vokiečių rankas, kad jau po mėnesio imsią visus suaugusius vyrus iš Lietuvos ir siūsią juos į vakarus su prancūzais ir anglais kariautų. Netikėkite. Tai tikras nedorų žmonių, ieškančių savo naudos, prasimanymas.

Anaiptol, pripažinus Lietuvą nepriklausoma valstybe, jos likimu, taigi, jos žeme, jos turtu ir gyventojais rūpinsis ir valdys Lietuvos Vyriausioji Valdžia, kuri netrukus bus sudaryta iš to krašto gyventojų.“

To meto padėtį Rytų Lietuvoje labai gerai apibūdina „Lietuvos aide“ išspausdintas R. B. straipsnis „Dėl rytiečių „orientacijos“:

„Pasklidus gandui apie Lietuvos Tarybą, apie būsimąją nepriklausomybę ir mūsų ištautėjusieji broliai susirūpino: teiraujasi, kokis likimas laukia jų gyvenamąją šalį. Tik jie pasijutę labai kebliame padėjime, nes, nemokėdami pakankamai lietuviškai, negali pasisemti tikrų žinių iš mūsų laikraščių.

Mes galėjom patirti apie dabartinį politikos stovį iš Konferencijos atstovų pranešimų... Tuo tarpu nutautėjusių apylinkėse niekas šituo nesirūpino ir jie tūno paskendę abejonėse ir plepaluose.

Tačiau žmogeliai įdomauja, klausinėja, kas dedasi mūsų brangiojoje Lietuvoje: juk šitie dalykai taip arti juos liečia. Kada jiems paaiškini šios dienos atsitikimus, tai nutautėjusieji bematant pareiškia, kad vienintelis jų idealas – nepriklausoma Lietuva. Tūlas net pasako: „Juk aš lietuvis, mano tėvas kitaip ir nemokėjo, tai ir aš mokysiu vaikus lietuvių kalbos“. Girdi, mus baugino tokia nepaprasta tyla ir visokios kalbos apie pardavimą... Visgi nemalonu, kad dabar gali platintis visokie prasimanymai bei plepalai apie Lietuvą. Kad užkirtus kelią tokiems plepalams, reikalinga išleisti lapeliai lietuvių ir lenkų kalbomis, kurie iš pamatų išaiškintų nutautėjusiems šių dienų atsitikimų prasmę. Tada niekas nesiklausys šitų nesąmonių, kurios yra platinamos įvairių agentų. Daug padėtų čia ir gyvas žodis, ypačiai Tarybos narių, nes gyvenant Rytuose, dažnai tenka girdėti, kaip tokius reikalavimus pateikia sodiečiai: kad mes dar nieko negirdėjome, kaip gi galime stoti už Lietuvą?“  

Ekonominė Lietuvos ateities vizija     

1918 metų balandžio pradžioje Berlyno ekonomine Lietuvos ateities vizija pasidalino reicho komisaras Lietuvai grafas Robertas fon Keyserlingkas. Pagrindines jo paskaitos mintis Lietuvos skaitytojams pateikė „Dabartis“:

„Kalbėtojas plačiai kalbėjo apie Lietuvos geografiją, apie jos ūkio padėjimą ir tarp kita ko pabrėžė, kad Lietuvoje žemės kultūrą esą galima iškelti kuo aukščiau; tada Lietuva virsianti tikru javų aruodu ir mėsos sandėliu Vokietijai.

Tame pranešime ypatingai svarbus tas nurodymas, kad Lietuva, pakėlus reikiamai jos žemės kultūrą, gali visą Vokietiją aprūpinti javais ir mėsa. Lygiai prie tokių pat išdavų yra priėjęs ir vienas labai plačiai tyrinėjęs Lietuvą vokiečių profesorius von Riumkeris.

Lietuvai, šalia gerų susisiekimo kelių, svarbu esą svarbiausia tai, kad tikriau susitvarkytų ir įsitaisytų Lietuvos žemės nusausinimas; tatai esanti pirmutinė sąlyga pakelti žemės derlingumui. Kad pataisius susisiekimą vandenimis – laivams ir sieliams plaukti – esą reikalinga pagilinti ir kai kur ištiesti vandenų vagos ir reikalingose vietose įtaisyti užtvankų... Daug pelkių tada pavirs vešliomis pievomis ir lankomis ir pasidarys daug daugiau geros ganyklos... todėl bus galima laikyti ir daug daugiau gyvulių.

Pargabentomis iš Vokietijos ūkio mašinomis, kas jau yra pradėta, laukai galima geriau išdirbti, o ypačiai pagilinti arimas.

Suprantamas dalykas, kad tokie planai teįvykinami tik veikiant išvien. Darbas ir kapitalas, tai du raktu, kuriuodu Lietuvai atrakins ūkio ateitį... Nereikia pamiršti ir to, kad, kiek Lietuva išduos ūkio gaminių, tik ji įgis politinės vertybės.“

Kaip aišku iš straipsnio, Lietuva turėtų tapti stipria agrarine šalimi, tiksliau – Vokietijos agrariniu priedėliu.

Visai kitaip Lietuvos ekonomikos ateitį įsivaizdavo JAV lietuviai. Lietuva jau XX a. pradžioje buvo stiprus žemės ūkio kraštas. Todėl Amerikos lietuviai, matę JAV ekonominio kilimo stebuklą, į savo krašto ateitį žvelgė iš visai kitų perspektyvų.

Niujorke leistame mėnesiniame laikraštyje „Lietuvos atstatymas“ 1918 metų balandžio mėnesio numeryje paskelbtas platus  Romano Karužos straipsnis „Jaunosios Lietuvos ekonominis idealas“. Jame agituojama už modernios, visai naujos Lietuvos modelį:

„Amžinoje svetimųjų vergijoje mes taip daug nustoję esame vaidentuvės, iniciatyvos, savimi užsitikėjimo žvilgsnio... Ypač tas žymu mūsų ekonomijos srityje. Mes taip pripratome jaustis skurdžiais, žiūrėti į mūsų gimtinį kraštą kaipo į vargo šalį, kad nenorime tiesiog tikėti į šviesesnę ateitį.

„Lietuva – žemdirbių šalis, nėra ten pramonei dirvos“, – tai žodžiai mūsų visų lūpose, žodžiai, kurie, kaipo mūsų minties atspindys ir išreiškėjas, jau iš kalno apriboja mūsų ekonomines galimybes...

Jaunoji Lietuva geidžia ko kito, svajoja apie ką kitą  – jau pradeda žengti prie ko kito. Jaunajai Lietuvai jau neužtenka ekonomijos srityje laikyties paveldėtųjų tradicijų, knistis užleistame nuo amžių ekonominiame pūdyme, laikyties tų kelių, kurie nuo amžių išbandyti... Ekonomijoje todėl jau nevalia jai sugrįžti prie senojo „žemdirbių“ idealo; priedermė yra, drauge su visa žmonija eiti prie pramoninių gyvenimo formų.

Jaunoji Lietuva pasitiki savo spėkomis, pasiryžusi įvykdinti ekonominį perversmą Lietuvoje, – sulyginti Lietuvą su visu pažangiuoju pasauliu, duoti Lietuvai pramonę. Didelis uždavinys, didelės ambicijos, bet kokis jiems pamatas?

Mes, lietuviai, tačiaus, norime apsieiti savo prigimtame krašte be pramonės. Norime, nes sutikdami apsistoti ant „žemdirbystės“ laipsnio, savaimi išsižadame tobulesnės ekonominio gyvenimo formos... Mes tingime, ar gal nemokame ieškoti savo gyvenimui naujų kelių... Kur kas lengviau yra sekti pramintais takais, užtai mes taip ir pamėgome žemdirbystę. Antra, tokia begalinė stoka pas mus ekonominės teorijos taisyklių pažinojimo.

Kokias galimybes pramonės žvilgsniu turi mūsų gimtinis kraštas? Lietuva turi pažangius gyventojus, ir tas tai viena pamatinių pramonės sąlygų. Lietuviai en masse yra gabūs žmonės... Troškimas kuo daugiausiai išmokti, kuo toliau nužengti amate, kuo plačiau pavartoti įgytos žinios savarankiai – tai begaliniai džiuginantis apsireiškimas mūsų liaudyje.

Tautos išganymas ir laimė yra Lietuvos pramonėje. Su jos pagalba lietuviams atsidarys naujo gyvenimo galimybės. Mūsų kaimiečiai ūkininkai, įgijus savo produktams naujas, turtingas rinkas, tobulins, gerins savo ūkius. Mūsų miestiečiai – pramonininkai, plėtojant, ugdinant mūsų jaunutę pramonę, drauge su ja ir patys augs, tobulės. Su turtu plauks į mūsų žmonių tarpą naujos, pažangios idėjos, išdygs toje dirvoje nauji troškimai – idealai, ir tauta žengs prie skaisčios ateities.“

Žinoma, šis straipsnis tai daugiau manifestas. Tačiau be svajonės gyvenimas nesikeičia.

Krito nauji okupantų potvarkiai

O dabar laikas pažiūrėti kaip iš tiesų gyveno po okupantų padu Lietuvos žmonės, kokie nauji potvarkiai krito jiems ant galvos ankstyvą 1918 metų pavasarį. Visų pirma pradėkime nuo Lietuvos Tarybos su okupantų valdžia suderintomis rekvizicijų normomis. Jas skelbė Lietuvos socialdemokratų laikraštis „Darbo balsas“:

„Lietuvos Tarybos Skundų komisijai teko patirti, kad Oberosto įsakymu kiekvienam žmogui turi būti paliekama po 20 centnerių grūdų, gi sėklai po 4 centnerius dešimtinei (2 cent. margui)

Sviesto nuo kiekvienos karvės, apskritai, nustatyti imti per savaitę po trečdalį vokiško svaro...

Balandžio mėn. bus imama nuo kiekvienos karvės 1 ½ svaro sviesto į mėnesį, gegužės m. – 2 sv. birželio m. – 3 svarus, rugpjūčio m. – 3 sv., rugsėjo m. – 2 sv. ir spalių m. – 2 sv.

Pieno ėmimo normos nustatytos maždaug:... balandžio – gegužės mėn. po tris ketvirčius litro, birželio po litrą, liepos-rugsėjo po pusantro litro ir toliau vėl mažyn...

Už svarą sviesto mokama 2 marki 25 pf., už geresnį iš centrifugos – 2 mk. 40 pf.

Kiaušinių... nuo balandžio mėn. ir toliau – po du kiaušiniu per savaitę nuo vištos.

Už kiaušinį mokama po 12-18 pf.“

Tuo pat metu Vilniuje galiojo tokios maksimalios mažmeninės maisto produktų kainos. Priminsime tik, kad rusiškas svaras – tai maždaug 400 g. „Dziennik Wilenski“:

„1) Pienas už kvortą ¾ litro

a) nenugriebtas pienas 50 pf.

b) nugriebtas  pienas 20 pf.

2) Druska – 29 pf. rusiškas svaras.

3) Sacharinas:

65 pf. – 100 pastilių

2 markės 75 pf. – 500 pastilių...

4) Degtukai 10 pf. už dėžutę.

Vilniaus miesto apskrities valdyba

Miesto komendantas Paulis“

O štai koks maisto davinys ir kokiomis kainomis buvo numatytas balandžio mėnesiui  pagal korteles priregistruotiems Kauno gyventojams. „Dabartis“:

„Balandžio mėnesyje miesto pirkliams vėl išduos valgomų daiktų, kuriuos jie privalo pardavinėti tiems miesto gyventojams, kurie ateis su ženkleliais. Bulvių pavieniam asmeniui dienai 150 gramų; džiovintų bulvių asmeniui dienai 40 gramų (40 gramų džiovintų bulvių atstoja 200 gr. žalių bulvių); žirnių asmeniui savaitei 100 gramų; cukraus asmeniui mėnesiui 125 gramus. Viso labo mėnesiui išduos 11 rusiškų svarų bulvių, svaras po 8 pfenigius; 3,40 rusiškų svarų džiovintų bulvių, svaras po 45 pfenigius: 1 rusišką svarą žirnių, svaras po 30 pfenigių; 125 gramus cukraus, rus. svaras po 2 marki. Be to, pirkliams išduos svogūnų, kuriuos pirkliai vartotojams privalo parduoti svarą po 1,40 mrk. Taipojau pirkliams išduos apsčiai druskos, muilo miltelių „Luna“ ir muilo. Prekių išduos tiek, kad kiekvienas būtinai turės gauti paskirtą dalį.“

Esant tokiai kasdienybei, net okupantų komisaro Lietuvos ekonomikos vizija atrodo labai gundanti. Galima spėti, kad kaimo žmonės gana atsainiai žiūrėjo į okupacinės valdžios potvarkius ir dažnai jų visai nesilaikydavo. Okupacinės valdžios ruporas „Dabartis“ pavasarį, kai žemės ūkio produktų ypač stigo, primena:

„Kaip žinoma, įstatymas aštriai draudžia javus pikliavoti, vadinasi malti geriausios rūšies miltų. Kadangi dabar sunkus metas, tai būtinai reikia, kad iš javų išeitų kuo daugiausiai miltų... Todėl miltai sijoti, kad pasigaminus geresnių miltų uždrausta... malūnininkams atvirkščiojoj malamojo ženklo pusėje kas kartas privalo pažymėti, kiek kuriam jis yra sumalęs.“

„Dabartis“ primena ir kitas įsakymo nuostatas:

„Ir namie girnomis malti uždrausta... visos girnos privalė būti atiduotos žandarisjona arba priklausomajam vaitui padėti. Tame pat įsakyme yra svarbių nustatymų ir sulyg leidimo malti ir malimo knygos. Prasižengusius prieš šituos įstatymus baus ligi 1000 markių bausme arba atsakomu kalėjimu ir atėmimu.“

Įvesti nauji apribojimai

Lietuvos gyventojus pasiekė ir naujas Vyriausiojo Rytų kariuomenės vado įsakymas dėl ginklų laikymo. „Lietuvos aidas“:

„Naujasai įsakymas skelbia sunkias bausmes, tam tikruose atvejuose mirties bausmę, tiems, kurie be leidimo laikys šaujamų ginklų ir sproginamos medžiagos. Betgi naujasis įsakymas užjaučia krašto gyventojams ir visiems, kurie laisvu savo noru atiduos šaujamuosius ginklus, duoda progos visiškai išsisaugoti nuo bausmės.“

Vilniaus gyventojams ir verslui buvo pranešta apie elektros energijos kainos pakėlimą. „Dabartis“:

„Pakilus kuro kainoms ir kitos vartojamosios medžiagos elektrinei miesto įstaigai, pasirodė esą reikalinga pakelti elektrinės srovės kainas... Kainos pakėlimas pradeda veikti 1. IV. 1918. Nuo to laiko vienai kilovat-valandai reikės mokėti šitos kainos už elektrinę energiją, gaunamą iš miesto įstaigos:

a) privatinėms šviesos įstaigoms 1,30 mrk.

b) privatinėms mašinų įstaigoms 0,65 mrk.

Vilniaus miesto apskrities valdyba

Miesto komendantas Paulis“

Matyt, Vilniaus mieste veikusios elektrinės pajėgumo neužteko, nes be kainų pakėlimo buvo įvesta tam tikrų apribojimų parduotuvėms. „Dziennik Wilenski“:

„Nuo vasaros laiko įvedimo balandžio 15 dieną, visoms parduotuvėms ir viešoms prekybos vietoms leidžiama dirbti iki 8 valandos vakaro.

Jos privalo užsidaryti lygiai aštuntą; elektra parduotuvėse ir prekybos vietose privalo būti išjungta 8 val. 15 min.

Vilnius, balandžio 1, 1918.

Karinės Vilniaus apskrities miesto policijos viršininkas, kapitonas J. V. Kesleris“

Lietuva dar gyveno Velykų savaitės prisiminimais. Labai įdomiai Velykas Vilniuje aprašo „Dabartis“:

„Paskutines Didžiosios savaitės dienas bažnyčios buvo pilnos žmonių. ... Ypač gražiai šventasis karstas buvo patiektas Dominikonų bažnyčioje...

Velykų naktį Vilniaus gatvės buvo pilnos žmonių... Šv. Stanislovo katedra buvo kimšte prisikimšusi. Labai daug žmonių pribuvo ir į prisikėlimo apeigą šv. Jono bažnyčioje, kame galingiems vargonams pritarė orkestras.

Ir pirmąją Velykų dieną visos bažnyčios buvo pilnos žmonių. Labai įspūdingai giedojo Bernardinų bažnyčios choras. Nors oras nebuvo pavasario, nėsa prieš vakarą Vilnių apdengė sniegai, tačiau pakilus žmonių ūpas nenupuolė.

Sodžiuose kai kur dar tebėra išlikę papročiai, kurie Velykas laiko pavasario švente. Kai kur sodžiuose vaikpalaikiai nešioja gatvėmis lėlę, kuri reiškia pavasario karalienę; dažnai jie persirėdo meškomis arba čigonais. Kitur yra paprotys pakasti laukuose pašventinto Velykų avinėlio kaulus. Idant javų neišmuštų kruša. Ketvirtadienį po Velykų, kaip ir per Užgavėnes ir Vėlių dienoje, kai kur gyventojai lanko kapus, kame jie mirusiesiems papasakoja visus paskutinio laiko įvykius ir atneša jiems pavalgyti. Rodosi, jog šitas paprotys yra užsilikęs ir nekrikščioniškosios senovės gadynės.“