Bolševikams bet kokia Lietuvos nepriklausomybė buvo nepriimtina, tad savo spaudoje jie nuolat teigė, kad „vis tiek bolševikai pasirodys Lietuvoj“, pasakojama LRT RADIJO laidoje „Nepriklausomybės dienoraštis“. „Jūs patys padedate mums mūsų darbą varyti, begėdiškai pardavę Lietuvos darbininkų, bežemių ir mažažemių reikalus kaizeriui ir Vokietijos imperialistams... Juo labiau beteisis bus Lietuvos darbininkų ir vargingųjų valstiečių padėjimas, [...] juo greičiau ten persiims revoliucijos audra ir juo greičiau nušluos ir Vokietijos imperialistus, ir Lietuvos atžagareivius, ir jų talkininkus“, – 1918 m. rašė „Tiesa“.
Lietuva nepriklausoma, kas toliau?
1918 metų kovo 23 dieną Vokietija pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Ką reiškė šis aktas Lietuvai iš tikrųjų? Dabar jau ir pagal tarptautinę teisę Lietuva perėjo Vokietijos suverenitetui. Vokietija prisėmė atsakomybę už lietuvių tautos apsisprendimą. Lietuvos nepriklausomybė faktiškai buvo tik deklaracija, nes nebuvo perimta ar įkurta valstybinė valdžia. Lietuva iš esmės ir toliau buvo valdoma okupacinės valdžios.
Maždaug per 10 dienų po nepriklausomybės pripažinimo patį faktą komentavo ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių bei lietuvių spauda JAV, Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje. Nuomonės ir vertinimai buvo patys įvairiausi.
Jau pats nepriklausomybės pripažinimo aktas Lietuvoje buvo paskelbtas skirtingai. Štai kaip apie Lietuvos valstybės pripažinimą pranešė „oficiozas“ „Dabartis“:
„LIETUVOS VALANDA
Paskelbimas laisvos, nepriklausomos Lietuvos
Berlynas, kovo 23 d. (valdiškai)...
Viešpaties kaizerio įsakytas, jo kaipo teisėto Vokietijos valdijos atstovo vardu, aš Jums turiu štai ką užreikšti:
Lietuvos Taryba, kaipo pripažinta lietuvių tautos atstovybė, gruodžio 11 d. 1917 yra paskelbusi atstatymą Lietuvos, kaipo nepriklausomos, su Vokietijos valdija amžina, tvirta sąjunga ir konvencijomis, – ypatingai kariuomenės, susinešimo, muitų ir pinigų reikalų – susijungusios valdijos, ir tos valdijos atstatymui yra prašiusi Vokietijos apsaugos ir padėjimo,
Kadangi nuogšioliai Lietuvos
Sąryšiai su kitomis valdijomis
Yra pertraukti,
Tai dabar Vokietijos vardu, pasiremiant minėta Lietuvos Tarybos užraiška nuo gruodžio 11 d. 1917, Lietuva tampa pripažinta laisva nepriklausoma valdija.“
Kaip matome, Vokietijos pripažinimo akte visą laiką minimas gruodžio 11 dienos aktas ir konvencijos. Tolimesniame tekste gruodžio 11 d. minima dar kartą, minimos ir konvencijos. Bet didžiausias akibrokštas yra štai ši pareiškimo dalis:
„Kaizeriškoji Vokietijos valdžia remiasi ta mintimi, kad darant konvencijas, bus pabota, taip Vokietijos, kaip ir Lietuvos reikalai, kad Lietuva prisidės prie nešimo Vokietijos karo naštos, kuri yra derėjusi ir jai išvaduoti.“
Paprastai sakant, mes jus okupavome, plėšėme jūsų turtus, išnaudojome jūsų darbą, o dabar pats laikas už tai dar ir susimokėti.
„Lietuvos aide“ paskelbtas valstybės pripažinimo aktas skamba visai kitaip:
„Lietuva – nepriklausoma valstybė
Lietuvos Tarybos nutarimu š. m. kovo 20 d. įgaliotoji delegacija iš d-ro J. Šaulio, kun. J. Staugaičio ir adv. J. Vileišio Vokietijos kancleriui kovo mėn. 23 d. įteikė tokį pranešimą:
Kaizerinei Vokiečių valdžiai:
Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18–23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkyti Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.
Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.
Be to, delegacija pareiškia, jog Taryba stovi už Lietuvos valstybės santykius su Vokietija, kaip jie yra formuluoti Tarybos nutarime 1917 metais gruodžio 11 d.“
Lietuvos Tarybos pareiškimo akcentai yra visai priešingi Vokietijos pripažinimo aktui. Čia svarbiausi yra tautų apsisprendimo principai, sostinė Vilnius, Steigiamasis Seimas. Taip, pabaigoje užsimenama apie gruodžio 11 d. įsipareigojimus. Reikia nepamiršti, kad be šio įsipareigojimo pripažinimo, Vokietijos okupacinė valdžia net neleido Tarybos įgaliotiniams vykti į Berlyną.
Lietuvos laukė niūri kolonijinės valstybės ateitis
Aišku, kad tokie skirtingi požiūriai į tą patį faktą tik pabrėžia abiejų pusių požiūrių takoskyrą į Lietuvos ateitį. Dar labiau pozicijos aiškėja paskaičius komentarus, lydėjusius įvykį. „Dabartis“:
„Lietuvos ateities pagrindas
Dėlei didžios nusprendimo svarbos visos Lietuvos ateičiai, sekmadienį Kaune ir Vilniuje jį paskelbė nuo sakyklų bažnyčiose visiems tikintiesiems ir podraugei meldė Dievo palaiminimo Lietuvos ateičiai...
Ir yra kuo džiaugtiesi, nes šito dokumento nustatymai Lietuvai teikia labai daug tikros naudos...
Lietuva pripažinta laisva, nepriklausoma valdija, vadinasi, ji visus savo vidinius reikalus gali laisvai ir savitai tvarkyti bei valdyti. Niekas jos tame neprivalys trikdinti. Anaiptol, stipri didi vokiečių tauta teikia jai savo apsaugos ir padėjimo. Taipo Lietuva bus apsaugota nuo kaimynų, kad jie negalėtų gaišinti jos laisvės, ir, antra, ji galės tvirtai sustiprėti, o paskui greitai ir sparčiai plėtotiesi...
Sąjunga tarp Vokietijos ir Lietuvos bus išreikšta konvencijomis. Nenagrinėjant plačiau šitų konvencijų, tačiau galima tvirtinti, jog maža lietuvių tauta šalia didžios vokiečių tautos bus daug daugiau gaunančioji, nekaip duodančioji pusė. Nedaug lietuviai tegali duoti, bet tas nedidis davimas lietuvių tautos galės būti tokios rūšies, kurios privalo vokiečiai, todėl ir jiems bus naudos iš Lietuvos. Juk niekas nėra net tikėjęsis, kad Vokietija dėl Lietuvos darytųsi išlaidų, vien tik norėdama padėti Lietuvai... Vokietija dėl to ir sutiko su lietuvių sumanymais... kad Lietuva Vokietijai gali būti naudinga.“
Toliau straipsnio autoriai pereina prie konvencijų naudos. Lietuva viena negalės apsiginti nuo rusų ir lenkų – vokiečiai „... tokiomis kariuomenės konvencijomis turėtų priešus sudrausti“.
Susisiekimo konvencija taip pat labai naudinga Lietuvai:
„Bet ką Lietuva veiktų be geležinkelių? Įsitaisyti geležinkelius pati Lietuva per daugel metų negalėtų sumokėti reikalingos sumos...
Be pinigų ir muito bendrumo su Vokietija Lietuva negalėtų susimegzti su pasaulio ūkiu. Savi pinigai jai būtų sunku įsitiekti, o tatai ir nebūtų naudinga. Atskira savo muito riba jai nesuteiktų galimumo susieti ūkio reikalais, greičiau ji būtų kliūtis, kuri kenktų susisiekimui. Tai nėra geistinas dalykas.“
Iš to ką čia perskaitėm, tampa aišku, kad Lietuvos laukė niūri kolonijinės valstybės ateitis.
Lietuvių vizija
Kitaip Lietuvos ateitį įsivaizdavo žmonės, kovoję už šalies nepriklausomybę. Jie suprato, kad kelias į tikrąją valstybę bus sunkus ir ilgas, bet susivienijusi tikslui tauta yra nenugalima. Tokią viziją „Lietuvos aide“ išdėstė Lietuvos Tarybos vicepirmininkas daktaras Jurgis Šaulys:
„Kovo 23 d. aktas, t. y. Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas iš Vokietijos pusės, pradeda visai naują mūsų istorijos tarpą...
Visą šito atsitikimo svarbumą kaip reikiant suprasti ir įvertinti galėsime tik kur kas vėliau, pasibaigus karui, kai galėsime jau pradėti gyventi tuo savu gyvenimu...
Lietuva yra Lietuvos Tarybos paskelbta ir Vokietijos dabar pripažinta nepriklausoma valstybė. Bet nuo teisinio ligi faktinio Lietuvos nepriklausomybės stovio yra didelis žingsnis. Čia mes neprivalome turėti jokių iliuzijų. Visas valstybės tveriamasis darbas dar prieš mus. Tuo kartu gi tebeturime savo krašte okupacijos valdžią, karo stovį ir karo būtenybes. Kaip ilgai visa tai dar prasitęs, dabar sunku numatyti. Todėl kelias į nepriklausomą valstybę dar tolimas ir, reikia tikėtis, bus nelengvas... Pakeliui į mūsų nepriklausomos valstybės rūmus turėsime, be abejojimo, apgalėti ne vieną sunkenybę, pašalinti ne vieną kliūtį. Bet tatai neturi mūsų gąsdinti nuo laukiamo iš mūsų darbo, kuriam turime sujungti visas esamas krašto pajėgas ir spėkas. Vienybe stiprūs, mes pasieksime, mes turime pasiekti savo tikslą.
Todėl visi kartu ir kiekvienas skyrium tesirengie į didelį garbingą darbą, kurio tikslas visiems mums dabar aiškus yra: liuosa, nepriklausoma Lietuvos valstybė.“
Vokietijos laikraščiai rėmėsi partinėmis nuostatomis
Visi Lietuvos laikraščių redakcijos labai atidžiai skaitė Vokietijoje leistų laikraščių tekstus apie Lietuvą ir dalijosi jais su savo skaitytojais. Štai kokią Lietuvos nepriklausomybės pripažinimui skirtų Vokietijos laikraščių apžvalgą pateikė „Dziennik Wilenski“. Ypatingas dėmesys skiriamas „Norddeutsche Allgemeine Zeitung“ straipsniui, nes šiame pusiau „valdiškame“ laikraštyje iš tiesų spausdinama oficiali Vokietijos valdžios pozicija:
„... dabar, aiškiai pripažinus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos klausimas pirmą kartą tinkamai išspręstas. Vokietijos valdžia jau seniai buvo nutarusi įvykdyti lietuvių tautos norus; tam pritarė Jo Didenybė Vokietijos kaizeris, atstovaująs Vokietijai tautų santykiuose. Anksčiau negalima buvo įkurti Lietuvos valstybės, nes vokiečių valdžia Rytuose susidūrė ne tik su Lietuva; ji tegalėjo spręsti Lietuvos ir Kuršo klausimus atsižvelgdama į karo uždavinius. Su Lenkijos sukūrimu čia nieko negalima lyginti. Štai dabar Lietuva turi būti laisva, nepriklausoma valstybė, taip pat ir santykiuose su Vokietija, t. y. ji nebus prijungta prie Vokietijos ir neprivalės paklusti vokiečių valstybei, bet bus šalia Vokietijos kaip savita nepriklausoma valstybė, kuris bus susieta su Vokietijos valdžia tautų teisių sutartimis. Savaime suprantama, kad Vokietijos valdžia, ryždamasi leisti susikurti Vokietijos rytų pasienyje naujai valstybei, kuri atsirado vokiečių pralieto kraujo dėka ir kuri, dėl savo geografinės padėties ir valstybinių įstaigų stokos turi dar ilgą laiką būti susijusi su galingu ir organizuotu kaimynu – savaime suprantama, kad Vokietijos valdžia, norėdama apsidrausti, privalėjo reikalauti, kad Lietuva jungtųsi su Vokietija. Į tą reikalavimą lietuviai atsižvelgė savo gruodžio 11 d. nutarime...“
Iš šio neva oficialaus Vokietijos valdžios pareiškimo tikrai nėra aiški Lietuvos ateitis. Vienoje vietoje kalbama, kad ji nebus prijungta prie Vokietijos, o kitur jau kalbama, kad gruodžio 11 dienos nutarimas lyg ir sudaro sąlygas abiejų valstybių susijungimui. Tai gal iš dalies atspindi tuos vokiečių valdžios šakų nesutarimus dėl okupuotų rytinių teritorijų ateities.
Kiti Vokietijos laikraščiai taip pat svarstė iškilusius klausimus, bet rėmėsi labiau partinėmis nuostatomis. „Tӓgliche Rundschau“, atstovavęs aneksiniams vokiečių visuomenės sluoksniams, remiantiems militaristines jėgas, rašė:
„Mes netikime, kad užsienio reikalų ministerijos priimtas sprendimas yra geriausias sudarant nepriklausomą kunigaikštystę. Mes greičiau matome čia pavojų, nes toji kunigaikštystė vargu ar galės atremti lenkiškumo įtaką, kuri tame krašte yra labai stipri.“
Dar kiti Vokietijos laikraščiai labiau susitelkia į būsimos Lietuvos valdymo formą. „Vossische Zeitung“ spausdina žymaus šveicarų istoriko, sociologo, filosofo daktaro Liudviko Štaino straipsnį, kuriame jis atpasakoja savo pasikalbėjimą su Lietuvių delegacija:
„Lietuviai pabrėžę, kad Lietuvoje kol kas turėtų būtu konstitucinės monarchijos valdymo forma. Rinkimų teisė turi remtis demokratiniais pagrindais. Lietuvos sostinė turi būti Vilnius. Lietuviai neturi nieko prieš atskiros Gudijos valstybės su sostine Minske susikūrimą ir nori palaikyti gerus santykius su Ukraina...“
„Berliner Tageblatt“ rašė:
„Mes nenorime kištis į Lietuvos vidaus reikalus. Tačiau privalo būti patvirtintos tam tikros kariuomenės, politikos ir ūkio sąlygos. Abiejų pusių pageidaujama būsimoji valdymo forma –monarchija. Bet Lietuva atmeta asmeninę uniją su Kuršu ir Lenkija.“
Konservatyvioji lenkų spauda piktinosi
Konservatyvioji lenkų spauda piktinosi ne tiek pačiu Lietuvos pripažinimu, kiek ta riba tarp Rusijos ir okupuotų kraštų, nustatyta Lietuvos Brastos sutartimi. Straipsnių ciklą apie tai, kaip ši linija „užgaunanti lenkų politikos reikalus ir kurianti tokiu būdu amžinąjį lenkų nepasitenkinimą, spausdino Krokuvoje leistas laikraštis „Czas“. Pagrindines jo mintis Lietuvos skaitytojams perteikė „Lietuvos aidas“. Pacituosime tik kai kuriuos laikraščio teiginius apie Lietuvą:
„Visa Lietuva, Gudija ir Latgalija sudaro tam tikrą nedalomą plotą, vienodą geografijos, ūkio ir kultūros žvilgsniu. Šiame plote visur viešpataująs kultūros gaivalas – lenkų dvarininkai ir lenkiškai susipratusi visokių sluoksnių šviesuomenė...
Visokias ribas, kurios skaldys Lietuvą ir Gudiją, lenkai skaitysią jų valstybinės tradicijos užgavimu.“
Lenkų konservatoriai priekaištauja Vokietijai ir Austrijai-Vengrijai pretenzijoms okupuotuose rusų žemėse ir perspėja, kad tokie veiksmai gresia „... turėti greta nepatenkintą ir suvaržytą savo plėtojimusi Lenkiją...
Lietuvos ateitis... privalo būti sutvarkyta susipratus su Lenkija ir jai sutikus, išmintingiausias ir protingiausias Lietuvos klausimo išrišimas būtų sujungus Lietuvą su Lenkija tokiais ryšiais, kokius šiedvi šalys pačios sau pasirinktų.“
Vokietijos veiksmus daug kas smerkė
Vokietijos įtakos ribose buvusi spauda iš esmės teigiamai vertino Lietuvos pripažinimą, priešingos barikadų pusės – JAV, Didžiosios Britanijos, Rusijos bolševikų lietuviška spauda smerkė aneksinius Vokietijos veiksmus. Aiškiai ir nedviprasmiškai visa įvykio esmė išreikšta Bostone leisto laikraščio „Darbininkas“ antraštėje „Duoda Lietuvai „neprigulmybę‘ su išlyga, kad ji ineitų Vokietijos konfederacijon“.
Straipsnelyje „Kita žinia apie Lietuvą“ rašoma:
„Washington, kov. 28. – Šiandien čia gautas tekstas paskelbimo, kuriuo Vokietijos kancleris von Hertling pareiškia, kad Lietuva prijungta ir, kad, tikimasi iš Lietuvos gyventojų, kad jie paimtų ant savo pečių dalį Vokietijos karinės skolos.“
JAV Lietuvių darbininkų sąjunga nieko nedelsdama į šį pranešimą atsakė protestu. „Darbininkas“:
„Bostono „Herald“ ir kiti laikraščiai įdėjo LDS valdybos protestą prieš vokiečių skelbimą, būk Lietuvos gyventojai nori jungtis su Vokietija.
„Bostono lietuviai laiko už šmeižimą savo tautiečių Lietuvoje, būk jie, kaip skelbia vokiečiai, nori tapti dalimi Vokietijos imperijos... Kiekvieno lietuvio jausmai bjaurėjasi, kad jų šalį valdytų Vokietija arba kita svetima šalis.
Gyventojai namie negali išreikšti savo tikrųjų troškimų visiškos neprigulmybės be pavojaus užsitraukti ant savęs vokiečių aštrią bausmę.“
Glazge leistas lietuvių laikraštis „Išeivių draugas“, pranešdamas apie Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą svarsto:
„Neapsiriksim tarę, kad nė kaizeris, nė Lloyd George, nė bil kas, apart Dievo, šiandien ant tikro negali pasakyti, kas su Lietuva ir kaip bus. Viskas prigulės nuo aplinkybių. Ypač nuo to, kas kare gaus ir kokį viršų.
Jei vokiečiai pergalės pilnai, be jokios abejonės pasisavins Lietuvą ir faktiškai elgsis joj kaip savo namuose, nebent popierinę „neprigulmybę“ tepripažinę. Jei karas baigsis pusėtinai, nė pralaimėjimu, nė laimėjimu, Lietuvai gali būti pripažinta neprigulmybė, bet gali būti ir ne... Rusijai, matomai, Lietuva jau nebegrįš. Todėl tikriausiai ir saugiausiai neprigulmybę gautų Lietuva, jei ne vokiečiai pergalėtų, o jų priešai. Tuokart, jei ne dėl kitko, tai bent dėl suprantamo pavydo nepaliktų vokiečiams Lietuvą praryti.“
Baltarusiams svarbus įvykis spaudoje liko visai nepastebėtas
Kritiškai Lietuvos nepriklausomybę vertino ir lietuviški Peterburgo bolševikai. Laikraštyje „Tiesa“ rašyta:
„Nėra žinios, kelintą kartą jau „tikrai nepriklausoma“ Lietuva skelbiama. Bet dabar jau tikrai, tikriausia „nepriklausoma“...
Lietuvos „nepriklausomybė“ galų gale buvo pripažinta tais pamatais, kuriuos jai padiktavo Vokietijos plėšikai, tai yra Lietuva lieka ankštais ryšiais sujungta su Vokietijos kariniu ir ekonominiu žvilgsniu. Tai reiškia, kad visame ekonominiame Lietuvos ūkyje... viešpataus Vokietijos imperialistai grobikai; ir karinė Lietuvos pajėga bus jų rankose. Jie bus visagaliai ponai „nepriklausomoj“ Lietuvoj kaip buvo iki šiol ponai „nepriklausomoj“ Lenkijoj, norint jos „nepriklausomybė“ jau pusantrų metų atgal paskelbta.“
Žinoma, sunku nesutikti su tokiu nepriklausomybės vertinimu, bet bolševikams bet kokia Lietuvos nepriklausomybė buvo nepriimtina. Todėl straipsnis baigiamas štai tokia deklaracija:
„O vis tiek bolševikai pasirodys Lietuvoj... Jūs patys padedate mums mūsų darbą varyti, begėdiškai pardavę Lietuvos darbininkų, bežemių ir mažažemių reikalus kaizeriui ir Vokietijos imperialistams... juo labiau beteisis bus Lietuvos darbininkų ir vargingųjų valstiečių padėjimas, juo sunkesnis bus jungas užkrautas ant jų pečių Vokietijos imperialistų ir jų Lietuvos talkininkų, juo greičiau ten persiims revoliucijos audra ir juo greičiau nušluos ir Vokietijos imperialistus, ir Lietuvos atžagareivius, ir jų talkininkus.“
Neaišku, dėl kokių priežasčių tiesiogiai mūsų kaimynams baltarusiams svarbus įvykis spaudoje liko visai nepastebėtas. 1918 metų kovo 25 dieną Minske Baltarusijos nepriklausomybę paskelbė Baltarusijos liaudies respublikos Rada. Apie šį įvykį tik balandžio 3 dieną paskelbė Vilniaus baltarusių laikraštis „Homan“:
„Įvyko tai, ko visą širdimi ir visa siela jau seniai norėjo savo teisių ir poreikių siekianti baltarusių tauta: Baltarusijos Minske, karo metu tapusiu pagrindiniu baltarusių tautinio judėjimo centru, Baltarusijos liaudies respublikos Rada, naktį iš 24 į 25 kovo, paskelbė valstybinę mūsų Tėvynės nepriklausomybę. Ji apima visas žemes, kur gyvena baltarusiai.“
Kovo 25 dieną apie 5 valandą ryto...
„Įtampos kupinoje atmosferoje ir didele balsų persvara, Rada priėmė tokį nutarimą:
„Baltarusijos liaudies respublikos Rada skelbia Respubliką nepriklausoma ir pateikia atitinkamą aktą“.
Rados sprendimas buvo garsiai ir karštai sutiktas salėje susirinkusių žmonių. Ir pasirodžius pirmiesiems saulės spinduliams – amžiniems gyvybės ir laisvės simboliams – nuskambėjo stiprus, sutartinis šūksnis: „ Tegyvuoja nepriklausoma laisva Baltarusija“.
Mūsų aptariamos savaitės pabaigoje katalikų pasaulis šventė Velykas. „Lietuvos aidas“ labai simboliškai susiejo Velykas su didelėmis Lietuvos laukiančiomis permainomis:
„Šių metų Velykos mus, lietuviams, turi būti itin didžios ir rimtos, nes drauge su jomis švenčiame ir mūsų tautos kėlimąsi iš numirusiųjų. Su Kristum šiemet keliasi Lietuva – ilgą ir sunkią vargų sopulių žiemą išžiemojo Lietuva, kol ėmė brėkšti jai pavasaris – liuosybės ir nepriklausomybės gandu nešinas.“
