Lietuvoje

2018.05.09 15:05

Spaudos draudimas: lietuviškus rašmenis į kirilicą keisti padėjo ir Lietuvos inteligentai

Rimas Bružas, LRT RADIJO laida „LRT aktualijų studija“, LRT.lt2018.05.09 15:05

Dalis Lietuvos inteligentų, kurių buvo nedaug, padėjo rengti knygas, kuriose lietuviški rašmenys buvo keičiami kirilica, LRT RADIJUI sako Lietuvos istorijos instituto istorikas Darius Staliūnas. Anot jo, daugelis žmonių raidžių keitimo nesuvokė kaip kalbos draudimo.

– Kas nutiko, kad vis dėlto sovietinė valdžia ėmėsi tokios represijų priemonės – kalbos draudimo?

– Iš tikrųjų nutiko daug dalykų. Pabandysiu juos trumpai reziumuoti. Svarbiausias reiškinys, svarbiausias įvykis, kuris nulėmė šį draudimą, buvo 1863 m. sukilimas ir po jo sekusios imperinės valdžios represijos. Lietuviai stipriai nukentėjo, nes buvo katalikai.

Katalikybė Rusijos valdžios akyse jungė lietuvius ir lenkus. Lenkai buvo pagrindinis imperijos priešas, jie valdžios akyse buvo kalti dėl mano minėto sukilimo. Lietuviai patyrė šalutinį poveikį, nes pagrindinis taikinys buvo lenkai. Bet, kaip sakiau, kadangi lietuviai buvo tokie patys katalikai kaip ir lenkai, t. y., valdžios požiūriu, potencialūs lenkai, tai tos represijos – spaudos draudimas tradiciniais rašmenimis – palietė ir lietuvius.

Buvo ir kitas svarbus aspektas – rusiškame moksliniame (ir ne tik moksliniame) diskurse, supratime, lietuviai iš principo buvo laikyti labai artimais slavams, artima etnine grupe. Būtent dėl šitos aplinkybės ir atsirado sumanymas įvesti lietuvių raštijoje rusiškus rašmenis.

Dar reikėtų turėti omenyje ir šiek tiek platesnį kontekstą – lietuviai nebuvo pirmieji, kurie patyrė represijas, susijusias su raidynu. Pirmiausia, dar 1859 m. buvo uždrausta naudoti lotyniškus rašmenis ukrainiečių ir baltarusių raštijai. [...] Ten viskas buvo dar paprasčiau – baltarusiai ir ukrainiečiai per visą XIX a. iki Pirmo pasaulinio karo rusų (iš principo visų rusų, net ir liberaliau mąstančių) buvo suvokiami kaip sudėtinė rusų tautos dalis.

Reikia atsiminti, kad 1863 m. apskritai beveik visa raštija ukrainiečių ir baltarusių kalbomis, neskaitant kai kurių išimčių, buvo apskritai uždrausta. Šiuo atveju lietuvių situacija buvo šiek tiek kita. Čia nebuvo uždrausta visa raštija. Čia buvo uždrausta tik raštija tradiciškais, lotyniškais ir gotiškais rašmenimis.

– Paminėjote lietuvių susiejimą su lenkais, lenkiškai kalbančiais. Turbūt ne 1863 m., bet ir ankstesnis, 1831 m. sukilimas, Rusijos imperijai atrodė sukeltas būtent lenkų, kad tai yra Lenkijos kaltė. Netgi terminas buvo sugalvotas – lenkiškų pradų naikinimo programa. Ar galima sakyti, kad tai buvo tas pleištas, kurį buvo bandoma kalti, naudojant principą „skaldyk ir valdyk“?

– Tai priklauso nuo to, kaip mes suprasime tą principą „skaldyk ir valdyk“. Jeigu jį suprasime kaip valdžios pastangas apsaugoti lietuvius, kaip ir kitas tautines grupes, nuo polonizacijos, t. y. nuo lenkų įtakos ir apskritai lenkų skaičiaus didėjimo, tada galima sakyti, kad valdžia tokią politiką vykdė.

Bet labai dažnai šis terminas taikomas šiek tiek kitame kontekste. Nuo pat XIX a. iki pat šių dienų dalis lenkų mąstytojų tuo metu, o istorikų šiandien sako, kad valdžia bandė paremti lietuvius, kaip atsvarą prieš lenkus ir suteikė lietuviams tarsi daugiau kažkokių teisių, kokias turėjo kitos tautinės grupės.

Šia prasme iš tikrųjų „skaldyk ir valdyk“ politikos Rusijos imperijoje nebuvo. Konservatyvi Rusijos imperijos valdžia nelabai galėjo įsivaizduoti savo sąjungininkų valstietišką nacionalizmą.

Giammaro Boscaro/Unsplash nuotr.

– Tas draudimas iš pradžių tarsi buvo taikomas lenkiškai kalbantiems ir rašantiems. Lietuviai į draudimą papuolė, nes turi lotynišką raštą. Kokia buvo imperijos tikslinė grupė, ką ji norėjo tuo draudimu sunaikinti?

– Iš tikrųjų įvairūs Rusijos imperijos valdininkai ar net ir mokslininkai, kurie prisidėjo, įsivaizdavo tos politikos tikslus skirtingai. Nebūtinai identiškai. Mes matome, kaip tos politikos tikslai šiek tiek pasikeitė, bėgant laikui.

Pirminis sumanymas, tarkim, tokio vieno garsaus slavofilo mokslininko Alexanderio Hilferdingo buvo apsaugoti lietuvius nuo polonizacijos ir palikti lietuvišką etnokultūrą kaip tokią kažkur liaudies kultūros lygmenyje.

– Ar tame bandyme apsaugoti nuo polonizacijos nėra paslėptų kėslų?

– Net nereikėtų ieškoti kažko paslėpto. Iš tikrųjų toks tikslas buvo visiškai racionalus ir visiškai logiškas iš valdžios pusės, bet kitai daliai tas raidžių įvedimas ir tradicinio raidyno uždraudimas iš esmės buvo kaip pirmas žingsnis siekiant lietuvius kažkada ateityje paversti rusais ir kultūrine prasme.

– Kitaip sakant, viskas buvo planuojama tokioje ilgalaikėje perspektyvoje – pradėsime nuo to, kad įvesime kirilicą, uždrausime elementorius ir maldaknyges spausdinti lotyniškais rašmenimis ir ši tauta, lietuviai, pradedant nuo kirilicos rašte, pamažu polonizaciją pakeisime rusifikacija ir kažkada turėsime rezultatą?

– Taip, bet tas tikslas nebuvo toks viešas ir jis nebuvo fiksuotas net ir oficialioje vidinėje dokumentacijoje. Bet iš tikrųjų jį galima atsekti pagal valdžios veiksmų logiką.

Dar reikėtų paaiškinti, kodėl valdžia nebandė greitai lietuvių paversti etniniais rusais ar surusinti. Pagrindinė kliūtis buvo konfesinė lietuvių priklausomybė. Lietuviai Rusijos valdžios akyse buvo suvokiami kaip labai religinga grupė. Tas lietuvių religingumas, kurį valdžia dažnai vadindavo ir fanatišku, jos akyse rodė, kad greitai čia su šita valstietiška etnine grupe nieko nepavyks padaryti.

– Tai buvo tikima, kad grubiuoju būdu nieko nepadarysi, nes bažnyčiose lietuvių kalbos neuždrausi, tai būtų per daug radikalu?

– Taip. [...] Bet raidžių keitimas ano meto kontekste nebuvo kultūrinė ir konfesine prasme visiškai nekaltas reikalas, nes kiekviena raštija buvo glaudžiai susijusi masinėje sąmonėje su tam tikra konfesija.

Lotyniški rašmenys buvo glaudžiai susiję su katalikybe. Paprastai katalikai naudojo lotyniškus rašmenis, protestantai – gotiškus, o stačiatikiškos konfesijos buvo įprasta ta kirilica. Iš tikrų pradiniame etape tas raidžių keitimas buvo toks eksperimentas, kai bandoma prisitaikyti prie lietuvių kalbos fonetikos, netgi naudoti diakritiniai ženklai, t. y. daroma, kad lietuviams iš tikrųjų būtų patogu ir suprantama skaityti tuos valdžios iniciuotus raštus.

Kas įdomu, dalis lietuvių inteligentų, kurių buvo nedaug, netgi dalyvavo tame procese, jie padėjo rengti tas knygas. Iš tikrųjų daugelio to meto žmonių mentalitete raidžių keitimas nebuvo suvokiamas kaip tapatus kalbos draudimas. Vėliau būtų galima pakalbėti ir apie tai, kodėl jidiš kalbama nebuvo tokiu būdu draudžiama.

Syd Wachs/Unsplash nuotr.

– O kodėl nebuvo?

– Rusijos valdžia eksperimentavo su visų kalbų raidynais. Iš tikrųjų jau nuo penkto dešimtmečio bandyta įvesti kirilicą lenkų kalboje. Vėliau, aš jau minėjau, tas pats daroma su baltarusių ir ukrainiečių kalbomis. Tokia pati situacija ir su lietuvių kalba. Visų kalbų raštiją bandoma vienaip ar kitaip pakeisti, kad jos būtų kirilica.

Tačiau su jidiš kalba tokie dalykai nevyko. Jidiš yra kasdienė žydų kalba, todėl, valdžios požiūriu, ši kalba turėjo mirti. Netgi yra tokių carinių valdininkų pasisakymų, kuriuose jie lygina, tarkime, lietuvių ir jidiš kalbas. Tuose pasisakymuose matyti tam tikra kalbų hierarchiją – lietuvių kalba dar kažkiek laiko egzistuos, bent raštijos prasme, o jidiš kalbos (kuri labai dažnai lygiai taip pat, kaip baltarusių ar ukrainiečių kalbos, vadinama žargonu) lemtis aiški – ji turi mirti.

Kitaip tariant, Rusijos valdžiai nebuvo jokių racionalių paskatų bandyti kažką daryti su ta kalba, nes ji vis tiek turėjo mirti. Šiame kontekste matome, kad lietuvių kalba dar turėjo kažkokią ateitį, laikiną, bet ateitį turėjo.

Grįžtant prie to eksperimento su lietuviais, jau sakiau, kad pradiniame etape iš tikrųjų buvo bandoma pritaikyti rusiškų rašmenų kontekstą lietuvių skaitytojams. Vėliau buvo pastebėta, kad keičiasi perrašymo būdas ir perrašytos knygos buto tokios, kurias patogu skaityti ne lietuviui, lietuviškai kalbančiam žmogui, bet rusiškai kalbančiam asmeniui, kuris neturi jokio supratimo apie lietuvių kalbą.

– Kaip buvo su ta pačia lietuvių kalba? Yra išlikę tokių artefaktų, raštų, kuriuose sakoma, kad kalbėti lietuviškai draudžiama. Kurio laikotarpio šis eksperimentas?

– Iš tikrųjų yra likęs vienas toks skelbimas. Man nėra iki galo aišku, kiek plačiai jis buvo naudotas, ar iš viso naudotas, nes istoriniuose šaltiniuose man nėra tekę rasti, matyti, kad tai iš tikrųjų buvo aktualus draudimas.

Kad tokie draudimai buvo taikomi dėl lenkų kalbos, abejoti netenka, nes lenkų kalba buvo visuomenės elito, kultūros, komunikacijos kalba. Lietuvių kalba buvo valstiečių kalba. Valdžiai ji nekūrė didelių problemų. Kita vertus, iš tikrųjų tai yra tas laikotarpis, kai lietuvių kalba buvo eliminuota iš viešo gyvenimo.

Jeigu pažiūrėtume, kas tuo metu vyko pradinėje mokykloje, tai Vilniaus gubernijoje lietuvių net kaip pagalbinė kalba nebuvo naudojama. Kauno gubernijoje jau šiek tiek vėliau, praėjus dešimčiai metų po sukilimo, į mokyklas atėjo mokytojai rusai, kurie kažkiek mokėjo lietuvių kalbos. Bet pradiniame etape, kai buvo įsteigtos tos naujos rusiškos pradinės mokyklos, jose dirbo mokytojai, atvykę iš Rusijos.

Situacija, mano galva, buvo panaši į Robinzono Kruzo bendravimą su Penktadieniu, nes iš principo mokytojai nemokėjo nė žodžio lietuviškai. Atvykę į Kauną jie čia praleisdavo keletą savaičių. Juos apmokydavo pedagogikos pagrindų.

Valstiečių vaikai (kur nors vidury Žemaitijos) greičiausiai mokėjo kažkiek lenkiškai (poterius ar dar kažką), bet jie greičiausiai nemokėjo nė žodžio rusiškai, nes ten buvo koks vienas carinis valdininkas, kuris galbūt irgi buvo koks vietinis lenkas ar lietuvis. Iš principo pirmais metais susišnekėjimas dažnai vykdavo ženklais. Čia ne tik mano toks išmąstymas apie tą situaciją, bet turime ir istorinių šaltinių, kurie apie tai kalba.