captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lietuvos piliakalniai atsiveria pirmykščiu grožiu

Pa­sta­ruo­ju me­tu Lie­tu­vos pi­lia­kal­niai aki­vaiz­džiai kei­čia­si: nuo jų ša­li­na­mi krū­mai, me­džiai, va­lo­mi šabakštynai, ir jie at­si­ve­ria pir­mykš­čiu gro­žiu. Nie­kur pa­sau­ly­je tiek pi­lia­kal­nių ne­ra­si­te, kiek Lie­tu­vo­je, rašoma dienraštyje „Lietuvos žinios“. Ir nekeis­ta, mat jie – svar­biau­sias pa­go­niš­kos bal­tų kul­tū­ros pa­li­ki­mas.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Pa­sta­ruo­ju me­tu Lie­tu­vos pi­lia­kal­niai aki­vaiz­džiai kei­čia­si: nuo jų ša­li­na­mi krū­mai, me­džiai, va­lo­mi šabakštynai, ir jie at­si­ve­ria pir­mykš­čiu gro­žiu. Nie­kur pa­sau­ly­je tiek pi­lia­kal­nių ne­ra­si­te, kiek Lie­tu­vo­je, rašoma dienraštyje „Lietuvos žinios“. Ir nekeis­ta, mat jie – svar­biau­sias pa­go­niš­kos bal­tų kul­tū­ros pa­li­ki­mas.

Ypač gra­žūs ir ža­li bu­vu­sių pi­lių kal­nai va­sa­rą. Sma­gu nuo jų pa­si­dai­ry­ti, nes jiems kliu­vu­sios ypa­tin­gos vietos – gre­ta upių, san­ta­kų, slė­nių. Ne­at­pa­žįs­ta­mai pi­lia­kal­niai kei­čia­si Lie­tu­vos sau­go­mo­se te­ri­to­ri­jo­se – na­cio­na­li­niuo­se ir re­gio­ni­niuo­se par­kuo­se. Čia įren­gia­mi laip­tai, ša­lia pi­lia­kal­nių – ta­kai, re­gyk­los, apž­val­gos bokš­tai, in­for­ma­ci­niai sten­dai. 

Gau­su tik Lietuvoje

Pi­lia­kal­niais pel­ny­tai ga­li­me di­džiuo­tis ir ro­dy­ti juos sve­čiams. At­si­ra­dę apie 1000 m. pr. Kr., da­bar jie yra svar­biau­sias pa­go­niš­kos bal­tų kul­tū­ros pa­li­ki­mas. Ki­to­se, net kai­my­nų et­ni­nė­se gru­pė­se ir tau­to­se pi­lia­kal­niai ne­bu­vo pa­pli­tę, nes daž­niau­siai pa­kak­da­vo gam­ti­nių me­džia­gų mū­ri­nėms pi­lims sta­ty­ti. Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je iš pra­džių sto­vė­jo me­di­nės pi­lys, o kad pa­ti­ki­miau nuo prieš­ų bū­tų ga­li­ma ap­si­sau­go­ti, sta­ty­da­vo jas ant jau esa­mų ar­ba su­pil­tų kal­nų.

Va­žiuo­jant per Lie­tu­vą daug kur akį džiu­gi­na sa­vo pir­mykš­čiu gro­žiu at­si­vė­rę pli­ki pi­lia­kal­niai. Ga­li­me saky­ti, tai iš­skir­ti­nai lie­tu­viš­ko pei­za­žo per­liu­kai. Pro ša­lį ke­liau­jant ma­ga stab­te­lė­ti, už­kop­ti ir pa­si­dai­ry­ti, o įreng­ti sten­dai su­tei­kia svar­biau­sią in­for­ma­ci­ją ke­liau­to­jui. Be to, sau­go­mo­se te­ri­to­ri­jo­se – na­cio­na­li­niuo­se, re­gio­ni­niuo­se par­kuo­se – įreng­ti lan­ky­to­jų cen­trai, jų Lie­tu­vo­je šiuo me­tu yra dau­giau kaip dvi­de­šimt. Čia ga­li­ma ne tik su­ži­no­ti apie kraš­to įdo­my­bes, bet ir gau­ti že­mė­la­piu­kų, sche­mų ke­liau­jan­tie­siems pės­čio­mis, au­to­mo­bi­liu, dvi­ra­čiais ar bai­da­rė­mis.

Lie­tu­vo­je yra pen­ki na­cio­na­li­niai par­kai. „Jie bu­vo kur­ti et­nog­ra­fi­niu pri­nci­pu – Aukš­tai­ti­jos, Dzū­ki­jos, Žemai­ti­jos. Ke­tin­ta įkur­ti ir Su­val­ki­jos na­cio­na­li­nį par­ką, ta­čiau Su­val­ki­jo­je že­mės ge­ros ir bu­vu­sių ko­lū­kių pir­mi­nin­kai da­rė vis­ką, kad toks par­kas, nors kiek re­gu­liuo­jan­tis ūki­nę veik­lą, ne­at­si­ras­tų, – pa­sa­ko­jo Valstybi­nės sau­go­mų te­ri­to­ri­jų tar­ny­bos prie Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos vie­šų­jų ry­šių spe­cia­lis­tė Dia­na Rakauskai­tė. – Bu­vo įkur­ti dar du – Kur­šių ne­ri­jos ir Tra­kų is­to­ri­nis na­cio­na­li­nis par­kas. Ma­žes­nių, regioninių, par­kų ša­ly­je yra 30. Kiek­vie­nas – sa­vi­tai iš­skir­ti­nis.“

Pre­ky­ba su se­no­vės Roma

Va­žiuo­jant au­to­ma­gis­tra­le jū­ros link, tiek Kryž­kal­niu ver­ta pa­suk­ti į kai­rę, į Tau­ra­gės pu­sę. O nuo Tau­ra­gės į šiau­rę ply­ti ga­na di­de­lis Pa­gra­man­čio re­gio­ni­nis par­kas. Nu­sid­rie­kęs per Tau­ra­gės ir Ši­la­lės ra­jo­nus, jis užima dau­giau kaip 13 tūkst. hek­ta­rų. Ne­to­li Pa­gra­man­čio įreng­tas pa­žin­ti­nis ta­kas pės­tie­siems. Nuo tu­ris­tų mėgs­ta­mo Lakš­tin­ga­lų slė­nio jis vin­giuo­ja Ak­me­nos pa­upio pie­vo­mis, pa­skui ky­la į aukš­tą kal­na­gūb­rį.

„Nuo jo ka­dai­se mes, vie­tos vai­kai, žiū­rė­da­vo­me, kas de­da­si Lakš­tin­ga­lų slė­ny­je. Šią vie­tą vi­si va­di­no­me tele­vi­zo­riu­mi, nes iš jos, kai anks­čiau ne­bu­vo bež­džio­nių til­to per Ak­me­ną, vi­sas šven­tes ste­bė­da­vo­me, – pasa­ko­jo Pa­gra­man­čio lan­ky­to­jų cen­tro ad­mi­nis­tra­to­rė Ri­ta Krom­pal­cie­nė. – Tik da­bar re­gyk­los šlai­tas ir apa­čio­je esan­ti pie­va me­džiais ap­žė­lė, tad ne­la­bai kas ma­ty­ti. Ypač vaiz­dą į Lakš­tin­ga­lų slė­nį užs­to­ja privačio­je že­mė­je su­ve­šė­jęs so­das.“

Ta­čiau ša­lia Pa­gra­man­čio dar yra kur dai­ry­tis. Pir­miau­sia bū­ti­na įkop­ti į pi­lia­kal­nį. Jis da­bar gra­žiai sutvarky­tas, gel­to­nuo­ja nau­ji laip­tai. Pa­gra­man­čio žmo­nės di­džiuo­ja­si, kad ar­cheo­lo­gi­nių ty­ri­mų me­tu čia buvo ras­ta se­no­vės Ro­mos mo­ne­ta, kal­din­ta 164–168 me­tais. Tiks­lią da­tą pa­vy­ko nu­sta­ty­ti pa­gal to me­to impe­ra­to­rie­nių por­tre­tus. Tai ga­na uni­ka­lus ra­di­nys, liu­di­jan­tis, kad Že­mai­ti­jos gy­ven­to­jai pa­lai­kė ry­šius su Lie­tu­va. O į Lie­tu­vą mo­ne­ta tais lai­kais ga­lė­jo pa­tek­ti, kai su­ak­ty­vė­jo pre­ky­bi­niai ry­šiai su Ro­mos im­pe­ri­ja. Bal­tai ro­mė­nams par­duo­da­vo gin­ta­rą, me­dų, žvė­rių kai­lius, o pirk­da­vo me­ta­lą. Mo­ne­ta – to­kių pre­ky­bi­nių ryšių liu­di­nin­kė.

Kar­šu­vos žemė

Be­je, Pa­gra­man­tį is­to­ri­kas Vy­te­nis Al­mo­nai­tis, par­ašęs ke­liau­to­jo ži­ny­ną
„Kar­šu­va“, pri­ski­ria Kar­šu­vos že­mei. Kar­šu­va – tai iki XIV am­žiaus pir­mos pu­sės eg­zis­ta­vęs at­ski­ras Lietuvos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės te­ri­to­ri­nis vie­ne­tas, at­ski­ra že­mai­čių gen­ties že­mė, bu­vu­si sri­ti­nė kunigaikš­tys­tė. Is­to­ri­kui ne­ky­la abe­jo­nių, kad Pa­gra­man­tis įėjo į Kar­šu­vą, nes už 5 ki­lo­me­trų į šiau­rę bu­vu­si Pūt­vės pi­lis. O ji is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se pri­ski­ria­ma Kar­šu­vai. Kar­šu­va įdo­mi dar ir tuo, kad čia XII–XIII am­žiu­je gy­ve­no su­lie­tu­vė­ju­sių Že­mai­čių aukš­tu­mos sen­ka­pių kul­tū­ros pa­li­kuo­nys.

Is­to­ri­kas Ar­tū­ras Du­bo­nis yra pa­žy­mė­jęs, kad ap­link Pa­gra­man­tį iš­si­dės­čiu­siuo­se kai­muo­se ga­lė­jo gy­ven­ti di­džia­jam ku­ni­gaikš­čiui pa­tar­nau­jan­tys žmo­nės – lei­čiai. Vie­nas kai­mas net iki šiol va­di­na­mas Ly­la­vė­nais. Ma­no­ma, kad jie čia bu­vo at­kel­din­ti XIV am­žiaus pra­džio­je iš Ry­tų Lie­tu­vos ir tu­rė­jo pa­dė­ti že­mai­čiams kovo­ti su kry­žiuo­čiais bei už­ti­krin­ti va­ka­ri­nių sie­nų ap­sau­gą.

Pa­gra­man­čio šnekučiai

Iš Pa­gra­man­čio ki­lęs, vė­liau į Ame­ri­ką emig­ra­vęs kal­bi­nin­kas Pe­tras Jo­ni­kas (1906–1996) yra nuo­dug­niai išty­ręs vie­ti­nę tar­mę ir 1939 me­tais iš­lei­dęs kny­gą „Pa­gra­man­čio tar­mė“. Tai ra­sei­niš­kių pra­tar­mės šnek­ta, ku­ria kal­ba pa­gra­man­tiš­kiai ir gre­ti­mų par­api­jų žmo­nės. Tar­mės iš­skir­ti­nu­mą ir op­ti­mis­ti­nį kai­mo žmo­nių po­žiū­rį į gy­ve­ni­mą įam­ži­no ir sce­nos kū­rė­jai. Pa­gal Pe­tro Cvir­kos ro­ma­ną „Meis­te­ris ir sū­nūs“ 1976 me­tais Kau­no mu­zi­ki­nis tea­tras bu­vo pa­sta­tęs miu­zik­lą „Pa­gra­man­čio šne­ku­čiai“, per­nai dai­nų ir šo­kių an­samb­lis „Lie­tu­va“ „Pa­gra­man­čio šne­ku­čius“ mo­der­ni­za­vo ir jau į sce­ną pa­lei­do „Že­mės pa­ukš­čių“ var­du.

Vie­ti­niai gy­ven­to­jai sve­čius vai­ši­na na­mi­nu­ke „Pa­gra­man­čio šne­ku­čiai“. Kiek­vie­na­me kraš­te šis vis dar nelega­lus na­cio­na­li­nio ku­li­na­ri­nio pa­vel­do ga­mi­nys tu­ri spe­ci­fi­nį pa­va­di­ni­mą. Pa­gra­man­tiš­kiai at­ra­do sa­vą­jį.

Rė­vos ir atodangos

Už Pa­gra­man­čio pi­lia­kal­nio, vos už ke­lių šim­tų me­trų – Pa­gra­man­čio at­odan­ga. Įspū­din­go­je Ak­me­nos upės kil­po­je iš 30 me­trų aukš­čio at­si­ve­ria vaiz­das į Pa­gra­man­tį. „Vai­kys­tė­je mes šią vie­tą va­di­no­me Kau­ka­zo kalnais. Nie­kas at­odan­ga ne­va­di­no“, – pri­dū­rė R. Krom­pal­cie­nė. Ir drie­kia­si šie „kal­nai“ net 203 me­trus pa­lei upę. At­odan­ga – leng­vai gam­ti­nin­kams įskai­to­ma kny­ga, o jo­je – Lie­tu­vą den­gu­sių le­dy­nų pėd­sa­kai. Čia ryškūs mo­re­ni­nio prie­smė­lio, smė­lio, mo­lio, aleu­ri­to sluoks­niai.

Įspū­din­ga ir Ge­nių at­odan­ga, esan­ti Jū­ros upės de­ši­nia­ja­me kran­te, iš­duo­dan­ti upės srau­nu­mą ir sku­bią tėkmę. Ji kiek že­mes­nė – 25 me­trų.

Pa­gra­man­čio žmo­nės, di­džiuo­da­mie­si sa­vo kraš­to gam­ta, bū­ti­nai nu­ves ir prie Di­džio­sios Ak­me­nos upės rėvos. Van­duo čia krin­ta 3–9 me­trus kas ki­lo­me­trą, tad be­veik vis­ką stu­mia to­lyn, o va­go­je lie­ka di­de­lių akme­nų. Ak­me­na pro juos šniokš­čia kaip kal­nų upe­lis. Upė la­bai mėgs­ta­ma van­dens tu­ris­tų, tik ties šia vie­ta bai­da­res ten­ka ne­štis. Ak­me­nai so­li­du­mo su­tei­kia ir tai, kad ji iš­te­ka aukš­čiau­sio Že­mai­ti­jos kal­no – Medvėga­lio – pa­pė­dė­je. Tai­gi, ji ti­kra že­mai­čių kraš­to puo­šme­na.

In­di­ja Lietuvoje

Be­ne la­biau­siai pa­slap­tin­gu­mu ma­si­na že­mė­la­py­je pa­žy­mė­tas In­di­jos pi­lia­kal­nis. Ta­čiau su ti­krą­ja In­di­ja taip pa­va­din­tas kai­mas nie­ko bend­ro ne­tu­ri. Jei dau­giau ži­no­tu­me ir var­to­tu­me lie­tu­viš­kų žo­džių, ne­nus­teb­tu­me. Žo­dy­ne sa­ko­ma, kad in­di­ja – že­mės gi­lu­ma. Kai­mas iš tie­sų yra tar­si dau­bo­je, že­mės gi­lu­mo­je. In­di­jos piliakal­nis šiuo me­tu kaip tik tvar­ko­mas – šlai­tuo­se pjau­na­mi me­džiai, įren­gia­mi laip­tai, tad mes jį pa­ma­tė­me iš ne­to­lie­se įreng­tos re­gyk­los. Iš­pjo­vus daug men­ka­ver­čių me­džių pi­lia­kal­nio vaiz­das ver­čia aik­te­lė­ti.

In­di­jos pi­lia­kal­nis dar va­di­na­mas ir Pūt­vės var­du. Is­to­ri­kai Ri­man­tas Ja­sas ir Ro­mas Ba­tū­ra, ar­cheo­lo­gas Gin­tau­tas Za­bie­la spė­ja, kad XIV am­žiaus pir­mai­siais de­šimt­me­čiais čia sto­vė­jo šal­ti­niuo­se mi­ni­ma vie­na svar­biau­sių Kar­šu­vos že­mės pi­lių, Pūt­vės pi­lis, ku­rią du kar­tus, 1307 ir 1315 me­tais, su­de­gi­no kry­žiuo­čiai.

Pūt­vės pi­lies pa­va­di­ni­mas ki­lęs nuo ne­to­lie­se esan­čio Pūt­vės kai­mo, ba­jo­rams Pūt­viams pri­klau­siu­sių že­mių. Kaip tei­gia pi­lia­kal­nį ty­ri­nė­ję is­to­ri­kai, ar­cheo­lo­gai, 1307 me­tais, per pir­mą­jį ži­no­mą už­puo­li­mą, pa­si­nau­do­ję tuo, kad pi­lė­nai dar mie­go­jo, Ra­gai­nės kom­tū­ro ve­da­mi prieš­ai įsib­ro­vė į pa­pi­lį ir pa­ver­tė jį pe­le­nais, paimda­mi į ne­lais­vę ar nu­kau­da­mi vi­sus, iš­sky­rus pa­spru­ku­siuo­sius į pi­lį. Tų pa­čių me­tų ru­de­nį, tas pats kom­tū­ras su sa­vo bro­liais bei rai­te­liais an­trą kar­tą su­de­gi­no tą pa­pi­lį. Ta­čiau pi­lį kry­žiuo­čiai ga­lu­ti­nai užė­mė ir pa­ver­tė pe­le­nais tik po ke­le­rių me­tų, kai jos var­tus prieš­ams at­kė­lė vie­tos di­džiū­nas iš­da­vi­kas Spu­das, už tai su šei­ma vė­liau ga­vęs krikš­to ma­lo­nę. Ta­čiau Kar­šu­vos žmo­nės tvir­to­vę, ma­tyt, grei­tai at­sta­tė, nes 1328 me­tų is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se ra­šo­ma, kaip „Ra­gai­nės bro­liai su 80 vy­rų puo­lė pa­pi­lį ir sto­jo į ko­vą su Pūt­vės pi­lė­nais“. Vė­les­niuo­se šal­ti­niuo­se Pūt­vės pi­lis ne­be­mi­ni­ma.

Kad pi­lia­kal­nį anks­čiau Ak­me­na ga­lė­jo juo­sti iš tri­jų pu­sių, iš­duo­da ne tik sen­va­gė, bet ir vie­tos žmo­nių užra­šy­ti pa­da­vi­mai. Is­to­ri­kas V. Al­mo­nai­tis ap­ti­ko dar 1938 me­tais už­ra­šy­tų. Žmo­nės pa­sa­ko­da­vę, kad piliakal­nį iš sa­vo vy­žos su­py­lęs mil­ži­nas. Pa­gy­ve­nęs čia, bet pa­skui kaž­kur iš­ėjęs. Apy­lin­kė­se nak­ti­mis ėmė dė­tis la­bai bai­sūs da­ly­kai – ra­guo­tos kiau­lės po lan­kas, o pa­skui ant pi­lia­kal­nio vis at­vež­da­vo ra­ga­nų.

Se­nes­ni In­di­jos žmo­nės ti­ki­na, kad anks­čiau Ak­me­na te­kė­jo ki­taip, ap­ries­da­ma pi­lia­kal­nį iš ki­tos pu­sės, iš va­ka­rų. Ten ti­krai ma­ty­ti bu­vus sen­va­gę. Pa­sak pa­da­vi­mo, „mand­ra­pyp­kis Lek­sa“ įsi­gei­dė pa­keis­ti upės vagą. Pa­ėmė kar­vės „sti­by­kau­lį“, užaš­tri­no ga­lą, pro ki­tą įpy­lė „gy­vo­jo ci­dab­ro“, už­kim­šo ir įme­tė į upės sūku­rį prie pi­lia­kal­nio. Jis su­ko­si, su­ko­si, iš­grau­žė kran­te sky­lę. At­si­ra­du­si pro­ta­ka vė­liau vir­to pa­grin­di­ne va­ga.

At­gai­va – pelkėje

R. Krom­pal­cie­nė siū­lo pa­si­vaikš­čio­ti po Ply­no­sios aukš­ta­pel­kę. Bai­min­tis, kad su­šlap­si­te ko­jas, ne­rei­kia, nes virš ki­mi­nų nu­ties­tas me­di­nis ta­kas. Aukš­ta­pel­kė ža­vi ply­nė­mis, aki­va­rais, eže­rokš­niais, apy­pel­kio miš­kais, bal­tuo­jan­čiais švy­liais, jau už­si­mez­gu­sio­mis span­guo­lė­mis, noks­tan­čio­mis tek­šė­mis (že­maū­gė­mis, žmo­nių va­di­na­mo­mis gel­to­no­sio­mis avie­tė­mis).

„Vai­kys­tė­je, pa­me­nu, su mo­čiu­te ei­da­vo­me jų rink­ti. Bu­vo tiek daug, kad uo­gie­nę vir­da­vo­me“, – pri­si­mi­nė R. Krom­pal­cie­nė. Da­bar daug kas to­kių uo­gų net ne­ma­tę. Šiuo me­tų lai­ku au­ga­li­ja pa­si­ro­dė la­bai veš­li ir gau­si. Iš­ti­sais plo­tais rau­do­na­vo sau­la­ša­rės. Ka­dan­gi šis au­ga­lė­lis (bū­na aps­kri­ta­la­pių ir il­ga­la­pių) au­ga neder­lin­go­je že­mė­je, dur­py­nuo­se, pel­kė­se, tai azo­ti­nių me­džia­gų gau­na iš įvai­rių vabz­džių, ku­riuos suvirškina. O pa­si­gau­na juos la­bai pa­pras­tai: kai ant la­po nu­tu­pia smul­kus vabz­dys, su­dir­gi­na liau­kin­gus plau­ke­lius, ta­da šie už­si­len­kia, ap­gau­bia vabz­dį ir pra­de­da virš­kin­ti.

„Jau­nie­ji miš­ki­nin­kai da­rė ban­dy­mą. Pa­mė­gi­no sau­la­ša­rę ap­gau­ti, jai ant la­po dė­jo įvai­rius smul­kius akmenėlius, pa­ga­liu­kus, bet au­ga­las net ne­su­ju­dė­da­vo. Kai tik pa­tup­dė vabz­dį, iš­kart pa­grie­bė, – tei­gė R. Krom­pal­cie­nė. – Ste­buk­lin­gai mo­ka at­skir­ti.“

Šaltinis www.lzinios.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...