Lietuvoje

2018.04.15 12:17

V. Radžvilas. Išdavusieji laisvę (2 dalis)

Vytautas Sinica, „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ 2018.04.15 12:17

Mažai kam žinoma, o žinantiems neretai paradoksaliai atrodo faktas, kad Liberalų sąjungos (būsimojo Lietuvos liberalų sąjūdžio) kūrėjas ir pirmasis pirmininkas buvo filosofas prof. Vytautas Radžvilas. Šiandien su liberalizmu įprastai, nors klaidingai, siejamos idėjos – kosmopolitizmas, atvira visuomenė, įvairovė ar mažumų išlaisvinimo ir lygybės siekiai – dažniausiai tampa V. Radžvilo kritikos taikiniu. Paties profesoriaus teigimu, šiandien liberalizmu nepagrįstai vadinama ideologija yra klasikinio liberalizmo duobkasys, o po Nepriklausomybės atkūrimo autentiško liberalizmo idėjoms atstovaujanti partija Lietuvai buvo reikalinga. Kaip galėjo nutikti, kad vienas griežčiausių šiandieninio neoliberalizmo kritikų buvo liberalų partijos steigėjas? Kodėl jis taip anksti pasitraukė iš liberalų veiklos? Kokios liberalų partijos klaidos, nuosmukio priežastys ir perspektyvos?

Apie visa tai ir daugiau – su prof. V. Radžvilu kalbasi „Nepriklausomybės sąsiuvinių“ redkolegijos narys Vytautas Sinica.

Pirmąją interviu dalį rasite paspaudę šią nuorodą.

– Kas atsitiko, kad Sąjūdžio branduolys subyrėjo į tokią galybę partijų? Konservatoriai, liberalai, centristai?

– Sąjūdis neišvengiamai turėjo sueižėti ir galiausiai subyrėti. Šito galėjo neįvykti tik tuo atveju, jeigu, visiškai atkūrus Nepriklausomybę, būtų buvęs surengtas baigiamasis, t. y. paleidžiamasis, Sąjūdžio suvažiavimas, kuriame būtų buvę paskelbta, jog didysis tikslas pasiektas ir atėjo metas išsiskirstyti. Estijos ir Latvijos liaudies frontai taip ir padarė – suvažiavimuose jie buvo paleisti. Lietuvoje, kitaip negu pas kaimynus, V. Landsbergio šalininkai siekė išsaugoti Sąjūdį kaip savo tikslų įgyvendinimo įrankį.

Todėl vyko pirmiau minėtas Sąjūdžio gretų „valymas“, kuris buvo iš esmės ne kas kita, o skausmingas, ilgas ir visais atžvilgiais slogus procesas. Parodžius gerą valią ir elgiantis sąžiningai, jo buvo galima išvengti. Neskilti ir nesubyrėti Sąjūdis negalėjo todėl, kad iš pat pradžių jis buvo skirtingas pažiūras, interesus ir tikslus turinčių žmonių susivienijimas. Juos siejo tik vienas tikslas – atkurti valstybę.

Tačiau motyvai buvo labai įvairūs. Nepriklausomybės troško visada laisvos tautos ir savos valstybės idealui buvę ištikimi Antano Terlecko, Nijolės Sadūnaitės, Petro Plumpos, Alfonso Svarinsko, B. Genzelio, R. Ozolo tipo sąjūdininkai. Bet jos taip pat norėjo – žinoma, stengdamiesi nerizikuoti ir gauti ją kuo mažesne savo gerovės kaina, – ir A. M. Brazausko vadovaujami komunistų partijos nomenklatūrininkai. Bet jiems rūpėjo ne lietuvių tauta ir valstybė. Jų tikslas buvo atsikratyti Maskvos prievaizdų ir patiems šeimininkauti atkurtoje valstybėje kaip nuosavame dvare.

Nepaprastai svarbus Sąjūdžio bruožas buvo tas, kad jis vis dėlto nebuvo joks spontaniškas pavergtos ir trokštančios laisvės tautos sukilimas prieš svetimą valdžią. Judėjimas kilo ne iš „apačių“, o buvo jeigu ne nuleistas, tai bent jau buvo leista jam rastis iš „viršaus“ paties M. Gorbačiovo valia.

Drąsių pirmeivių pastangomis palaužus lietuviškosios nomenklatūros pastangas stabdyti Sąjūdžio plėtrą, jo dalyviai vėliau nepatyrė rimtesnių represijų. Todėl labai greitai judėjimą užplūdo įvairaus plauko konformistai, t. y. karjeristai ir prisiplakėliai. Absoliučiai jų daugumai tautos ir valstybės reikalai niekada nerūpėjo ir apie tai jie niekada nemąstė. Jeigu ne TSRS prasidėjusi „pertvarka“, jie taip ir būtų nugyvenę savo gyvenimus kaip sąžiningi ir uolūs komunizmo statytojai.

Tiesa, kad daugelis sąjūdininkų dar turėjo lietuvišką etnokultūrinę savimonę, bet ne politinę tautinę ir valstybinę sąmonę. Tokie sąjūdininkai buvo akivaizdi mažuma. Tai natūralu ir suprantama: po ilgų okupacijos dešimtmečių išlikę tautinės savivokos jausmas ir blankūs prisiminimai apie turėtą savo valstybę savaime negalėjo virsti aiškiomis ir tvirtomis protautinėmis ir provalstybinėmis nuostatomis. Pastarosios susiformuoja per dešimtmečius ar net šimtmečius nuosekliai ir kryptingai ugdant politiškai sąmoningus ir patriotiškus šalies piliečius.

Absoliuti dauguma net ir aktyvių sąjūdininkų neturėjo galimybių susipažinti su jokiomis politinėmis doktrinomis ir ideologijomis, išskyrus komunistinę, taigi apie jas nieko neišmanė arba turėjo labai miglotą supratimą.

Apibūdinant šią padėtį, trumpai ir kiek tiesmukiškai būtų teisinga pasakyti, kad jie politiškai buvo menkai raštingi. Net valstybės atkūrimą paskelbę Aukščiausiosios Tarybos deputatai. Kai daugumą rinkimuose laimėjusi Sąjūdžio frakcija pradėjo skilti ir byrėti į mažesnes frakcijas, net jų pavadinimai – Centro, Nuosaikiųjų, Tautos pažangos – iškalbingai bylojo apie politinį mažaraštiškumą: vertinant politologiniu požiūriu, jie buvo visiškai neturiningi ir beprasmiai. Tai paaiškina, kodėl Sąjūdis byrėjo taip lengvai ir sparčiai: jo narių nesiejo jokios bendros politinės pažiūros ar nors kiek aiškesnė Lietuvos ateities vizija. Vienintelis juos telkęs idėjinis saitas buvo Nepriklausomybės reikalavimas nesigilinant, kokia bus toji atkurta valstybė. Iš esmės apsiribota gana abstrakčiomis ir deklaratyviomis nuostatomis, jog tai bus laisva demokratinė ir teisinė respublika.

Teisiškai atkūrus valstybę, neišvengiamai prireikė tą viziją tikslinti ir konkretinti, bet kaip tik tada ėmė ryškėti anksčiau prislopinti pažiūrų ir interesų skirtumai. Jie netruko virsti aršiais ginčais ir nesutarimais, kurie tik skatino ir spartino Sąjūdžio irimą. Be abejo, paskutinė vinis į Sąjūdžio karstą buvo dar net nepaskelbus Nepriklausomybės prasidėjusios aršios įvairių grupuočių kovos dėl valdžios, kurios galiausiai baigėsi triuškinamu Sąjūdžio pralaimėjimu ir tikra politine mirtimi virtusiais išankstiniais rinkimais.

Apskritai netruko paaiškėti, kad daugelis valstybę atkūrusios Aukščiausiosios Tarybos narių savo politinėmis pažiūromis ir įsitikinimais buvo, o ir dabar tebėra, tarybiniai žmonės. Prabėgę trys dešimtmečiai nepaneigiamai rodo, kad jie skelbė Nepriklausomybę patys jau neturėdami tautinės ir valstybinės sąmonės. Tik nedaugelis jų – B. Genzelis, R. Ozolas, A. Sakalas, Narcizas Rasimas, Zita Šličytė, Egidijus Bičkauskas ir kai kurie kiti – drįso atvirai ir principingai pasisakyti aktualiausiais Lietuvos gyvenimo ir ateities klausimais.

Kiti tylėjo. Pasinaudodami signatarų autoritetu, jie galėjo prabilti apie šalies ekonomines ir socialines piktžaizdes, tautos išsivaikščiojimą, neatsakingai ir nusikalstamai prarandamą taip sunkiai atkurtos valstybės suverenitetą ir būti bent iš dalies išgirsti. Tačiau dauguma tyli. Vieni – dėl nesupratingumo ir abejingumo, kiti galbūt bijo supykdyti valdžią ir prarasti signatarų pensijas.

Toji tyla yra iškalbinga. Ji rodo, kaip okupacijos laikotarpiu buvo suniokota ir sumenkusi net lietuviškosios visuomenės elito tautinė ir valstybinė sąmonė. Sąjūdžio atkurtos valstybės idėjiniai pamatai buvo ir tebėra labai trapūs, ir tai galiausiai virto tragedija. Visavertės Lietuvos valstybės sukurti taip ir nepavyko, atsidurta prie istorinės ir politinės nebūties slenksčio.

– Ar labai skyrėsi jūsų ir R. Ozolo partinės politikos vizijos, kad reikėjo atskirų partijų?

– R. Ozolas – vienas svarbiausių ir brangiausių gyvenime sutiktų žmonių. Laikau ir visada laikysiu jį didžiausiu savo mokytoju. Mūsų pažiūros buvo gana artimos, išskyrus vieną aspektą – jis gerbė krikščionybę, bet vadovavosi kitokia pasaulėjauta ir pasaulėžiūra.

Sąjūdyje dažniausiai buvome bendraminčiai ir glaudžiai bendradarbiavome. Tačiau po rinkimų mūsų keliai pradėjo skirtis. Taip nutiko ne todėl, kad dėl ko nors būtume nesutarę ar susipykę, tą lėmė didžioji viso Sąjūdžio bėda: išrinkti į AT jo atstovai paniro į savo darbus ir vis labiau tolo nuo judėjimo.

Takoskyra nuolatos didėjo ir radosi kažkas panašaus į savaiminį susvetimėjimą. Dėl to silpo ir menko pats Sąjūdis, o kartu tirpo į valdžią nuėjusių sąjūdininkų svoris ir įtaka. Politiniai keliai išsiskyrė savaime jau vien todėl, kad paprasčiausiai retai susitikdavome. Todėl mes būrėmės į liberalų partiją, o skilinėjant Sąjūdžio frakcijai Aukščiausiojoje Taryboje susikūrė Centro frakcija, vėliau, prieš rinkimus, virtusi Centro judėjimu. Ozolas buvo jo idėjinis ir politinis vadovas.

Šis iškilus žmogus buvo pagrindinis Sąjūdžio ideologas ir neabejotinai įžvalgiausias ir toliaregiškiausias jo vadovybės narys. Tačiau ir jis neišvengė klaidų, faktiškai sužlugdžiusių jo politinę karjerą. Ko gero, lemiamas ir dramatiškas šios karjeros posūkis buvo klastingas jo pašalinimas iš valdžios. Turėjęs visas galimybes tapti Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, Ozolas atsisakė pretenduoti į šį postą užleisdamas jį V. Landsbergiui, kuris pažadėjo paskirti jį vienu iš savo pavaduotojų.

R. Ozolas, BNS nuotr.

Tačiau buvo klastingai – joks kitas žodis čia netinka – apgautas. V. Landsbergis jame įžvelgė konkurentą ir šitokiu būdu atsikratė. Nors netrukus jis tapo ministrės pirmininkės K. Prunskienės pavaduotoju, jo politinė įtaka sumenko, rankos veikti buvo surištos. Ir tai nutiko sunkiausiu ir pavojingiausiu atkurtai Lietuvai momentu.

Ozolas skausmingai išgyveno patirtą klastą ar veikiau išdavystę ir savo bejėgiškumą. Dėl to labai krimtosi. Tuo metu Lietuvos visuomenėje ir viešajame gyvenime išryškėjo dvi politinės srovės – kairė ir dešinė, arba tiesiog A. M. Brazausko ir V. Landsbergio šalininkų stovyklos. Jų priešprieša buvo labai arši ir potencialiai pavojinga atkurtai valstybei. Šiomis aplinkybėmis R. Ozolą užvaldė mintis sutelkti trečią – centro – politinę srovę, kuriai būtų galėjusios priklausyti visos kitos su tomis stovyklomis nesitapatinusios politinės jėgos.

Šis sumanymas buvo neįgyvendinamas. Jis negalėjo pavykti dėl akivaizdžios priežasties: centrą teoriškai galėję sudaryti politiniai sambūriai buvo pernelyg skirtingi tiek savo pažiūromis, tiek interesais ir tikslais. Panašiai kaip ir Sąjūdžio, jų nesiejo jokios bendros idėjos ir programinės nuostatos, o antipatija kairei ir dešinei buvo negatyvus ir todėl efemeriškas vienijimosi pagrindas. Susitarti trukdė ir naujųjų politinių jėgų rinkiminės ambicijos – nuožmi kova dėl geresnių vietų hipotetiniuose bendruose rinkimų sąrašuose buvo neišvengiama.

Todėl R. Ozolui siūliau aiškiau apibrėžti jo vadovaujamo Centro judėjimo politinę ir ideologinę tapatybę. Tai būtų susiaurinę idėjinę vienijimosi platformą, bet užtat ji būtų buvusi „neišplauta“ ir todėl kur kas tvirtesnė. Jeigu, užuot kūręs dirbtinę ir politiškai miglotą centrizmo ideologiją, Ozolas būtų įvardijęs savo vadovaujamą judėjimą kaip tautinę partiją, – tą pavėluotai padarė po daugelio metų, – Centro judėjimas ir Liberalų sąjunga būtų galėję susivienyti. Būtų atsiradusi liberaliai konservatyvi tautinės pakraipos partija.

Deja, centrizmo vizija buvo užvaldžiusi Ozolą pernelyg stipriai ir ilgai. Kai jis suvokė ir pripažino, kad ji teoriškai efemeriška ir praktiškai neįgyvendinama, buvo per vėlu. Vis dėlto prieš rinkimus mėginome susivienyti. Vyko sunkios ir ilgos derybos. Norėdami žūtbūt susitarti, žengėme desperatišką žingsnį ir pateikėme centristams itin dosnų pasiūlymą: atidavėme jiems pirmąsias penkias vietas bendrame rinkimų sąraše.

Pasiūlymas buvo iš tiesų dosnus, nes abi partijos buvo lygiavertės. Buvome panašūs narių skaičiumi. Tiesa, centristai turėjo keletą AT narių, bet tarp mūsų buvo kur kas daugiau akademinio pasaulio žmonių. Kurį laiką derybos vyko sklandžiai ir atrodė, kad susitarsime. Tačiau paskutinę akimirką jos žlugo. Dėl neaiškių priežasčių į baigiamąjį pasitarimą neatvyko Ozolas, kurio žodis turėjo būti lemiamas. Centristams atstovavę Mečys Laurinkus ir Vidmantas Staniulis derybas gana tiesmukiškai nutraukė nepaaiškinę, kodėl šitaip elgiasi. Visos viltys žlugo.

Šios centristų klaidos – ir šiandien nesu tikras, ar tai buvo tik klaida, o ne politinė diversija, – kaina buvo milžiniška. Abiem partijoms. Sunku pasakyti, ar būtų pavykę peržengti rinkiminį barjerą ir patekti į Seimą, bet, kiek prisimenu abiejų partijų gautų balsų skaičių, šitoks stebuklas galėjo įvykti. O jeigu ir nebūtų pavykę, vis vien būtų atsiradusi gana solidi vidurio politinė jėga – liberali tautinė partija.

Centristų sprendimas nesijungti jiems neįtikėtinai palankiomis sąlygomis man ir šiandien tebėra neįmenama mįslė. Galbūt jie, o pirmiausia pats Ozolas, nenujautė gresiančio sąjūdinių jėgų triuškinimo rinkimuose, gal pernelyg kliovėsi ar net puikavosi savo gretose buvusiais keliais AT nariais ir iš aukšto žvelgė į mūsų partiją laikydami liberalus nelygiaverčiais partneriais. Apie tai galiu tik spėlioti.

Mėginau išklausti Ozolo, kodėl šitaip nutiko, bet šia tema jis kalbėti vengė. Tikrai žinau tik tiek, kad jis pats gerai suvokė, jog padarė milžinišką ir neatitaisomą klaidą, kurios padariniai Lietuvos partinei sistemai juntami iki šiol. Netiesiogiai, bet gana aiškiomis užuominomis pokalbiuose keletą kartų šią klaidą net pripažino. Bet niekada taip ir nepaaiškino, kodėl tą lemtingą dieną nepasirodė derybose ir netarė savo svaraus žodžio, galbūt galėjusio pakreipti Lietuvos politinio gyvenimo ir partinės sistemos raidą palankesne linkme.

– Ar tarp to meto liberalų apskritai buvo daug Sąjūdžio žmonių?

– Liberalų sąjungoje buvo iš tiesų daug sąmoningų ir veiklių sąjūdininkų. Pakanka paminėti Angonitą Rupšytę, Aleksandrą Dobryniną, Arvydą Šliogerį, Marių Povilą Šaulauską, Rimgaudą Bubelį, Rimvydą Rimdžių, Vidą Dauderienę, Ramunę Vosylienę, Tomą Čyvą, Imantą Melianą – visų neįmanoma išvardyti. Tačiau kūrimosi ir ankstyvuoju partijos veiklos laikotarpiu ypač svarbu tai, kad su mumis glaudžiai bendradarbiavo daug formaliai nepartinių, bet artimų pažiūrų inteligentų, ypač mokslininkų. Tarp jų galima paminėti ekonomistą Arvydą Kostą Leščinską, sociologą Kęstutį Černiauską, iškilius teisininkus Stasį Stačioką ir Zenoną Namavičių, nemažai kitų humanitarinių ir socialinių mokslų atstovų. Savotiška šio bendradarbiavimo viršūnė ir ryškiausias pavyzdys turbūt būtų Liberalų sąjungos parengtas Konstitucijos projektas, kurį rengiant šių ir kai kurių kitų teisininkų indėlis buvo didžiulis ir neįkainojamas.

Šitaip pamažu susiformavo liberalų kaip intelektualiausios šalies partijos įvaizdis, kurį iki šiol mėginama palaikyti dirbtinai jį pučiant. O iš tikrųjų išvardytiems ir kitiems asmenims vėliau nutraukus ryšius su partija, pastaroji prarado turėtą intelektinį potencialą ir patyrė tokį nuosmukį, kad net nepajėgia sukurti nors kiek solidesnės – neideologizuotos ir neprimityvios – politinės programos. Dabartinis jos įvaizdis yra melagingas ir neturi nieko bendro su tikrove.

– Unikalus atrodo filosofų vaidmuo: kaip reta daug žinomų filosofų matyti to meto partijos struktūrose. Kaip toks intelektinis užtaisas galėjo susiformuoti ir kodėl jis subyrėjo?

– Sąjūdžio trisdešimt penkių asmenų Iniciatyvinėje grupėje buvo net septyni filosofai, taigi penktoji grupės dalis. Tuo stebėtis nereikia. Joks politinis sąjūdis negali išsiversti be filosofų paprasčiausiai dėl to, kad visuomenės siekius ir tikslus būtina išsakyti aiškia ir tikslia politinių idėjų kalba. Šitaip būna visur ir visada. O politines idėjas kuria ir plėtoja atskira filosofijos sritis – politinė filosofija.

Sovietmečiu filosofai, kaip ir kiti humanitarinių bei socialinių mokslų atstovai, buvo ryškiai susiskirstę į stovyklas pagal santykį su tauta ir valstybe. Vieni uoliai tarnavo okupantui ir nėrėsi iš kailio moraliai, intelektualiai ir ideologiškai naikindami tautą ir valstybę kaip praeities atgyvenas. Kiti turėjo tam tikrų sentimentų tautos kalbai, kultūrai ir istorijai, bet tikėjo, kad priklausyti TSRS yra gėris ir vienintelis „teisingas“ pasirinkimas. Jie nuoširdžiai manė, kad Lietuva gali klestėti tik būdama „broliškų tarybinių tautų šeimoje“ ir kūrė socialistinę, marksistinės ideologijos pagrindu formuojamą sovietinę lietuviškąją kultūrą. Dar kiti nekvaršino sau galvos tokiais klausimais ir buvo pasyvūs režimo rėmėjai ta prasme, kad už algą klusniai darė tai, ką liepdavo valdžia.

Galiausiai buvo ir palyginti negausi grupelė filosofų, kuriems rūpėjo tautos ateitis ir kurie svajojo atkurti valstybę. Tam reikėjo nuveikti didelį parengiamąjį darbą – atkurti okupantų nutrauktą ir praktiškai sunaikintą lietuviškosios kultūros ir filosofinio mąstymo tradiciją. Jiems teko pradėti beveik nuo nulio. B. Genzelio, R. Ozolo, Antano Rybelio, Bronislovo Kuzmicko ir kitų šios grupelės narių iniciatyva ir pastangomis išleistos, dažnai įveikiant daugybę kliūčių, filosofijos istorijos chrestomatijos ir būtiniausi klasikinės ir šiuolaikinės filosofijos veikalai leido vėl išplėsti po 1940 m. neįtikėtinai susiaurėjusius Lietuvos visuomenės intelektinius ir kultūrinius akiračius. Faktiškai buvo atkuriamas Lietuvos intelektinis potencialas ir pamažu, bet nuosekliai grįžtama į Vakarų civilizacijos erdvę.

Šie filosofai taip pat reiškėsi kultūrinėje veikloje ir mokė studentus, todėl visuomenė galėjo susipažinti ir su alternatyviomis marksistiniam komunizmui idėjomis. Tiesa, kaip minėta, tos idėjos okupacijos sąlygomis negalėjo pasklisti plačiai. Sustabdyti tautos sovietizavimą galėjo radikalūs politiniai pokyčiai, kurie buvo įmanomi tik atkūrus valstybę. Filosofai kaip tik ir parengė dirvą tokiam lūžiui. Be filosofinės minties atgimimo Sąjūdis vargu ar būtų buvęs įmanomas. Sąjūdžiui priklausė daug Lietuvos šviesuolių, kurių indėlio neįmanoma pervertinti. Visi darė ką galėjo ir sugebėjo. Tačiau nebūtų savigyra pasakyti, kad būtent filosofai dėl gebėjimo konceptualiai formuluoti tautinio ir valstybinio atgimimo lūkesčius bei tikslus tapo idėjiniais Sąjūdžio vėliavnešiais ir intelektine jo smogiamąja jėga.

Atkūrus valstybę, filosofų keliai taip pat pradėjo išsiskirti. Prie to gerokai prisidėjo ir minėtosios kovos dėl valdžios. Vieni tapo V. Landsbergio šalininkais. Tačiau dauguma atsidūrė „nepaklusniųjų“ ir „nepritapėlių“ stovykloje ir susisaistė su kitomis politinėmis jėgomis. Pavyzdžiui, B. Genzelis tapo brazauskinės „socialdemokratų“ partijos nariu, R. Ozolas – Centro judėjimo vadovu.

B. Genzelis, BNS nuotr.

Vis dėlto daugiausia filosofų rinkosi liberalų partiją ir sudarė jos organizatorių branduolį. Tačiau partijai išsigimus, pasitraukė iš jos, o kartu ir apskritai iš viešosios politinės veiklos. Ne tik filosofų, bet ir kitų sričių mokslininkų „pabėgimas“ iš politikos buvo priverstinis: išsilavinę ir padorūs žmonės paprasčiausiai negalėjo pritapti prie nemokšų, grobuonių ir storžievių masės, kuri suplūdo į naujai susikūrusias politines partijas. Sąjūdžio sutelktas didžiulis intelektinis potencialas buvo prarastas, o iš tikrųjų – sunaikintas. Po trumpo sąjūdinio pakilimo Lietuvos politika patyrė neįtikėtiną intelektinį nuosmukį, kuris tęsiasi iki šiol. Jo kaina šaliai buvo ir tebėra milžiniška, bet kiek dar teks ją mokėti – galima tik spėlioti.

– Žiniasklaidoje skelbta, kad iš partijos pasitraukėte po pralaimėjimo rinkimuose. Ar tai ir buvo pasitraukimo priežastis?

– Nežinau, kodėl skleidžiama ši visiškai klaidinga žinia. Po pralaimėtų rinkimų iš tiesų atsistatydinau iš partijos pirmininko pareigų. Žinojau, kad dėl pralaimėjimo nesu kaltas, nes visuotinio nekenčiamų „sąjūdistų“ šlavimo nuo politinės arenos sąlygomis buvo padaryta viskas, kas įmanoma. Šitokia baigtis buvo absoliučiai neišvengiama. Tai puikiai suprato ir dauguma partijos narių, kurie griežtai nepritarė mano atsistatydinimui. Mane kaltino ir ragino trauktis tik saujelė negeranoriškai nusiteikusių ir savų tikslų siekusių partijos suvažiavimo dalyvių. Panorėjęs būčiau buvęs perrinktas, tačiau nesutikau. Tai padariau savo iniciatyva, norėjau ateičiai sukurti precedentą duodamas politinės atsakomybės pavyzdį. Tačiau tada iš partijos nepasitraukiau, o ir neketinau trauktis. Pirmininku buvo išrinktas verslininkas Šarūnas Davainis, aš likau partijos vadovybės – tarybos ir valdybos – nariu. Kurį laiką viskas klostėsi sklandžiai, niekas nepranašavo artėjančios audros. Partija pamažu augo ir stiprėjo. Gausėjo narių, kūrėsi nauji skyriai vietose. Tačiau viską pakeitė artėjantys savivaldybių rinkimai. Tuo metu sparčiai besiformuojantis verslininkų sluoksnis jau puikiai suvokė, kad politinė valdžia yra be galo naudingas įrankis siekti savųjų ekonominių tikslų. O ją buvo galima įgyti tik patiems veržiantis į partijas arba užvaldant jas per savo parinktus statytinius. Tai buvo pirmoji grėsmė nespėjusiai sutvirtėti Lietuvos partinei sistemai. Tačiau, kaip sakoma, nelaimė nevaikšto viena: verslo pasaulis buvo glaudžiai persipynęs su nusikaltėliais. Jie aktyviai dalyvavo privatizuojant, o tiksliau – „prichvatizuojant“ valstybės turtą, todėl buvo gyvybiškai suinteresuoti politine valdžia ir įtaka. Šitoks gaivalas – pavadinkime jį kriminalizuotais verslininkais – prieš savivaldybių rinkimus dar energingiau pradėjo plūsti į juose turėjusias dalyvauti partijas. Jis skverbėsi ir į Liberalų sąjungą. Netruko išryškėti pirmieji nerimą keliantys ženklais. Kai kuriuose skyriuose įvyko tikri perversmai: idealistiškus jų kūrėjus keitė pragmatiški verslininkai. Sparčiai steigėsi nauji skyriai. Kadangi partijos Tarybai priklausė skyrių atstovai, akyse keitėsi pačios Tarybos veidas. Joje ryškėjo „naujojo liberalo“ tipas: menkai išsilavinę, įžūlūs, storžieviai naujieji liberalai darėsi vis pastebimesni ir įtakingesni.

Lemtingas buvo Liberalų sąjungos Kauno skyriaus virsmas. Jis tapo partijos kaip tikros politinės organizacijos galutinio ir negrįžtamo žlugimo, t. y. išsigimimo, pradžia. Nors Kaunas didelis miestas, skyrius buvo gana silpnas; pavyzdžiui, kur kas mažesnėje Plungėje liberalų buvo daugiau. Tačiau artėjant rinkimams įvyko stebuklas – Kauno skyrius pagausėjo kone dešimt kartų – narių padaugėjo nuo keliasdešimt iki kelių šimtų žmonių. Iš karto tapo aišku, kad vyksta kažkas neįprasto ir pavojingo, nes nuo skyriaus dydžio priklauso jo atstovų partijos suvažiavime skaičius. Nekilo abejonių, kad Kauno skyrius gausinamas dirbtinai, siekiant padidinti jo atstovų kvotą. Viskas galutinai paaiškėjo, kai Liberalų sąjungos Tarybos posėdyje staiga buvo pareikalauta ikirinkiminį partijos suvažiavimą surengti Kaune. Iš karto supratome: norima kuo lengviau ir patogiau surinkti į suvažiavimą K auno skyriaus atstovus, k ad jiems nereikėtų vargti keliaujant į s ostinę. Buvo akivaizdus ir tolesnis šio plano scenarijus: partiją ketina perimti ir užvaldyti kokia nors Kauno verslo grupuotė. Sužinojome ir daugiau scenarijaus detalių: Kauno liberalų skyrių „globoja“ jau liūdnai nusikalstamais veiksmais spėjęs pagarsėti EBSW koncernas, o naujuoju partijos pirmininku bus siūlomas Ginutis Vencius – skyriaus vadovas. Nebeliko jokių abejonių: partija neišvengiamai pateks į nusikaltėlių rankas, nes suvažiavimo dalyvių daugumą sudarys šio koncerno suvežti statytiniai, kurie balsuos taip, kaip jiems bus liepta. Mes – senasis partijos steigėjų branduolys – tokiame suvažiavime dalyvauti griežtai atsisakėme. Man buvo daromas didžiulis spaudimas, kad atvykčiau. Žadėta, kad būsiu išrinktas į partijos vadovybę ir suvažiavime galėsiu kalbėti ką noriu. Įkalbinėti buvo atsiųstas net didelį autoritetą turėjęs akademikas E. Vilkas, kuris, manyčiau, tai darė be piktų kėslų, nes politiškai nebuvo itin įžvalgus žmogus. Nesutikau. Supratau, kad norima, jog kaip pirmasis partijos pirmininkas savo dalyvavimu įteisinčiau vykstantį perversmą ir partijos užgrobimą, o kartu palaikyčiau sunerimusių ir abejojančių partijos narių iliuzijas, kad nieko ypatingo nenutiko, ir liberalai tebėra normali partija, o ne kriminalinio sindikato politinis įrankis ir priedanga. Dėl to buvau daugelio nesuprastas ir net smerkiamas, neva lemiamu momentu išsigandau, susvyravau ir palikau partiją likimo valiai.

Iš tikrųjų tai buvo teisingas sprendimas, nes nieko nebuvo įmanoma padaryti. Į suvažiavimą pasiuntėme savo stebėtojus, kurie papasakojo, kaip jis vyko ir patvirtino blogiausius būgštavimus. Suvažiavime dalyvavę EBSW koncerno statytiniai gavo iš anksto parengtus sąrašus asmenų, už kuriuos turėjo balsuoti. Partijos pirmininko rinkimai taip pat buvo surežisuotas spektaklis. Imituojant alternatyvą iš anksto numatytam pirmininku G. Venciui, buvo iškeltas net menkiausių galimybių laimėti neturėjęs kandidatas. Ši vaidmenį sutiko atlikti E. Gentvilas, su kuriuo, kaip pasakojo stebėtojai, buvo elgiamasi ne itin pagarbiai. Atvirai šaipytasi ir tyčiotasi. Paaiškėjo, kad šis neseniai partijos nariu tapęs asmuo neturi ne tik principų ir politinio stuburo, bet stokoja net elementarios žmogiškos savigarbos. Šitaip buvo užverstas paskutinis tikros liberalų partijos trumpos istorijos puslapis. Kaip liudija tolesnė istorija, nuo tada partija jau visą laiką buvo paklusnus korumpuotų verslo grupuočių įrankis.

E. Gentvilas, BNS nuotr.

Kai kam ši istorija baigėsi ypač liūdnai. Mano santykiai su vienu iš pavaduotojų G. Venciumi buvo draugiški. Todėl prieš lemtingąjį suvažiavimą jį geranoriškai įspėjau dėl padarinių ir patariau būti labai atsargiam, nesišvaistyti nepamatuotais pažadais ir įsipareigojimais EBSW globėjams. Būnant pirmininku teko daug bendrauti su verslininkais. Tačiau prašydamas paremti partiją, visada griežtai laikiausi principo – jokių pažadų padėti rėmėjams tvarkyti jų asmeninio verslo reikalus. Kad ir kaip skambėtų neįtikimai, daugelis jų tokią poziciją suprasdavo ir gerbdavo. Šitaip patariau elgtis ir naujajam pirmininkui. Deja, jis neįsiklausė, todėl viskas baigėsi didele nelaime. Grįždamas iš brazauskininkų partijos renginio, kuriame dalyvavo kaip svečias, jis pateko į baisią avariją, buvo smarkiai sužalotas. Ilgai ir sunkiai gydėsi, kol atgavo sveikatą. O avarija, sprendžiant iš pasakojimų, buvo tikrai keista, nes pakeliui į Kauną sugedo automobilio vairas ar stabdžiai, todėl rėžėsi į pakelės medį. Sklandė versija, kad tai galėjo būti kerštas už nuviltus globėjų lūkesčius. Ji man atrodo gana įtikinama, nes, kiek prisimenu iš mūsų pokalbių, prašydamas EBSW paramos, jis įtikinėjo ir net garantavo, kad liberalai laimės rinkimus į Kauno savivaldybę ar bent jau iškovos joje daug vietų ir taps stipria bei įtakinga frakcija. Tai buvo nepasverti ir neatsargūs pažadai. Šitaip įsipareigoti man atrodė ne tik neleistina partijai iš principo, bet ir labai pavojinga.

– Kodėl atsistatydinote, o ne kovojote? Atrodė beprasmiška?

– Atsisakymas dalyvauti Liberalų sąjungos sunaikinimo spektaklyje buvo protesto ir pasipriešinimo forma. Net po Kauno suvažiavimo iš partijos pasitraukėme ne iš karto, dar mėginome ją gelbėti. Įkūrėme atskirą frakciją ir raginome burtis į naują partiją, kuri nebūtų tik verslo grupuočių priedėlis. Tačiau likome neišgirsti. Kai kurie Kauno suvažiavimo spektaklyje dalyvavę partijos nariai iš tiesų nesuprato, kas įvyko, todėl šio kvietimo neparėmė. Bet dauguma sąmoningai apsisprendė ir buvo įsitikinę, kad pragmatiškai tarnauti naujiesiems partijos šeimininkams ir būti jų marionetėmis yra naudingiau, negu mėginti toliau auginti „idėjišką“, t. y. liberalizmo principais ir programinėmis nuostatomis nuosekliai ir tvirtai besivadovaujančią politinę organizaciją. Likti tariamai pragmatiškoje, o iš tikrųjų „lovio“ partija virtusioje Liberalų sąjungoje nebebuvo prasmės. Galutinai įsitikinę, kad pakeisti nieko nebeįmanoma, nedvejodami iš jos išstojome, kad vien pačiu savo buvimu neapgaudinėtume ir neklaidintume šalies piliečių. Negalėjome ir nenorėjome tapti kriminalizuotų verslo grupuočių parankiniais ir įkaitais, kokiais sutiko būti įvykusiam perversmui pritarę partijos nariai.

– Šiandien liberalų partiją žlugdo korupcijos skandalai. Kai kas viešai šią partiją laidoja, siūlo keisti bent pavadinimą, steigtis iš naujo. Ar, vertindamas pasirinkimus po lemtingo 1992 m. pralaimėjimo, sutiktumėte, kad dabartinė situacija buvo užprogramuota?

– Dabartiniai korupcijos skandalai ir partijos krizė yra absoliučiai logiška ir neišvengiama Kauno suvažiavime įvykusio partijos virsmo atomazga. Būtina aiškiai suvokti ir nedviprasmiškai įvardyti, kas tada įvyko: besiformuojanti vakarietiško tipo politinė partija virto kvazipolitiniu nusikalstamu sambūriu. Vertinant politologiniu požiūriu, po suvažiavimo ji regresavo virsdama vėlyvojo sovietmečio komjaunuolių valdoma viena iš į daugelį kvazipartijų pasidalijusios TSKP politinio kamieno ataugų. Šitoks apibūdinimas gali nustebinti, net šokiruoti ir papiktinti, bet jis turi aiškią politinę ir istorinę prasmę. Nors daug kalbėta apie sovietų imperiją valdžiusią komunistų partiją kaip apie nusikalstamą organizaciją, pati jos prigimtis tebėra aiškiai neįsisąmoninta ir tiksliai neįvardyta. Dažniausiai turimi omenyje komunistų padaryti nusikaltimai. Bet retai kada suvokiama, kur glūdi ir kaip pasireiškia nusikalstama šios organizacijos prigimtis: TSKP skyrėsi nuo normalių politinių partijų tuo, kad ji iš esmės buvo kriminalinių nusikaltėlių sindikatas, sugebėjęs užgrobti politinę valdžią ir užvaldyti visą valstybę. Jo užgrobtoje valstybėje po pradinio nusikalstamų elementų siautėjimo tarpsnio buvo atkurta galios hierarchija ir tvarka. Nusikaltėlių įvesto tironiško režimo tikroji kilmė ir prigimtis buvo paslėpti po kvazipolitiniu fasadu suteikiant režimui išoriškai normalios politinės ir ideologinės santvarkos formą. Politinė partija virsta kvazipartija tada, kai jos deklaruojami ir žadami įgyvendinti bendrieji politiniai visų piliečių laisvės, lygybės, bendrojo gėrio ir teisingumo principai išduodami ir pakeičiami siekiu patenkinti siaurus pačių valdančiųjų ir su jais susijusių grupių interesus. Liberalų sąjunga po Kauno suvažiavimo kaip tik ir pasuko šiuo atgal į sovietinę praeitį vedusiu ir TSKP mutantu ją pavertusiu keliu. Viena yra politiškai rūpintis verslo sąlygų gerinimu visiems juo užsiimantiems Lietuvos piliečiams ir visai kas kita – uoliai triūsti kuriant šiltnamio sąlygas ir privilegijas partiją globojančių, o iš tiesų kontroliuojančių su jos vadovybe susijusių asmenų ir grupuočių verslui. Liberalų partijos vadovybė šiuo antruoju keliu nuosekliai ir kryptingai ėjo nuo pat ano įsimintino suvažiavimo.

BNS nuotr.

Tai liudija jau daugiau nei prieš dešimtmetį pradėjusios kilti viešumon, bet iki šiol gana sėkmingai marintos ir tildytos partijos vadovybės korupcinės veiklos istorijos. Jos buvo neišvengiamos, nes E. Gentvilo, G. Steponavičiaus, E. Masiulio apsisprendimas kurti ne vakarietišką liberalų partiją, bet eurosovietinį jos simuliakrą ir parodiją buvo sąmoningas ir neatšaukiamas pasirinkimas. Reikalo esmė ir tikroji bėda buvo ne ta, kad partijoje įsitvirtino grupelė į korupciją linkusių vadų, o ta, kad įvyko gelminė visos organizacijos prigimties transformacija, dėl kurios ji virto jau minėtu kvazipolitiniu nusikalstamu dariniu. Savaime suprantama, tai nereiškia, kad visi liberalų partijos nariai yra nusikaltėliai – teisėsaugos atskleistų įtartinų veikų dalyviai ir vykdytojai. Nėra abejonių, kad eiliniai partijos nariai nieko nežinojo apie šią vadovybės užkulisinę veiklą. Kitaip negalėjo ir būti, nes pats liberalų partijos organizacijos principas yra sovietinis ir iš esmės niekuo nesiskiria nuo buvusios komunistų partijos modelio. Tokio tipo kvazipolitinės organizacijos iš esmės skiriasi nuo tikrų vakarietiško tipo partijų tuo, kad jos yra dvilypės. Formaliai deklaruojama, kad visi partijos nariai yra lygiateisiai ir gali demokratiškai kontroliuoti vadovybės sprendimus bei veiksmus. Realiai tokios partijos pasidalijusios, kaip buvo būdinga TSKP, į du sluoksnius. Pirmasis – partijos viršūnės, arba „politbiuras“, t. y. ją valdanti siaura ir niekieno nekontroliuojama grupuotė ar klanas. Antrasis – paprasti jokios realios įtakos neturintys nariai, kuriems skirtas toks pat vaidmuo, koks kadaise teko eiliniams komunistams – susirinkimuose ir suvažiavimuose klusniai kilnoti rankas „demokratiškai“ legitimuojant viršūnių nuleidžiamus sprendimus.

Reikia pridurti, kad tokios yra visos be išimties Lietuvos partijos. Tai reiškia, kad vakarietiško tipo daugiapartinės sistemos iš tiesų šalyje nėra. Sukurtas tik apgailėtinas jos simuliakras – pluoštas į konkuruojančias grupuotes suskilusios kadaise „demokratinio centralizmo“ principu valdomos TSKP frakcijų. Tik dabar šios vakarietiškais politinių partijų pavadinimais pasidabinusios frakcijos atvirai grumiasi dėl valdžios lovio, šitaip imituodamos laisvą konkurenciją ir kurdamos iš tiesų taip ir nesusiklosčiusios daugiapartinės politinės sistemos pamėklę.

Kaip bebūtų, partijoje įvykusi mažiausiai viena kartų kaita. Dabartiniai liberalai neretai nė nežino, kas yra EBSW. Ar partinės struktūros reprodukuoja vienodai mąstančius narius? Kaip galimas toks ilgalaikis tęstinumas?

Kiekviena ekonominė, socialinė ar politinė struktūra linkusi savaime reprodukuotis, ir tai dažniausiai vyksta natūraliai ir lengvai. Kur kas sunkiau keistis – tam reikia sąmoningų pastangų, valios ir išminties. Liberalų sąjungos, o ir paties Sąjūdžio patirtis rodo, kaip sunku sukurti brandžią ir tvirtą politinę organizaciją. Kad tai pavyktų, reikia vadinamosios kritinės masės – bent jau minimalaus skaičiaus politiškai išprususių, idėjiškai principingų, nuoširdžiai trokštančių dirbti tautai ir valstybei, o ne siekti asmeninės naudos, žmonių. Kai šito nėra, politinis neraštingumas ir tamsumas bei asmeninis egoizmas neišvengiamai sugriauna bet kurią organizaciją. Liberalų sąjungos kūrėjai buvo iš jos išvaryti. Be abejo, ne atvirai ir tiesmukiškai. Tiesiog jų akyse partijoje įsitvirtinusi primityvių savanaudžių dauguma „demokratiškai“ priiminėjo visus organizacijos politinius principus trempiančius ir ją tikros partijos karikatūra verčiančius sprendimus. Tai paaiškina, kodėl visose Lietuvos partijose taip maža išsilavinusių, sąžiningų, patriotiškų žmonių. Kadaise jų būta nemažai, bet jų nebėra. Pamėginę nuosekliai vadovautis savo moraliniais ir politiniais įsitikinimais, tokie žmonės netrunka pasijusti „baltomis varnomis“, nes greitai įsitikina, kad „pragmatikų“ tie įsitikinimai nedomina ir tik trukdo. Aišku, galima mėginti kurį laiką ginti ir įrodinėti savo tiesą, bet, kaip parodė mūsų patirtis, geriausiu atveju esi mandagiai išklausomas. Kur kas dažniau principingieji nenuoramos pradedami tildyti, kol galiausiai jiems parodomos durys arba nuovokesni susipranta išeiti patys. Šitoks partijų „valymasis“ nuo nepageidaujamų narių vyksta nuolatos ir iš principo yra nepabaigiamas. Šiuo požiūriu liberalai nėra jokia išimtis. Kartų kaita savaime pakeisti nieko negali. Pragmatiškoji vadovybė visiškai nesuinteresuota politiniu savo narių švietimu ir ugdymu. Tiesą sakant, jo turbūt ir negali būti, nes visame dabartiniame Liberalų sąjūdyje nežinau nė vieno žmogaus, kuris nors kiek giliau išmanytų teorines šiuolaikinio liberalizmo politinės filosofijos ir jo ideologinių transformacijų problemas. Neatsitiktinai nevyksta jokių partijos organizuojamų teorinių renginių šiais klausimais. Jos nariai maitinami primityvia ideologine propaganda. Ir šiuo požiūriu liberalai smarkiai primena anų laikų komjaunuolius ir komunistus, kuriems smegenis plovė dažniausiai menkai apie marksizmo doktriną nutuokę ir be galo paviršutiniškai ją suvokę propagandininkai. O ideologiškai indoktrinuoti žmonės tiesiog negali mąstyti nelėkštai ir nevienodai – kitaip nebūna. Todėl Liberalų sąjūdis yra itin nemąstanti partija. Tokio vienmintiškumo ir suvienodėjimo nebūta net komunistų partijoje. Absoliuti intelektualinė ir idėjinė tuštuma ir pilkuma.

Šiandien liberalai išgyvena krizę, partijos ateitis miglota. Ką darytumėte jų vietoje?

Jeigu toje pilkoje masėje esama padoresnių ir labiau išsilavinusių žmonių, jie turėtų suprasti, kad tokios partijos atgaivinti iš principo neįmanoma. Protingiausias sprendimas būtų pasiūlyti tai partijai išsivaikščioti – surengti paskutinį suvažiavimą ir jame pasileisti šitaip išvengiant klaidos, kurią kadaise padarė tokiam žingsniui nepasiryžę komunistai. Praradę galimybę atsinaujinti ir sukurti partiją naujais pagrindais, jie, pasislėpę už „socialdemokratų“ vardo, kurį laiką net gana sėkmingai vegetavo. Tačiau šitaip sukčiaujant anksčiau ar vėliau ateina pabaiga. Įklimpę į korupcijos skandalus, liberalai nepakartos net šitos sąlyginės komunistų sėkmės. Ypač sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, gal keli net patektų į Seimą ir ten galėtų kelerius metus gana sočiai maitintis. Bet tik tiek. Ši partija ateities neturi. Nes tokia partija Lietuvai tiesiog nereikalinga. Jų vietoje ieškočiau kito kelio, kuris būtų atsiribojimo nuo kriminalinių elementų ir idėjinio atsinaujinimo kelias.

Ar tikėtina, kad liberalus visiškai „suvalgys“ seniai jų balsus perimti siekiantis Gabrielius Landsbergis ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai?

G. Landsbergis ir jo partija gali „suvalgyti“ liberalus tik susinaikindami patys save. Jo grupuotė ir Liberalų sąjūdis iš tikrųjų tėra dvi tos pačios partijos grupuotės ar frakcijos, tarp kurių nėra jokių idėjinių skirtumų. Taigi negalimi ir principiniai teoriniai ginčai. Įmanomos tik peštynės dėl vietos prie valdžios lovio grumiantis dėl tų pačių rinkėjų balsų. Jeigu konservatoriams pavyktų „praryti“ liberalus, tai būtų Pyro pergalė, nes ji baigtųsi partijos skilimu. Lietuvai tai būtų naudinga, nes rastųsi normali krikščionių demokratų partija. G. Landsbergio ir liberalų grupuotės likučiai susijungtų į nedidelę ir neįtakingą konservatorių vardu besidangstančią liberalmarksistinę partijėlę.

G. Landsbergis, BNS nuotr.

Partijos tėra forma idėjoms atstovauti. Liberalizmo idėjos Lietuvoje stiprėja, plinta, taigi pačios ideologijos ateitis šviesi?

Liberalizmas yra praeities, taigi mirusi, ideologija. Tai, kas išoriškai atrodo kaip liberalizmo idėjų plėtra ir visuomenės laisvėjimas, iš tikrųjų yra gilėjanti visuomenės demoralizacija ir degradacija, subjektyviai išgyvenama kaip stiprėjantis nevaržomos laisvės pojūtis. Gyvename jau postliberalizmo laikais. Tai, kas iš inercijos vadinama liberalizmu, iš tikrųjų yra neoliberalizmas. Ši ideologija griauna klasikinį liberalizmą ir atlieka jo duobkasio vaidmenį. Ji vis sparčiau ardo liberalizmui egzistuoti leidusią prigimtinės moralės dirvą, kuriai nykstant politinę laisvę branginanti ir ginanti liberali demokratinė visuomenė išsigimsta į šiai laisvei abejingą ir ją lengvai išduojančią amoralią vartotojų visuomenę. Neoliberalizmas yra liberalizuoto neomarksizmo ir libertarinio rinkos fundamentalizmo mišinys. Kaip jau minėta, klasikinis liberalizmas, kuriuo buvo smarkiai remiamasi kuriant Liberalų sąjūdį, dar buvo labai nuosaiki politinė ideologija, suderinama su kertiniais Vakarų civilizacijos atraminiais stulpais – krikščionišku tikėjimu, ištikimybe tautai ir pagarba prigimtinei šeimai. Kaip tik šios nuostatos neleido nevaržomai išsiskleisti jame glūdėjusiam griaunamajam pradui, kurio galios ir pavojingumo tada neįvertinome būtent todėl, kad nesupratome, o ir negalėjome dėl patirties stokos suprasti, vykstančios liberalizmo transformacijos į neoliberalizmą tikrojo masto ir padarinių. Ar po jos įmanoma sugrįžti prie klasikinio liberalizmo ištakų ir į atgaivinti – labai abejotina.

Kur kas svarbiau, kad dabartinio Liberalų sąjūdžio nariai aiškiai suprastų savo padėtį ir perspektyvas Europoje ir Lietuvoje vykstančių didžiulių permainų kontekste. Jiems būtų geriau nepatikėti savo pačių susikurtu vaizdiniu, kad jie yra pažangusis Lietuvos visuomenės avangardas. Arba, kaip juos pompastiškai patikino Arūnas Gelūnas, „šauniausia, šiuolaikiškiausia, europietiškiausia politinė komanda Lietuvoje“. Tokia autohipnozė yra gryniausias savęs apgaudinėjimas, todėl labai pavojinga. Vėlyvojo sovietmečio komjaunuolių perimtas Liberalų sąjūdis tapo jau minėta euroburokevičininkų grupuote, tęsiančia TSKP ir Visasąjunginės Lenino komnistinės jaunimo sąjungos (VLKJS) vykdytą ideologinį lietuvių tautos ir valstybės naikinimo darbą. Maža to, ši partija yra radikalesnė ir pranoksta savo pirmtakus, nes kovoja ne tik su krikščionybe, tauta, valstybe, bet ir su prigimtine šeima. Sovietmečio komjaunuoliai taip pat skelbėsi esą visuomenės avangardas – labiausiai apsišvietęs, sąmoningiausias, pažangiausias ir a ktyviausias š viesios komunistinės ateities kūrėjų būrys. Tačiau kilus Sąjūdžiui, šis būrys buvo pagrįstai pavadintas aršiausiais Lietuvos priešais ir naikintojais, todėl skubiai slėpė partinius bilietus ir nusiseginėjo komjaunimo ženklelius. Kai kurie puolė versti kailį ir slėptis po liberalų skėčiu. Komunistų ir komjaunuolių organizacijos buvo suvokiamos ir vertinamos kaip nusikalstami politiniai dariniai.

Tai turėtų prisiminti ir šią pamoką išmokti šviesios europinės ateities kūrėjų avangardu būti pretenduojančio ir išdidžiai juo besiskelbiančio Liberalų sąjūdžio nariai. Dėl ypatingo uolumo ir rodomo entuziazmo šios statybos baruose jie tapo nuosekliausiais Lietuvą naikinusios TSKP tradicijų tęsėjais. Todėl vis labiau tikėtina, kad nutiks taip, jog būtent Liberalų sąjūdis bus įvardytas kaip nuosekliausiai išdavikiška, kolaborantinė, stropiausiai Lietuvą griovusi ir jai labiausiai nusikaltusi partija. Tai – ne spėlionė, o neišvengiamai išsipildysianti prognozė. Europoje vykstančios permainos tokios greitos ir akivaizdžios, kad nekyla abejonių, jog toji akimirka nenumaldomai artėja. Norisi, kad liberalai tai suprastų, kol nevėlu. Vis dėlto būtų apmaudu ir liūdna, jeigu taip ir liktų nieko nesupratę...

Interviu publikuotas 23-iame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Naujausi