Lietuvoje

2018.04.10 17:01

Įvertino draudimą „istoriją klastojančioms“ prekėms: labai primena Rusijos tradicijas

Pasiūlymas drausti prekybą „istoriją klastojančiomis“ prekėmis labai primena Rusijos tradicijas, kai bandoma sutramdyti istorijos klastotojus ir turėti vieną teisingą istoriją. Taip LRT RADIJUI sako istorikas Bernardas Gailius. Tos pačios nuomonės laikosi ir Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas Šarūnas Liekis. Anot jo, Rusijos situacija rodo, kad toks abstraktus draudimų formulavimas suteikia galimybę valdžiai teisingumą taikyti pasirinktinai.

Profesorius: apie draudimus reikia diskutuoti ir jų atsisakyti

Anot Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesoriaus, advokato Vytauto Mizaro, Ūkio ministerijos intencijos tarsi teisingos, tačiau siūlomame įstatymo projekte pateikiamos nuostatos per daug skirtingos. Kaip teigia advokatas, būtina nepamiršti teisinių konstantų: kiekviena teisė gali būti ribojama įstatymais, tačiau turi būti siekiama teisėtų tikslų ir siūlomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui.

„Štai čia, bent jau mano vertinimu, ir yra didžiausia problema dėl siekiamų tikslų ir priemonių, kurias siūloma įtvirtinti kaip ribojančias tam tikras teises. Ką aš turiu omenyje? Ir dabar atskiruose įstatymuose galime rasti tam tikrų ribojimų, susijusių su karo kurstymu, karo propagandos skleidimu arba prievarta“, – atkreipia dėmesį V. Mizaras.

Jo aiškinimu, jau dabar įstatymais draudžiama raginti prievarta keisti teisėtą valdžią, skleisti panieką, patyčias dėl įvairių diskriminuojančių pagrindų: „Šiame projekte mes matome tokių, sakyčiau, iki šiol nebuvusių draudimų, ribojimų, dėl kurių, man atrodo, tikrai turėtų būti daug diskutuojama ir jų atsisakoma. Tai būtent formuluotės, kad draudžiamos prekės, kuriomis iškraipomi istoriniai faktai ir taip menkinama Lietuvos istorija. Taip pat, tarkime, gali būti diskutuojama ir dėl kai kurių kitų formuluočių, pavyzdžiui, pasisakymai prieš teisėtą politinę valdžią.“

Teisininkas pateikia pavyzdį – priėmus įstatymą būtų uždrausta, pavyzdžiui, įrašyti ir laikmenose platinti kieno nors pasisakymą raginantį perrinkti Seimą. V. Mizaro teigimu, toks draudimas ne tik pažeistų Lietuvos Konstituciją, bet ir Europos žmogaus teisių konvenciją.

Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas Š. Liekis taip pat tvirtina, kad siūloma pataisa prieštarauja teisės aktams, įneštų smulkmeniško reguliavimo ir tiesiog prieštarautų sveikam protui.

Š. Liekis pateikia pavyzdį – jei gaminami vaikams skirti kareivėliai, tai, remiantis siūloma pataisa, jie galėtų būti traktuojami kaip netinkama prekė: „Iki tokio absurdo galėtume privesti bet kurią situaciją ir praktiškai preventyviai drausti daugybę dalykų, kurių net nereikėtų drausti.“

Žaislinis tankas. Johnny Wang/Unsplash nuotr.

Ragina priimti kuo konkretesnius apribojimus

Vertindamas tai, kad įstatymo projektas itin aptakus, V. Mizaras atkreipia dėmesį, kad įstatymo aptakumas galėjo būti viena iš iniciatorių intencijų. Pats ūkio ministras Virginijus Sinkevičius taip pat anksčiau aiškino, kad aptakios formuluotės pasirinktos galvojant apie ateitį – šiuo metu pernelyg sunku atspėti, kokios dezinformacijos ar propagandos skleidimo priemonės gali būti panaudotos.

Vis dėlto V. Mizaras tokį sprendimą kritikuoja. Kaip teigia teisininkas, priimant teisių ribojimus ar draudimus kaip tik reikėtų labai konkrečių formuluočių, kad kiekvienas visuomenės narys, verslo atstovas galėtų tinkamai suvokti draudimo esmę.

„Kiekvienas draudimas apriboja tam tikrą ūkinės veiklos laisvę, asmens laisvę. Dėl to reikalaujama, kad draudimai, ribojimai, būtų kiek įmanoma konkretesni. Jeigu norima uždrausti prekiauti sovietinės ar nacistinės simbolikos ženklais, tai ir parašykime. Jeigu norime drausti prekiauti žaliaisiais kareivėliais, kurie asocijuojami su Krymo aneksija, tada tai ir įrašykime, konkretinkime“, – sako V. Mizaras.

Jo teigimu, būtent abstraktūs draudimai lems absurdiškas situacijas ir su protu prasilenkiančius sprendimus, kuriuos minėjo Š. Liekis. Teisininko aiškinimu, taip pat painiavos įneša politikų tvirtinimai, kad ribojimai bus taikomi protingai.

„Pirmiausia, ne politikai taikys normas, o tam tikros kitos institucijos, įskaitant ir teismus. Šiandien niekas negalėtų pasakyti, kaip konkrečioje situacijoje būtų pritaikyta ši tvarka. Problemiškiausia tai, kad visuomenėje nebus teisinio apibrėžtumo ir aiškumo, kiek tai susiję su konkrečiais jų teisių ir veiklų ribojimais“, – pabrėžia V. Mizaras.

Į draudžiamų prekių sąrašą patektų ir moksliniai žurnalai

Nekonkretumo problemą įžvelgia ir istorikas B. Gailius. Jo tvirtinimu, remiantis dabartinėmis formuluotės kyla klausimas, kas yra istorijos iškraipymas, apie kurį kalba įstatymo pataisa: „Mano supratimu, pati kovos su istorijos falsifikavimu tradicija labai rusiška, sovietinė. Net nežinau, kaip tiksliau pavadinti. Būtent Rusija deda labai daug pastangų, siekdama visaip uždrausti, sutramdyti istorijos klastotojus, turėti vieną teisingą istoriją.“

Istorikas svarsto, kad tokios pataisos idėja kilo reaguojant į kelias prieštaringų vertinimų sulaukusias knygas ar kelias kitas prekes. Tačiau, tvirtina B. Gailius, tai nėra sveika reakcija: „Aš, pavyzdžiui, tikrai nesiūlyčiau uždrausti Rūtos Vanagaitės knygų ir tam naudoti valstybės resursų. Mano supratimu, gana sveika reakcija įvyko pačioje visuomenėje, kai galų gale kita knyga buvo taip ir neišleista [...] visuomenės reakcija buvo labai brandi, sveika ir adekvati.“

B. Gailiaus teigimu, akademinė veikla neturėtų būti ribojama įstatymu, o, jeigu akademinei veiklai, mokslinei literatūrai šis įstatymas nebūtų taikomas, tuomet, teigia istorikas, kyla klausimas, kam tokios pataisos iš viso reikalingos.

Jam antrina ir Š. Liekis – į draudžiamų prekių sąrašą, pagal dabar siūlomą projektą, galėtų patekti net ir moksliniai žurnalai, kuriuose svarstoma, diskutuojama apie įvairias istorines aplinkybes. Taip pat tai turėtų įtakos tam, kaip pateikiamos istorinės asmenybės: „Toks įstatymas galėtų būti naudojamas kanonizuojant daugybę istorijos veikėjų. Sakykime, parenkant tam tikrus jų gyvenimo faktus, tam tikras gyvenimo aplinkybes, būtų galima bandyti juos vienaip ar kitaip kanonizuoti, o kitus – daryti neigiamais.“

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius V. Mizaras akcentuoja – pagal vartotojų teisių apsaugos įstatymą, kuris ir keičiamas šiuo projektu, sąvoka prekė yra nekeičiama. Pagal šiuo metu galiojantį apibrėžimą, prekė yra bet koks daiktas, kurį siūloma pirkti, parduoti ir kuris laisvai yra apyvartoje.

„Tai visi daiktai, kūriniai, kompaktinės plokštelės su vaizdo ir garso įrašais, tie patys žaislai ar dar kažkas kita – viskas, kas yra mums siūloma apyvartoje įsigyti kaip daiktus. Tai, kad kūriniai, kaip nematerialus turtas, yra užfiksuoti materialiose laikmenose, nepašalina traktavimo, kad tai yra prekė, daiktas, nes vis dėlto parduodamas daiktas, ne kūrinys kaip toks“, – sako V. Mizaras.

Jis priduria – nors Ūkio ministerija tvirtina, kad knygoms šiuo atveju galios ne naujasis įstatymas, o Visuomenės informavimo įstatymas, su tuo negalima sutikti, nes knygos nėra visuomenės informavimo priemonė.

„Pirmiausia, jeigu pats įstatymo projekto rengėjas manė, kad knygoms, leidiniams, žurnalams ar panašiems objektams šis siūlomas projektas nebūtų taikomas, tai ir turėtų atsispindėti pačiame projekte, kažkokioje teisės normoje. Šito nėra ir to negalima įskaityti net iš aiškinamojo rašto“, – teigia V. Mizaras.

Siūlymą pataisų netaikyti knygoms vertina kaip gudravimą

V. Mizaras akcentuoja – net darant prielaidą, kad knyga yra viena iš visuomenės informavimo priemonių, minėti įstatymai vis tiek reglamentuoja skirtingus dalykus. V. Mizaras atkreipia dėmesį, kad Visuomenės informavimo įstatymas reglamentuoja informacijos sklaidą, o siūlomos pataisos reglamentuotų prekybą.

„Kitas dalykas, mano manymu, knyga nei mokslinė, nei grožinė nepakliūva į visuomenės informavimo įstatymo taikymo sritį. Visuomenės informavimo įstatymas taikomas informacijos sklaidai, informacija yra žinia apie faktus, teisingus, tikrus duomenis“, – sako V. Mizaras.

Š. Liekis politikų aiškinimą, kad įstatymas negalios tam tikroms prekėms ir bus taikomas protingai, vertina kaip gudravimą: „Kai reikės taikyti, išeis taip – kada norėsime, tada galėsime tą įstatymą ir taikyti tam tikrose situacijose. Tas neapibrėžtumas ir tos tendencijos [...] Lietuvoje labai panašios į rusiškas tendencijas, kur vyrauja didžiulis įstatymų neapibrėžtumas, kur valdžiai leidžiama savarankiškai taikyti arba netaikyti vienas ar kitas nuostatas.“

Pašnekovo aiškinimu, abstrakčiai formuluojami įstatymai leidžia valdžiai daryti įtaką politikams, visuomenės veikėjams ar kitiems asmenims, nes įstatymuose visuomet galima rasti pretekstą, kuris leistų žmogų apkaltinti įstatymų pažeidimu.

„Ta tendencija, sakyčiau, Lietuvoje gana bauginanti, nes viskas formuluojama gana plačiai. Šis įstatymas – labai geras to pavyzdys, kai leidžiama iš esmės pasirinktinai taikyti teisingumą“, – apibendrina Š. Liekis.

Ūkio ministras V. Sinkevičius, pasak jo atstovės spaudai Aušros Ramoškaitės, galimybės dalyvauti LRT RADIJO laidoje „LRT aktualijų studija“ neturėjo. Žmogaus, kuris galėtų atstovauti oficialią ministerijos poziciją bei argumentuoti tokius pataisų siūlymus, neatsirado.