Lietuvoje

2018.04.04 09:32

Plastiko krizė didesnė, nei manėte: butelių perdirbimas jos neišspręs

LRT.lt2018.04.04 09:32

XX a. šeštajame dešimtmetyje žmonijai išmokus kurti polimerus ir masiškai gaminti plastiką, šis naftos pramonės šalutinis produktas, kuriam panaudojama maždaug 6 proc. visos kasmet išgaunamos naftos, išplito į daugybę gamybos procesų. Apie tai portale theguardian.com rašo Johnas Vidalas.

Šiandien su plastiku susiduriame visur. Šios medžiagos neįmanoma išvengti. Iš jos gaminami drabužiai, talpyklos, buteliai, elektronikos gaminiai, maisto padėklai, puodeliai ir dažai. Nuo jo priklauso mūsų automobiliai, kompiuteriai, stogai ir nuotekų vamzdynai. Plastikas – visame pasaulyje populiariausia pakavimo medžiaga. Ant jo miegame, jį dėvime ir į jį žiūrime. Vienaip ar kitaip mūsų kūnai su juo kontaktuoja visą parą.

Plastiko nauda visuomenei nenuginčijama, bet ši viena sėkmingiausių žmonijos sukurtų medžiagų išlieka šimtmečiais. Veikiama saulės šviesos, deguonies arba bangų ji biologiškai nesuyra, bet skyla į vis smulkesnius gabalėlius, kol mikrodalelės ir net nanodalelės patenka į mitybos grandinę, orą, dirvožemį ir geriamąjį vandenį.

Tyrimai rodo didelį užterštumą

Per vieną tyrimą 95 proc. suaugusiųjų, tirtų JAV, šlapime buvo aptikta kancerogeninės cheminės medžiagos bisfenolio A. Septyniose šalyse, ištyrus vandentiekio vandenį, 83 proc. visų mėginių aptikta plastiko mikropluošto. Praėjusią savaitę paskelbtas tyrimas atskleidė, kad plastiku užteršta daugiau kaip 90 proc. buteliuose parduodamo geriamojo vandens mėginių, kuriuos pateikė 11 skirtingų prekės ženklų. O šių metų pradžioje išsiaiškinta, kad Teimo upėje Mančesteryje, Jungtinėje Karalystėje, kubiniame metre nuosėdų yra 517 tūkst. plastiko dalelių – tai kone dvigubai viršija iki šiol didžiausią visame pasaulyje aptiktą koncentraciją.

Kuo daugiau tyrimų, tuo dažniau plastiko aptinkama ir mūsų organizme. Mokslininkai, kadaise įspėję dėl oro taršos, kurią kelia mirtinos dyzelinių transporto priemonių išmetamos dalelės, dabar išsiaiškino, kad ant mūsų miestų lyja plastiko mikrodalelėmis, taip pat jos patenka į orą iš automobilių ir statybos aikštelių, skalbinių virvių ir maisto pakuočių. Gali būti, kad patalpose užterštumas plastiku dar didesnis nei lauke: išskalbus vieną sportinį kostiumą arba kelis sintetinės tekstilės gaminius į orą patenka tūkstančiai mikropluošto dalelių.

Mokslininkai spėja, kad jei mes galime įkvėpti šių mikrodalelių, nanodalelių bei pluoštų, labai tikėtina, kad jos patenka į kraujotaką, plaučių audinius ir motinos pieną arba kaupiasi žarnyne ir kvėpavimo sistemose. Galbūt tam tikros mikrodalelės pasišalina iš organizmo nedarydamos žalos, bet dalis gali būti pavojingos. Manoma, kad daugelis yra kancerogeninės arba trikdo hormonų pusiausvyrą.

Reuters/Scanpix nuotr.

Trūksta žinių apie žalą

Visuotinai sutariama, kad dar labai menkai žinome, kokį poveikį plastiko mikrodalelės daro žmogaus sveikatai, todėl būtina atlikti daugiau mokslinių tyrimų. Nežinome, kuo rizikuojame kasdien iš butelių ar čiaupų gerdami užterštą vandenį. Nė nenutuokiame, kiek plastiko suvalgome ar įkvepiame ir kokį poveikį šis kontaktas su pavojingomis plastiko dalelėmis padarys ilguoju laikotarpiu. Nežinome, kokia koncentracija yra saugi suaugusiesiems ir kūdikiams. Vis labiau nerimaujama, kad nepakankamai ištirtos plastiko mikrodalelės kenkia sveikatai žmogaus organizme išskirdamos daug nuodingų cheminių medžiagų.

Jau seniai žinoma, kad tam tikri priedai, suteikiantys plastikui lankstumo, skaidrumo ar patvarumo, yra chemiškai pavojingi, bet tik nedaugelis jų buvo išbandyti su žmonėmis. Tam tikrose šalyse kai kurios šių medžiagų uždraustos, bet reguliavimas nenuoseklus ir cheminių medžiagų gamintojai nesunkiai randa būdų apeiti taisykles naudodami ne mažiau pavojingus pakaitalus.

Dabartinių priemonių nepakanka

Nepakanka badyti pirštais į plastikinius butelius, kavos puodelius arba kosmetikos gaminiuose aptinkamus mikrokaroliukus. Valdžia privalo kuo skubiau sudaryti išsamų kovos su plastiku planą. Pradžiai būtų neblogai uždrausti visus plastikinius maišelius ir vienkartines pakuotes, bet to tikrai nepakaks, theguardian.com rašo J. Vidalas.

Pasak jo, reikia mažinti plastiko gamybą ir ieškoti pakaitalų. Reguliuotojai privalo apsvarstyti, kaip užuot draudus pavienes pavojingas chemines medžiagas pamažu išstumti ištisas jų grupes, o vartotojams reikia padėti suprasti, su kuo jie susiduria ir ką galima perdirbti, kompostuoti ir deginti.

XX a. šeštajame dešimtmetyje pasaulyje kasmet būdavo pagaminama maždaug 2 mln. tonų plastiko. Dabar šis skaičius siekia 330 mln. tonų, o iki 2050 m. turėtų patrigubėti, tad, norint įveikti plastiko krizę, nepakanka sugrąžinti kelis plastikinius butelius.