captcha

Jūsų klausimas priimtas

Prancūzija apie Lietuvos nepriklausomybę: apsiriboti platoniškomis simpatijomis

Nors dar 1918 m. sausio pabaigoje Didžioji Britanija estus ir latvius informavo, kad gins jų interesus ir mėgins apsaugoti nuo Vokietijos, britų požiūris į Lietuvą buvo kitoks, pasakojama LRT RADIJO laidoje „Nepriklausomybės dienoraštis“. O Prancūzijos užsienio reikalų ministras į prašymą pripažinti Lietuvos nepriklausomybę sureagavo pastaba: „Mano nuomone, lietuvių klausimas, palyginti su ukrainiečių, atrodo labai kukliai. Apsiriboti platoniškomis simpatijomis.“ 
Lietuvos nacionalinio muziejaus/Wikimedia commons nuotr.
Lietuvos nacionalinio muziejaus/Wikimedia commons nuotr.

Bolševikai neprarado vilties įvykdyti „pasaulinę revoliuciją“

Bolševikinės Rusijos vyriausybė vasario 24 dieną kreipėsi į Vokietiją prašydama grįžti prie derybų stalo:

„Sulyg vykinamojo darbininkų, sodiečių ir kareivių komiteto nusprendimo, kuris įvyko vasario mėnesio 24 dieną rytą 4 val. 30 minučių, tautos komisarų taryba sutarė priimti vokiečių valdžios pastatytąsias sąlygas ir pasiųsti delegatus Lietuvos Braston pasirašytų po taikos sutartimi.“

Sėkmingai puolę vokiečiai neskubėjo atsakyti bolševikams. Vasario 26 dieną reichstago posėdyje buvo paskelbtas ultimatumas, kurį vokiečiai įteikė rusams su taikos sąlygomis. Šis dokumentas ilgas, todėl pacituosime tik tuos punktus, kurie tiesiogiai lietė mūsų kraštą. „Lietuvos aidas“:

„2. Kraštai, esantieji į vakarus nuo tos linijos, kuri buvo rusų atstovams pranešta Brastoje ir priklausiusieji anksčiau Rusijai, nebepriderės daugiau Rusijai... Iš to, kad tie kraštai pirmiau priklausė Rusijos valstybei, neišeina, kad jie dabar būtų su Rusija kaip nors surišti. Rusija atsisako kištis į tų kraštų vidaus reikalus. Vokietija ir Austrija-Vengrija mano apspręsti tų tautų likimą susitarus su jų gyventojais...

3. Rusijos kariuomenė ir raudonoji gvardija tuojau pasitraukia iš lyvių ir igaunių kraštų ir juos užima vokiečių policija, kol vietinės įstaigos neapdraus ramybės ir nepadarys valstybinės tvarkos. Visi gyventojai, suimtieji dėl politikos, turi būti paleisti.

10. Šitos sąlygos turi būti priimtos per 48 valandas. Rusijos įgaliotiniai turi tuojau važiuoti Lietuvos Braston ir pasirašyti taikos sutartį, kuri paskui per 2 savaiti turi būti patvirtinta.“

Net esant tokiai sunkiai padėčiai, bolševikai neprarado vilties įvykdyti „pasaulinę revoliuciją“. „Dabartis“:

„Viena tautos komisarų tarybos telegrama rodo, jog bolševikų vyriausybei negi šiandien nerūpi įvykinti patvari taika... Aname telegrame rašoma:

„Kadangi vokiečių darbininkų klasė šioje valandoje pasirodė per silpna ir negana pasiryžusi stabdyti smerktinuosius savo militarizmo darbus, mums beliko tiktai priimti vokiečių imperializmo sąlygos, ligi tos valandos, kada jas pertaisys Europos revoliucijos.“

Rusijos padėtis buvo kritinė

Vokiečiai nedelsė ir ėjo vis toliau į rytus. „Dabartis“

„Igaunijoje vokiečių kariuomenę gyventojai visur pasitinka su džiaugsmu. Nepaisydama prisnigtų kelių, kariuomenė sparčiai žengia priekin...

Paimant Valko miestą... tikrai drąsus vokiečių antpuolis miestą teišgelbėjo nuo bolševikų sudeginimo...

Mažesni kariuomenės skyriai vakar pasistūmėjo iki Ostrovo ir sugniužino priešų pastangas... Anapus Minsko žengiantieji priekin vokiečių kareiviai paėmė Borisovą.

Į pietus nuo Pleskavo vokiečiai sutiko stiprų pasipriešinimą. Smarkioje kovoje priešas tapo apgalėtas. Miestą paėmė.

Į keletą dienų Lisingeno kariuomenės grupės kareiviai... yra nužengę priekin viršaus per 300 kilometrų. Sykiu su ukrainiečių kareivija vokiečių kariuomenė yra atvadavusi didį plotą žemės... Ukrainos kariuomenė tame krašte pagražino tvarką.“

O štai kovo 3 dienos (būtent tą dieną buvo pasirašyta Lietuvos Brastos taikos sutartis) Rytų fronto štabo suvestinės ištraukos:

„Generolo pulkininko grafo Kirchbacho kariuomenė, begelbėdama gyventojus, perėjo visą Igauniją. Revelį bei Tarpatą vokiečiai paėmė. Vokiečių kareiviai stovi netoli Narvos.

... kariuomenė, žengdama priekin per Diunaburgą bei Minską paėmė Pleskavą, Polocką bei Borisovą. Bobruiske vokiečių kariuomenė susijungė su lenkų divizijomis.

Linsingeno kariuomenės dalis, susitarusi su Ukrainos vyriausybe, po daugel kovų atvėrė geležinkelį... per Dnieprą Gomelin. Kitos divizijos... priešus visur pergalėjo ir išvaikė nuo geležinkelių, kurie eina iš Kijevo ir į Kijevą. Kovo mėnesio 1 dieną vokiečiai drauge su ukrainiečiais paėmė Kijevą.“

Rusijos padėtis buvo kritinė ir kovo 3 dieną. „Dziennik Wilenski“: „Taika su Rusija pasirašyta šiandien 5 valandą popiet.“

„Lietuvos aidas“ praneša: „Tą pat dieną vokiečių valdžia praneša: Pasirašius taikos sutartį su Rusija, karo žygiai Didžiarusijoje yra sustabdyti.“

Taikos sutartis su džiaugsmu sutikta Vokietijoje

Beje, taikos sutartyje niekur tiesiogiai neminima Lietuva. Latvijai ir Estijai, kaip naujai vokiečių užimtoms sritims, yra skirtas net atskiras sutarties straipsnis, kuriame apibrėžiamos jų rytinės ir šiaurės rytinės sienos, bei numatomas tolesnis jų valdymas. „Lietuvos aidas“:

„Rusijos kariuomenė ir rusų raudonoji gvardija pasitrauks tuojau taip pat iš igaunių (estų) ir lyvių žemės... Igaunių ir lyvių kraštus užims vokiečių policija, kol tenai vietinės įstaigos neapdraus ramumo ir kol nebus įtaisyta valstybinė tvarka.“

Tiesiogiai Lietuvos likimą nusako 3 sutarties straipsnis. „Lietuvos aidas“:

„3. Kraštai, kurie yra vakarus nuo abiejų pusių sutartosios linijos ir pirmiau priklausė Rusijai, nepriderės daugiau Rusijos valstybei. Sutartoji linija yra pažymėta žemėlapyje, pridedamame prie šios sutarties, kaipo svarbi jos dalis.

Galutinai praves tą liniją vokiečių-rusų komisija. Iš to, jog minimieji kraštai priderėjo pirmiau Rusijai, neišeina, kad jie būtų kaip nors su Rusija surišti. Rusija atsisako kokiu nors būdu kištis į tų kraštų vidaus santykius. Vokietija ir Austrija-Vengrija mano būsimąjį tų kraštų likimą nuspręsti susitarus su jų gyventojais.“

Taikos sutartis su džiaugsmu sutikta Vokietijoje. „Dabartis“:

„Vokietijos kaizerio padėka

Berlynas, kovo 3 diena. Viešpats kaizeris ir karalius iš priežasties įvykinimo taikos su Rusija, Vokietijos kancleriui grafui Hertlingui mušė šitokį telegramą:

Vyriausioji buveinė, kovo 3 d. 1918

Vokiečių kardas, valdomas didžių karvedžių, yra įvykinęs taiką su Rusija. Jaučiu gilų dėkingumą prieš Dievą, kuris mums yra padėjęs, taipojau jaučiu didį džiaugsmą dėlei mano žmonių ištvermės. Mane labai ramina, jog buvo galima išgelbėti vokiečių turtai ir vokiečių kultūra...“

Rusijos bolševikų lietuvių sekcijos požiūris į Lietuvos Brastos taiką buvo griežtai neigiamas. Galima sakyti, kad bolševikai-lietuviai nepaklūsta „demokratinio centralizmo“ principui. „Tiesa“:

„Vokietijos valdžia pasiūlė naujas taikos sąlygas. Bolševikų partijos vadai, nepasiklausydami platesnių partijos minių, ir Tarybų Centralinis Pildomasis komitetas nutarė priimti Vokietijos taikos sąlygas. Tos sąlygos taip sunkios, taip nužeminančios Rusijos Tarybų Respubliką, kad tik visai dvasiškai nupuolusieji, kad tik žmonės, nustojusieji vilties laimėti revoliucinėje kovoj, arba toki, kurie apgavinėja save iliuzijomis, kad Vokietija nepanaikins Tarybų valdžios, galėjo sutikti priimti tas sąlygas.“

Sutartis tik įtvirtino Lietuvos okupaciją

Kaip Lietuvos Brastos taikos sutartis keitė Lietuvos nepriklausomybės reikalus? Ji iš esmės tik įtvirtino šalies okupaciją ir dar labiau padidino Lietuvos priklausomybę nuo Vokietijos. Taikos sutartyje lyg ir buvo užsimenama apie okupuotų kraštų nepriklausomybės pripažinimą, tačiau jis galėjo vykti pagal okupantų nustatytas žaidimo taisykles.

Lietuvai jie turėjo savus receptus: gruodžio 11 dienos aktą, personalinės unijos galimybes. Štai vasario 26 dieną Vokietijos reichstago posėdyje į socialdemokratų partijos Filipo Šaidemano raginimą pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir jo nuostabą, kad visos tautos ir partijų atstovaujamos Lietuvos Tarybos prašymas yra ignoruojamas, net nebuvo sureaguota.

Nors Lietuvoje leista vokiečių spauda („Dabartis“, „Wilnaer Zeitung“, „Dziennik Wilenski“ ir kt.) labai nuosekliai pateikia reichstago posėdžių ataskaitas, cenzoriai puikiai išmanė ir dirbo savo darbą. Filipo Šaidemano pasisakymas „išgaravo“ iš Lietuvoje atspausdintų reichstago posėdžių aprašymų.

Lietuvos Taryba, sulaukusi Vokietijos kanclerio Georgo Hertlingo priekaištų dėl vasario 16 dienos Akto, parengė atsakymą Vokietijos vyriausybei:

„Lietuvos Tarybos pranešimas-paaiškinimas Vokietijos reichskancleriui, jog vasario 16 d. nutarimas neprieštarauja gruodžio 11 d. nutarimui

Tarybos prezidiumas turi garbę pranešti, jog vokiečių valdžios š. m. vasario 21 d. pareiškimas dėl vasario 16 d. Tarybos nutarimo yra gautas. Dėl to prezidiumas laiko reikalinga į vokiečių valdžios pareiškimą štai ką atsakyti:

1) Tarybos š. m. vasario 16 d. nutarimas visai neprieštarauja 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimui.

2) Tarybos 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimas, kaipo būsimųjų Lietuvos su Vokietija santykių pamatas, nėra jokiu kitu nutarimu panaikintas ir tebėra kaip buvęs.

Dėl visa to Lietuvos Taryba tikisi, kad vokiečių valdžia pagal 1917 m. gruodžio 11 d. aktą netrukus pripažins Lietuvos nepriklausomybę. Be to, Taryba turi vilties, kad vokiečių valdžia padės pagal jos 1918 m. vasario formulę notifikuoti Lietuvos nepriklausomybę kitoms valstybėms ir taip pat per taikos derybas su kariaujančiomis valstybėmis pasiekti nepriklausomos Lietuvos valstybės pripažinimą.“

Lietuvos Brastos taikos sutarties baigiamajame straipsnyje sutarta, kad šalys apsikeis ratifikaciniais raštai ne vėliau kaip per dvi savaites. Todėl Vokietija, reichstago partijų daugumos verčiama, turėjo aiškiai išreikšti savo poziciją dėl Lietuvos nepriklausomybės.

Reichstage pasakytoje kalboje Vokietijos vyriausybės vadovas Georgas Hertlingas pareiškė: „Kurše ir Lietuvoje reikės ruošti apsisprendimo ir savivaldybės organai.“

Spekuliacijos apie Lietuvos likimą

Lietuva ir Kuršas atsidūrė visiškoje Vokietijos galios valioje. Spaudoje pasirodė įvairiausių spekuliacijų apie Lietuvos likimą. „Lietuvos aidas“:

„Lietuva už Elzas-Lotaringiją?

Londono laikraštis „Morning Post“ sakosi gavęs žinių apie naują vokiečių taikos pasiūlymą. Vokietija norinti atiduoti Prancūzijai Elzas-Lotaringiją, susitarti su Prancūzija dėl Belgijos. Serbijos ir nuostolių atlyginimo, o už tai pasilaikyti, ką turi užėmusi Rytuose. Vašingtone esą ne taip labai kratytųsi tokį pasiūlymą priimti.“

Vokietijos spaudoje toliau buvo svarstomi įvairiausi monarchistiniai Lietuvos ateities planai. „Lietuvos aidas“:

„Saksonija ir Lietuva

Laikraštyje „Deutsche Zeitung“... įdėta žinia, jog Saksonijos valdžia įnešusi vokiečių sąjungos tarybon (Bundesrat) sumanymą sujungti artimais ryšiais Lietuvą su Saksoniją, pasodinus Lietuvos soste antrąjį Saksonijos karaliaus sūnų, kur vadinasi Friedrich Christian (šis princas turi 24 m. amžiaus ir kariauja Rumunijos fronte).

„Sӓchsische Zeitung“ tvirtina žiną apie tokį sumanymą nesant tikrą. Toliau laikraštis sako, kad sumanymai nusprendžiantieji Lietuvos ateitį, tebekybą dar ore...

Leipziger Neuesten Nachrichten“ peikia šitą sumanymą, nes jei jis būtų įvykintas, pasikartotų tad kabinetinė aštuonioliktojo amžiaus politika...

Vasario 27 d. „Vossische Zeitung“ pastebi, jog Saksonijos princas iš tikrųjų nesąs Lietuvos sosto kandidatas. Jeigu nepriklausomoji Lietuva panorės būti monarchija, tai jos sostui kandidatas pirmoje eilėje eitų hercogas fon Urach, Viurtembergo kunigaikščių padermės.“

Antantės valstybių požiūris į Lietuvą

Mes jau kalbėjome apie vienos iš Antantės valstybių – Didžiosios Britanijos – požiūrį į Lietuvos nepriklausomybę. Šį klausimą svarstė „Foreign Office“ ekspertai ir padarė išvadą, kad Lietuvos klausimo sprendimą komplikuoja keletas veiksnių – lietuvių ir lenkų nesutarimai, žinių apie Lietuvos Tarybą stoka ir Vokietijos okupacija.

Visai kitoks požiūris buvo į Latviją ir Estiją. Dar 1918 metų sausio pabaigoje D. Britanija informavo estus ir latvius, kad jie gins jų interesus taikos kongrese ir mėgins apsaugoti nuo Vokietijos aneksinių planų. Didžiajai Britanijai net okupuota vokiečių Estija per paskutinį vasario ir kovo puolimą nesutrukdė žodžiu kovo 1 ir raštu kovo 4 dieną pripažinti Estijos nepriklausomybę.

O koks buvo kitos Antantės valstybės – Prancūzijos – požiūris į Lietuvos nepriklausomybę? Dar vasario 9 dieną Šveicarijos Lietuvių tautos tarybos atstovai įteikė Prancūzijos pasiuntiniui Šveicarijoje Lietuvos Tarybos gruodžio 11 dienos akto pirmąją dalį su prašymu pripažinti Lietuvos nepriklausomybę.

Nesiplėsdami pacituosime Prancūzijos užsienio reikalų ministro Stefeno Pišono pastabą byloje su Lietuvos nepriklausomybės dokumentais: „Mano nuomone, lietuvių klausimas, palyginti su ukrainiečių, atrodo labai kukliai. Apsiriboti platoniškomis simpatijomis.“  

Trumpai apie šiandien gana keistai skambantį Estijos pavadinimą Igaunija. Beje, ir šiandien savo šiaurinių kaimynų šalį taip vadina latviai. „Dabartis“ štai taip aiškina šio pavadinimo reikšmę:

„Rusai igaunius vadina „čuchna“ (svetimi), latviai, jų pietiniai kaimynai, vadina „igauni“ (išvaryti); suomiai juos vadina „virolaiset“, gretima tauta; patys save jie vadina „tolopoeg“ – žemės sūnūs ir „mances“ – žemės vyrai... Latvių pavadinimas nurodo į tatai, kad jie liko išvaryti iš kai-kurių šalių. Igauniai iš tikro viduramžiuje gyveno piečiau, bet jie turėjo trauktiesi nuo latvių... Dar dabar yra daug vietų latvių krašte, kur tebekalba igauniškai.“

Lietuvos spaudoje Estija ilgai buvo vadinama Igaunija. 1920 metų spaudoje, šalia Igaunijos, Estija dar vadinama Estų valstybe. Tik nuo 1921 metų įsigali pavadinimas Estija.

Bolševikų nepasitenkinimas Lietuvių Vyriausiosios Tarybos veikla

Ne mažiau dramatiškai įvykiai rutuliojosi Rusijoje. Bolševikinė Rusijos vyriausybė buvo labai nepatenkinta Lietuvių Vyriausiosios Tarybos veikla. Bolševikinis Lietuvos reikalų komisariatas draudė Lietuvių Tarybos veiklą. Pagaliau vasario mėnesio pabaigoje Lietuvių reikalų komisariatas įsakė suimti daugumą Voroneže gyvenusių Lietuvių Vyriausiosios Tarybos narių. Suimti ir už administracinės teisės pažeidimus nuteisti 3 mėnesiams kalėjimo Pranas Penkauskas, Eliziejus Draugelis, Martynas Yčas, Julijonas Jasienskis, Juozas Vokietaitis, Zigmas Žemaitis, Adomas Varnas, Leonardas Daukša. Suimti ir šeši moksleiviai-ateitininkai, surengę protesto akciją dėl Tarybos narių arešto.

Ypač lietuviškiems bolševikams kažkuo neįtiko mokytojas Juozas Vokietaitis. Štai „Tiesoje“ atspausdintame komisariato kultūros ir švietimo skyriaus posėdžio nutarime šis mokytojas minimas net kelis kartus:

„Kaipo visiškai netinkamas kultūros ir švietimo darbui, iš Voronežo skyriaus turi būti prašalintas mokintojas Vokietaitis.

Iš „Saulės“ kursų tuoj prašalinant jų vedėją Vokietaitį, kaipo aiškų kontrrevoliucionierių.“

Yra ir kitų labai daug ką pasakančių šio komiteto posėdžio nutarimų:

„3. Voronežo spaustuvė pereina Lietuvos reikalų komisariato kultūros ir švietimo skyriaus žinion...

4. ... Knygas spausdinti tik tokias, kurios tuoj, dabar yra reikalingos. Dėl to atmesti Geometriją, Algebrą, Trigonometriją, Fiziką...

5. Atkreipt kuo didžiausią domę į mokslo populiarizaciją ir dienos klausimų knygų leidimą. Tuoj nutarta išleist: Mokykla ir tikyba, Lietuvos Bresto taikos konferencija, V. Kapsuko; Komunistų manifestas, L. Požėlos vertime ir kitos.“  

O pabaigoje pacituosime Britanijos lietuvių katalikų Šv. Juozapo draugijos laikraščio „Išeivių draugas“ straipsnelį „Trockis ir Lietuva“:

„Trockis Amerikoj buvo suvargusiu, begrašiu žydeliu. Jam lietuvių „socialistai“ paskyrė iš aukų keletą šimtinių dolerių ant kelio į Rusiją daryti kitą revoliuciją. Trockiui gešeftas išėjo puikiai... Nuo pat dugno iškilo ant pat viršaus. Trumpai tarus, fain gešeftas išėjo.

Kaip Trockis atsimokėjo už lietuviškus dolerius, padėjusius Trockiui nukeliauti į „laisvės“ šalį, Rusijos socialistiškąjį rojų?... Kapsukui, antai, suteikė činą ziemskio. Prie caro už tokį činą reikėdavo primokėti brangiau, neg Trockiui aukų duota. O naudai Lietuvos neprigulmybės patabalavo liežuviu. Ar to negana už keletą šimtinių?

Amerikos „socialistų“ lietuvių spauda dabar ėmė girtis, didžiuotis. Štai, girdi, jūs dirbot amžiais, dėjot tūkstančius – o kas iš to? Lietuva nepaliuosuota. O mes davėm Trockiui kelis šimtus, gi dabar žiūrėkit, jis Lietuvai duoda laisvę, jis privertė vokiečius pripažinti Lietuvos neprigulmybę, jei neprivertė visai, tai baigia priversti, tuoj privers ir Lietuva bus laisva. Mat, kas mūsų „socialistų“ nuveikta Lietuvai, o jūs vis ūžėt, kad mes nemylim Lietuvos...

... Bet pastari atsitikimai parodė aiškiai, kad visa Trockio galybė kaip ir visų „socialistų“ ant liežuvio galo ir visas rūpestis apie Lietuvos laisvę ten pat. Vos kaizeris užsimojo botagu, kaip Trockis pakėlė rankas aukštyn, atsižadėjo visų savo „principų“, „laisvių“ ir t.t. suklupęs atiduoda vokiečiams ne tiktai Lietuvą, bet Ukrainą, Lenkiją, Kuršą, Livoniją, Estoniją, Baltgudiją, visus ginklus...

Štai ir džiaugsmo pabaiga, taip Trockis atpirko ir išganė Lietuvą už keletą „socialistų“ šimtinių!“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetis

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...