Lietuvoje

2018.03.12 09:42

R. Valatka: jeigu vidurkis mąstymo yra toks, negali tikėtis Seime einšteinų

Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“, LRT.lt2018.03.12 09:42

Dar nespėjo išblėsti pakili Vasario 16-osios nuotaika, kai paminėjome savo valstybės atkūrimo šimtmetį, o dabar sveikiname vieni kitus su valstybės išsivadavimu iš sovietinio jungo.  

Kovo 11-ąją prieš 28 metus „Aktas dėl nepriklausomos valstybės atstatymo“ buvo priimtas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmosios sesijos trečiajame posėdyje. Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, kaip ir Vasario 16-ąją, sekmadienį tebebuvo ligoninėje, o kalbėti apie Kovo 11-ąją ir nepaminėti profesoriaus tiesiog neįmanoma. 1990-ųjų Aukščiausioje Taryboje buvo faktinis valstybės vadovas ir jos lyderiai. Tai buvo vieta, kuri telkė žmones, iš kurios nuskambėjo ryžtingas žodis, skelbiantis išsilaisvinimą iš 50 metų trukusios sovietų okupacijos, todėl Kovo 11-ąją visuomet kreipiame žvilgsnį Seimo link.

Kaip keitėsi Seimas ir į jį renkami žmonės per tuos 28 metus? Koks jų autoritetas šiandien? Signataras Rimvydas Valatka – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Savaitė“.

– Kas liko prisiminimuose iš 1990-ųjų kovo 11-osios?

– Labai daug liko. Pirmiausia, tai susirinkome diena anksčiau, reikėjo priimti labai daug – išvartyti seną Konstituciją, grįžti prie 1938 metų Konstitucijos. Tai nebuvo taip paprasta, kai kam turbūt buvo, apskritai, visiškai netikėtas dalykas. Na, ir ta euforija, kuri buvo už Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo durų, kai jau išėjome paskelbę! Man liko toks... Išėjau, praėjau pro minią, visus tada pažinojo, ne taip kaip dabar Seimo narius, einu į troleibusą ir prisimenu – namuose neturiu nei šampano, nei vyno, nieko. O tada irgi buvo prohibicijos laikai M. Gorbačiovo, ir galvoju, kaip tokį vakarą taip tyliai ir prabūsiu troleibusu grįžęs. Bet šiaip, žmogus juk pamiršta didelę dalį savo gyvenimo akimirkų, tai maždaug nuo kovo 10 iki kovo 11 d. vėlyvos nakties turbūt galėčiau pusę knygos parašyti. Tiek epizodų daug yra išlikę.

– Tai taip be to šampano ir apsiėjote?

– Deja, taip.

– Jūs jau užsiminėte, kad tuo metu Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariai buvo pažįstami žmonėms, visi juos pažinojo, žinojo, kas jie tokie. Kokia buvo reakcija į jus, Seimo narius, jeigu palygintume kaip dabar žmonės reaguoja, sužinoję, kad esi Seimo narys, koks jų yra autoritetas?

– Jeigu imtume tą kovo 11-ąją, tą naktį, artimiausias dienas, tai turbūt vienokia reakcija. Kitokia reakcija buvo, kai prasidėjo politinės kovos, nes su kovo 11-aja iš esmės baigėsi tas „dainuojamosios revoliucijos“ etapas, kai visi buvome broliai ir seserys, ir vieningi. Po to prasidėjo – o kaip tą padaryti? Vieni siūlo tokį ėjimą, kiti siūlo palaukti, tai natūralu, kad šalininkai labai aiškiai pradėjo skirti – šitas blogas, šitas komunistas, šitas raudonas ir t. t. Aš nežinau ar tas autoritetas buvo didesnis, bet aš prisimenu vieną pokalbį, kai, kaip visada kvailiai nervina, kvailių man atrodė, kad ir Aukščiausioje Taryboje buvo. Aišku, šiandien aš taip nebegalvoju, aš kažką pasakiau, ir akademikas E.Vilkas šalia stovėjo ir sakė: „Tu nesijaudink, jeigu reikės dėl ko nors, mes susitarsime, čia tiek šitoje salėje daug intelekto, kad vis tiek susitarsime“. Tas akivaizdžiausiai pasirodė 1992 m. spalio mėnesį, kai visiškai susipjovusi Aukščiausioji Taryba – 8 frakcijos, niekas daugumos neturi – mes per mėnesį sutarėme dėl visos Konstitucijos, jai pritarėme, nubalsavome ir dar sugebėjome nutarti, kad mums reikia pasileisti. Tai yra vienintelis Seimas, kuris pats išėjo niekieno nevaromas. Tai iš tiesų intelekto buvo daug.

– O kiek apskritai nuo Seimo priklauso tai, kokie yra santykiai valstybėje, kaip ta valstybė žiūri į ateitį, kur ji veda žmones? Kiek tai priklauso nuo Seimo ir jame esančio intelekto?

– Stebuklų nėra. Vienas žmogus, net ir 141 žmogus negali ką nors iš esmės pakeisti, tarkime, piliečių gyvenimą. Na, gal šiek tiek pabloginti gali valdžia, pagerinti – sunkiai, aš įsivaizduoju. Bet Seimo nariams, išrinktiesiems, apskritai, na, paties Dievo duotas toks uždavinys, kad kol tu nesi išrinktas, kol tu kovoji dėl mandato, tu gali sau leisti būti durnas, kvailas, netinkamai elgtis ir t.t., bet jau nuo to momento, kai tave išrinko, kai tu pradedi atstovauti tautai, būti jos atstovas, tu turi pakilti į aukštesnį lygį. Va, štai to, turbūt per 28 metus mes labiausiai ir pasigendame, ir dėl to yra blogiausi dalykai. Žmonės nemato, kad tie žmonės nori būti geresni, kai jie ten patenka. Kai jie ten patenka, jie turi vieną norą – valdyti, visiems nurodinėti ir būtų gerai likti dar vienai kadencijai.

BNS nuotr.

– Mes juos išsirenkame, pasisodiname, vadinasi, mes to verti, mes irgi atsakingi už tai?

– Be jokios abejonės, tik tauta nėra vienalytis kūnas, ir dažniausiai atsakomybę prisiima už blogą Seimą tie, kurie tikrai blogų nerinko, o tie, kurie rinko blogus, jie apsimeta, kad jie nedalyvavo rinkimuose, nerinko, kažkaip ten kitaip buvo. Tai problema yra Lietuvoje apskritai su atsakomybės prisiėmimu. Tai šiuo atveju yra paprasta aritmetika, jeigu tautoje yra vienu durniumi daugiau, tai Seime bus vienu durniumi tikrai daugiau, o dažniausiai dešimčia daugiau. Tai čia nieko nepadarysi. Net ir apie šitą Seimą kalbant, atsakomybę jaučia ir blogumą jaučia tie, kurie tų nerinko, kurie dabar yra valdžioje, bet tie, kurie rinko, arba yra nusiplovę, arba toliau jiems katučių ploja. Išpylė srutas „Agrokoncerno“ bendrovė ant sniego, tos srutos nueis į upę, valstybei vadovauja žaliasis ir tas žaliasis sutinka, ir premjeras sutinka, ir aplinkos ministras sutinka, kad kaltas yra traktorininkas. Tai apie kokią atsakomybę mes kalbame? Kaltas ir tas traktorininkas, beje, yra, kuris dėl savo darbo vietos sutiko tapti nusikaltėliu, juk ne jis pats sugalvojo išpilti tas srutas.

– Jūs pradėjote kalbėti apie šitą Seimą, bet, jeigu mes apskritai pabandytume išvesti tokią liniją nuo to, kai jūs buvote iki šių dienų Seimo, ar galima sakyti, kad toks palaipsnis, bet akivaizdus žemėjimas ir intelekto, ir atsakomybės, visomis prasmėmis, kad tautos atstovybė ridenosi žemyn, o ne kilo aukštyn?

– Na, galima būtų net ir skaičiais paremti, kad, tarkime, Aukščiausiosios Tarybos amžiaus vidurkis – 42, o išsilavinimo cenzas – tarp universiteto ir mokslų daktaro, kažkur per vidurį. Kitas Seimas buvo – amžius 63 vidutinis, o cenzas – tarp technikumo ir universiteto. Vienas Seimas, man atrodo, 2000-ųjų, šiek tiek sumažėjo amžius ir pakilo išsilavinimas, po to vėl smuko. Tai, kadangi skaitmenos amžius, tai tą nesunku patikrinti ir tą nesunku įrodyti. Iš esmės, 1992 m. atėjo kas? Kolchozų pirmininkai ir pirmieji sekretoriai. Tai dabar šitas Seimas yra  kolchozų pirmininkų vaikai, zootechnikai ir fermų vedėjai. Jeigu vidurkis mąstymo, išsilavinimo, gebėjimų yra toks, negali tikėtis, kad Seime stebuklingai atsirastų einšteinai. Taip nebūna gyvenime. Einsteinas gali veikti tik tarp panašių į save.

– Ačiū jums.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.