Lietuvoje

2018.02.27 21:19

Dakaras remontininkų akimis: gelbėdavo saulėgrąžos ir saujos tablečių

Kristina Savickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Keliai. Mašinos. Žmonės“, LRT.lt2018.02.27 21:19

Dakaro lenktynių dulkės jau seniai nugulė, nugalėtojai baigė švęsti, tačiau ten patirtas emocijas ir jaudulį iki šiol atsimena ne tik lenktynininkai, bet ir automobilių mechanikai. Kuriam iš jų Dakare teko ryti saujas tablečių, o kuris ilgai save plakė už klaidas?

Už kavą veiksmingesnės saulėgrąžos

Smėlio dulkėse paskendę ekipažai, murzini veidai ir tikrų tikriausias aistrų verpetas. Į Dakarą išvykusių lietuvių kovas dar visai neseniai užgniaužę kvapą sekė tūkstančiai tautiečių.

Keturiasdešimtajame Dakaro ralyje finišą pasiekė visi trys lietuvių ekipažai. Negana to, alinančiose lenktynėse visi jie užfiksavo sau rekordinius rezultatus.

Nesibaigiantys interviu ir nuotraukos žiniasklaidai. Natūralu, labiausiai spindėjo lenktynininkai ir šturmanai. Į kadrą kur kas rečiau pakliūdavo tepaluoti automobilių technikų veidai. Bet būtent dėl jų rankų Antano Juknevičiaus, Vaidoto Žalos ir Benedikto Vanago automobiliai skriejo itin sudėtingomis trasomis. Tai kokius iššūkius patyrė ir kokį Dakarą matė šie žmonės? Aiškėja, kad didžiausias uždavinys daugumai mechanikų buvo visai ne automobilio gedimai. Štai vieniems buvo sunku aklimatizuotis, ypač kylant į kalnus. Pavyzdžiui, Marijui Bernotui galvos ar gerklės skausmas buvo tik smulkmenos.

„Vanduo pradėjo rinktis ir plaučiuose, todėl užsidėjau deguonies kaukę. Palengvėjo. Tiek tablečių gyvenime nesu suvalgęs – visi davė. Aspirino, citramono... Ką davė, tą valgiau“, – prisimena A. Juknevičiaus komandos technikas M. Bernotas.

O štai kitiems įnirtingai teko „grumtis“ su miegu.

„Juokais skaičiavome, kad startavus Dakarui iš keturiolikos naktų miegojome dvi viešbutyje, o visos kitos buvo daugiau ar mažiau darbingos, poilsis būdavo važiuojant“, – pasakoja B. Vanago komandos technikas Artūras Šerkšnas.

Sunkių Egidijaus Janavičiaus akių neatmerkdavo nei kava, nei energiniai gėrimai, nei visu garsu klausoma muzika. „Vienintelis dalykas, kuris padeda, bet nelabai gražiai ir estetiškai atrodo, yra saulėgrąžos“, – tikina V. Žalos komandos technikas.

Bene daugiausia darbo turėjo B. Vanago komanda

Lenktynių ekipažams startavus, komandų technikams reikėdavo spėti laiku atvykti į vadinamąjį bivaką ir ten pasitikti savo automobilį. GSM ar per satelitinį ryšį technikai būdavo informuojami apie gedimus, tačiau susisiekti su lenktynininkais pavykdavo ne visuomet.

Technikai pasakoja, kad jie turėjo papildomų antenų, kurios pagerindavo ryšį, nors iš principo jis dažnai trūkinėjo.

Tikrąjį automobilio vaizdą mechanikai pamatydavo tik vadinamajame bivake. O vaizdas džiugindavo tikrai ne visada.

„Aišku, kiekvienas automobilio sugadinimas neatneša džiaugsmo, bet mes esame kaskart pasiruošę bet kokiems gedimams“, – sako V. Žalos komandos technikas Romas Žalnierukynas.

Štai A. Juknevičiaus komandos technikai džiaugėsi: lenktynininkas per šį Dakarą jiems daug darbo nedavė.

„Iš principo viskas vyko pagal planą. Neturėjome nė vienos techninės problemos, nes turėjome laiko viską patikrinti, laiku pakeisti [detalę]. Jei yra kažkoks įtarimas, keiti, nerizikuoji, nes čia ne tos lenktynės. Tikrindavome sankabas, greičių dėžes. Kompanija iš manęs juokdavosi, sakydavo: jau užteks tą sankabą tikrinti“, – prisimena M. Bernotas.

Bene daugiausia automobilį teko „gydyti“ B. Vanago komandai. Štai vieną dieną ekipažas grįžo be rato. Remontas truko visą naktį. Kitą dieną „Toyota“ vertėsi ant stogo.

„Ne visai buvome pasiruošę tokiems prastiems reikalams, todėl neturėjome atsarginio [stogo]. Ką darėme? Toks automobilis buvo vienintelis „Dakare“, nebuvo galimybės jo nusipirkti, todėl teko improvizuoti, pritaikant naujesnio modelio stogą“, – aiškino A. Šerkšnas.

V. Žalos mechanikams labiausiai stigo laiko perrenkant greičių dėžę. Darbus vyrai baigė prieš pat išvažiuojant į greičio ruožą. „Šis įvykis pakoregavo mūsų darbų eigą. Tai vienas iš įvykių, kuris išmuša iš ritmo, bet anksčiau ar vėliau mes tą darbą buvome suplanavę padaryti“, – sako V. Žalos komandos technikas Edvardas Lucevičius.

Išlydėdami grūmodavo kumščiu

Technikų komanda – tarsi maža organizacija, kurioje kiekvienas narys turi savo užduotis. Patyrę mechanikai tikina: labai svarbu, kad grįžęs lenktynininkas įspėtų net apie menkiausius automobilio pažeidimus.

„Kai Antaną išleidi į startą, iš pradžių parodai kumštį. Labai blogai, kai sportininkai nesupranta vieno dalyko: jei jie važiuoja aukščiau savo galimybių ribos, vadinasi, jie daro klaidų, laužo mašiną. Tai reiškia, kad rezultato nebus, čia jau 100 proc. Tada ir mechanikams tenka daugiau darbo, žmonės būna neišsimiegoję, todėl ką nors pamiršta“, – pasakoja M. Bernotas, A. Juknevičiaus komandos technikas.

Nori rezultato – važiuok sklandžiai, įsitikinęs technikas. Ir nors savos komandos lenktynininką giria, tačiau pasakoja, kaip jam sviro rankos ketvirtąją lenktynių dieną.

„Pramušė aštuonis ratus. Jei niekas nebūtų sustojęs [padėti], tada viskas, būtų sėdėjęs Antanas iki išnaktų, apie rezultatą galėtų tik pasvajoti“, – sako M. Bernotas.

Neįprastos klimato sąlygos ir bendras tikslas suvienija įvairiausių charakterių žmones. Nesvarbu, ar šėlsta smėlio audros, ar merkia lietus – bendras darbas turi vykti sklandžiai ir organizuotai. Štai A. Šerkšnas prisimena, kaip Bolivijoje visą naktį pylęs lietus darbo tikrai nepalengvino.

„Dirbome ant betono grindinio, o po automobiliu susidarė upelis. Taip ir dirbome visą naktį, buvo šlapia ir šalta“, – prisimena B. Vanago komandos technikas.

Vyrai pasakoja, kad per lenktynes komanda kaip tikra šeima dalydavosi viskuo: rankšluosčiais, higienos reikmenimis.

„Maždaug po savaitės jau visi būna pavargę ir kiekvienas dirgiklis, kuris atsiranda, gali išbalansuoti. Bet šiemet džiaugiuosi, kad visa komanda buvo labai draugiška ir niekas niekam nekėlė jokių problemų ar rūpesčių“, – pasakoja R. Žalnierukynas, V. Žalos komandos technikas.

Šių lenktynių sumanytojas yra pasakęs, kad Dakaras – didelis iššūkis tiems, kurie jame dalyvauja, ir svajonė tiems, kurie jį stebi. Savo kailiu lenktynių nuotykius išgyvenę technikai tam tikrai pritaria ir tikina, kad Dakaras buvo visų pirma kova su savimi.

Plačiau – laidos „Keliai. Mašinos. Žmonės“ reportaže.