Prie nukirsto ąžuolo degamos žvakutės, prie audros palaužtos liepos – gyventojų apmaudas, o prieš planus šalinti devynis medžius imamasi kovos. Atrodo, kiekvienas medis lietuviui turi ypatingą vertę, o tai, kaip pasakoja portalo LRT.lt pašnekovai, atsinešame dar iš protėvių laikų, kai medžiai buvo šventi, o ryšys su gamta – itin tvirtas.
„Lietuviai yra medžio kultūros tauta“, – kalbėjo etnologas Libertas Klimka, paklaustas apie tai, kodėl mums toks svarbus kiekvieno medžio išsaugojimas.
Kaip pasakojo L. Klimka, visas lietuvio gyvenimas yra paremtas draugyste su medžiu, jam antrino ir senovės baltų religinės bendruomenės „Romuva“ krivė Inija Trinkūnienė, pasakodama apie šventais laikytus medžius.
Pirma medis, po to – namas
Etnologas L. Klimka vardijo, kad viskas, kas anksčiau supo lietuvį, buvo su medžiu susiję – ir namai mediniai, ir ūkiniai pastatai mediniai, ir darbo įrankiai mediniai.
Namuose stovėjo mediniai baldai, vaikai žaidė su mediniais žaislais, sėdus prie vakarienės stalo valgyta iš medinių indų, net ir vandenį į namus nešėsi mediniais ar iš liepos žievės gamintais kibirais.
„Tik girnos, turbūt, akmeninės, o noragas bei kalavijas iš geležies buvo. Visas gyvenimas buvo paremtas draugyste su medžiu. Ir tai nėra kokie priešistoriniai laikai“, – sakė L. Klimka.
Jis prisiminė, kad Rokiškio rajone į vienkiemį iškeltas jo senelis pirmiausia prie namų, lauko gale, pasodino eilutę ąžuolų, o tik tada ėmėsi ręsti namą.
„Kitas senelis, kuris Žemaitijoje gyveno, Nemakščių parapijoje, turėjo gausią šeimą ir nelabai daug žemės, bet užveisė sodą, o to sodo gale buvo daug medžių pasodinta – ir keletas beržų, ir, žinoma, ąžuolų, dar kitų lapuočių. Žemės medžiams negailėjo.
Ir aš galvoju, kodėl taip svarbu medžiai buvo. Na, pavėsį duoda sodybai, jaukumą, vėjas nurimsta šakose. Senovėje, senais laikais ir buvo siejami medžiai su dievais“, – kalbėjo etnologas.
Su tuo, kas šventa, bet kaip elgtis negalima
Kad medžiai, o kartu ir visa gamta, lietuviams, kaip ir kitoms senosioms tautoms, yra ypatingos svarbos, kalbėjo ir senovės baltų religinės bendruomenės „Romuva“ krivė Inija Trinkūnienė.
Ji pasakojo, kad tai buvo žmonės, kurie gyveno gamtoje, visada buvo šalia jos ir todėl ryšys su ja buvo svarbus mūsų protėviams.
„Tai svarbu išliko ir iki šių dienų. Viskas, kas mus supo, buvo laikoma šventa. Lietuvoje turime išlikusių daugybę senųjų šventviečių – tai ir šventos upės, ir šventi ežerai, kalneliai, gojai, alkai, medžiai. Ta šventumo pajauta, manau, gyva ir lydi mus iki šiol“, – kalbėjo I. Trinkūnienė.
O su tuo, kas yra šventa, anot „Romuvos“ krivės, negalima elgtis bet kaip. Kaip kalbėjo I. Trinkūnienė, jeigu žemė, ąžuolas ar liepa yra šventi, jie priimami kaip labai svarbūs, artimi ir teikiantys gyvybę.
„Tai labai ryškus ir iki šių dienų išlikęs santykis“, – sakė „Romuvos“ krivė.
Šventų medžių, kaip pasakojo I. Trinkūnienė, yra ne vienas. Štai ąžuolas siejamas su Perkūnu ir laikomas viena jo raiškos formų.
Taip pat ir liepa suprantama kaip deivės Laimos medis. Kaip sakė L. Klimka, gegutė atskridusi į liepos medį Laimos balsu prabyla.
Jis taip pat kalbėjo apie senovės lietuvių dievą Kirnį, kuriam vyšnių sode aukojimai vyko bei su dievybių pasauliu siejamą diemedį.
„Pasirodo, kad iš diemedžio šakelių buvo daromi tokie pagaliukai, kurie naudojami burtavimui ir lietuviai karo žygyje eidami būtinai vesdavosi su savimi žynį, kuris su tais pagaliukais ir burdavo jiems, kuriuo keliu eiti, kur netikėtumas laukia, kur kryžiuočių pasala ar kas nors“, – pasakojo etnologas.
„Bet yra ir daug kitų medžių, tarkime, šermukšnis yra saugantis medis“, – pridūrė krivė I. Trinkūnienė.
Kultūra, persmelkta gyvybės idėja
Apskritai, pasak L. Klimkos, lietuviams, kaip tautai, gamtos tausojimas visuomet buvo labai svarbus: „Niekas nepražūdavo – nei koks šapelis miške, nei šaka nulūžusi. Ją panaudodavo arba sukūrendavo, jei reikėdavo malkų.
Gamta buvo tausojama. Iš tikrųjų, visa mūsų etninė kultūra yra persmelkta gyvybės idėja ir visomis formomis ją tausojant.“
Tiesa, lietuvių ryšį su gamta ir medžiais pakirtęs buvo sovietmetis. Kaip kalbėjo etnologas, žemė iš žmonių buvo atimta, tad ir medžių prie namų pasisodinti jau nebegalėjo. Kaip sakė L. Klimka, prie namų buvo gal keli arai žemės ir tuos pačius reikėjo skirti bulvėms auginti.
„Jeigu anksčiau tas medžio mitologizavimas dar buvo gerokai išlikęs, tai vis tik paskui lietuviai pradėjo žiūrėti į kokį medį galiūną ir galvoti, kiek čia lentų iš jo išeitų ar kiek malkų kubinių metrų. Tai iš tikrųjų, 20 amžius daug skersvėjų visokių atpūtė į mūsų galveles“, – apgailestavo etnologas.
Visgi kai kurios tradicijos, anot L. Klimkos, gyvos iki šiol. Pavyzdžiui, jo teigimu, gimus sūnui kai kurie žmonės vis dar pasodina ąžuolą, o gimus dukrai – liepą:
„Šis paprotys tebėra gyvas, kas atsiima savo žemes ar senelių paveldą, taip daro.“
Etnologas ragino nepamiršti, kokie apdovanoti gamtos iš tikro esame.
„Mes norėtume, kad naftos būtų daugiau, geležies, anglies. Ne. Mums Dievas padovanojo gamtą, žalumą, miškus ir geriamąjį vandenį.
Jei pažiūrėsite, kas šią vasarą vyksta, pavyzdžiui, Graikijoje ar Italijos pakraščiuose, suprasite, kad toliau netausojant gamtos, užsiimant reklama, mada ir t. t., jau bus sunku ir geriamojo vandens atrasti, kurio nereikėtų filtruoti, nukenksminti.
Klimato šiltėjimas pas mus ateis vėliau, jo pasekmės ir todėl mūsų kraštas džiaugsis tuo, kad mes turime pavėsį po medžiais“, – portalui LRT.lt kalbėjo etnologas L. Klimka.
