captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lietuvių bolševikų konferencija: Lietuva įeina į Rusijos Tarybų respubliką

Po Lietuvos Tarybos skilimo politinis gyvenimas paniro į sutemas, neramios žinios pasiekė mūsų kraštą tiek iš Rusijos, tiek iš Antantės šalių vadovų pasitarimo Versalyje, pasakojama LRT RADIJO laidoje „Nepriklausomybės dienoraštis“. Tuo metu Rusijos socialdemokratų partijos lietuvių bolševikų konferencija „Tiesoje“ paskelbė „Politinį Lietuvos surėdymą“ ir jame nurodė, kad „Lietuva įeina į Rusijos Tarybų respubliką, kaipo jos autonominė dalis, kurioj visa vietos valdžia priklauso Lietuvos Taryboms“, o „Lietuvos revoliuciniai s.-d. kovoja prieš Steigiamojo Lietuvos Susirinkimo sušaukimą, kurio tikslas tarnauti pasiturinčių Lietuvos sluoksnių reikalams“.  
Sovietų suvažiavimas (1918 m.)/Wikimedia commons nuotr.
Sovietų suvažiavimas (1918 m.)/Wikimedia commons nuotr.

Nuvertėjo rublis

Prasidedant naujiems metams, okupacinė valdžia ėmėsi skelbti savo naujus nutarimus. Visų pirma buvo imtasi pinigų reformos, tiksliau – Rusijos rublio devalvacijos. Lietuvoje buvo atsiskaitoma dviem valiutomis – Rusijos rubliais ir specialiomis tik okupuotoje teritorijoje naudotomis markėmis, liaudyje vadinamomis „ostmarkėmis“.  Nuo 1916 metų 1 rublis buvo vertas 2 „ostmarkių“. 1918 metų pradžioje šis kursas buvo pakeistas. „Dabartis“:

„Naujas pinigų vertybės sutvarkymas

Paskutinis pinigų vertybės sutvarkymas įvyko gegužio 30 d. 1917. Nuo to laiko rusų rublis ne tiktai tarptautinėje apyvartoje, bet ir užimtajame krašte rytuose prarado gerą dalį senosios savo vertybės...

Todėl vyriausiojo rytų vado sričiai tapo išleistas naujas pinigų vertybės sutvarkymas. Šitas sutvarkymas nustato štai ką... – laikinai dabar rublis lygus 1,50 markės...“

Tokia reforma reiškė, kad Rusijos rublis buvo nuvertintas nieko nepadengtos „ostmarkės“ atžvilgiu net 50 procentų. Šis naujasis kursas buvo taikomas tik skolinimuisi ir skolų valstybei grąžinimui. „Dabartis“ dar priduria:

„Kadangi sąlygos dabar yra tokios, jog retai kas susitars atsilyginti rusų rubliais, tai sulyg šito įsakymo išeina, jog skolos beveik visados reikės atsimokėti markėmis, palyginant 1 rublį 1,50 markei.“

Šios reformos priežastis labai aiški – gyventojai jau nebeturėjo Rusijos rublių, o štai „ostmarkių“ buvo atspausdinta į valias. 1917 metais Lietuvos teritorijoje apyvartoje buvo 132 mln. „ostmarkių“, o 1918 metų pradžioje – apie 165 mln. O tai reiškia, kad per metus „ostmarkės“ vertė krito bent jau 25 procentais. Tačiau sprendžiant iš laikraščių kainų infliacija siekė apie 35 procentus. Galima palyginti  Lietuvoje leistų laikraščių kainas.

Okupacinės valdžios „oficiozas“ „Dabartis“ 1917 metų rudenį kainavo: „Kaina mėnesiui 40 feningių (20 kap.), vienas numeris 5 fen. (3 kap).“ O štai 1918 metų sausio 1 dieną: „Kaina 1 mėnesiui 60 fenigių (30 kap.), vienas numeris 5 fenigiai (3 kap.).“

Tarp mokesčių – ir mokestis už važiavimą Vilniaus tiltais

Kita naujovė tai karinių sričių administracinė reforma. „Lietuvos aidas“:

„Lietuvos ir Balstogės-Gardino sričių suvienijimas

Lietuvos ir Balstogės-Gardino valdymo sritys nuo 1918 m. vasario 1 d. sujungtos į vieną Lietuvos karo valdymo sritį, kurios centras lieka Vilnius. Lietuvos valdymas skirsis į du apskričiu: „Lietuva, šiaurės apskritis“, kurią sudarys dabartinis Lietuvos valdymas su Vilniaus buveine ir „Lietuva, pietų apskritis“ – dabartinė Balstogės-Gardino sritis su Baltstogės buveine.“

Karo apygardų apjungimo aprašymą tęsia „Dabartis“:

„Karinės Lietuvos valdžios viršininku yra pašauktas ritmeisteris fon Heppe, kuris ligi šiol buvo karinės Balstogės-Gardino srities viršininku. Jo pavaduotojais yra pašaukti: Lietuvoje, šiaurės srityje: pirmuoju pavaduotoju kapitonas fon und cu Gilza, o antruoju – kapitonas Šionas.“

Ši reforma tik dar kartą patvirtina „karo“ partijos Vokietijoje įtakos augimą. Ji, matyt, tiesiogiai sietina ir su Lietuvos Brastos derybomis. Sujungtą Lietuvos karo valdymo sritį tikėtasi pateikti kaip Lietuvą ir taip prigriebti dar didesnę teritoriją.

Vilniečių laukė ir dar keli nemalonūs okupacinės valdžios pranešimai. Visų pirma pranešimas apie metinius mokesčius. „Dabartis“:

„Mokesnių sąrašas, kame pažymėta, kiek reikia mokėti pagalvės, pramonės, ūkio ir samdomos vertės mokesnių 1918 metams, viešai rodomos miesto valdžios mokesnių skyriuje...

Pasižiūrėti sąrašas leista tiktai tiems, kuriems pridera mokėti mokesniai. Tam tikslui jie privalo parodyti savo pasą.

Šalia to visi, kurie turi mokėti mokesnius, gauna dar atskirą ženklą, kame pažymėta kiek ir kada mokesniai reikia mokėti.“

Kitas miesto komendanto Paulio įsakymas nustato mokesčius už perėjimą ir važiavimą 6 Vilniaus miesto tiltais. „Dziennik Wilenski“:

„&1

Visi vyresni nei 14 metų civiliai asmenys ir visi vežimai... privalo apmokėti už naudojimąsi šiais tiltais:

a) Žaliasis tiltas Vilniaus gatvėje,

b) Akmeninis tiltas Šv. Jurgio gatvėje,

c) Tiltas per Vilnią Antakalnio gatvėje,

d) Tiltas per Vilnią Užupio gatvėje;

e) Tiltas per Vilnią Bernardinų gatvėje;

f) Tiltas per Vilnią Paplaujos gatvėje.

&2

Tilto mokestis:

Pėsčiajam – 1 kap. – 2 fen.

Vienkinkiams vežimams 3 kap. – 6 fen.

Dvikinkiams vežimams 5 kap. – 10 fen.

Asmenys, kurie privalo naudotis tiltais pastoviai iš gyvenamosios vietos į darbą, gali gauti nuolaidą, įsigydami mėnesinį bilietą.

&3

Tilto mokesčių nemoka:

1) Visi Vokietijos piliečiai.

2) Visi vietiniai gyventojai, turintys pažymėjimą patvirtintą miesto komendanto.

3) Kariniai vežimai ir vežimai dirbantys įstaigoms.

3) Kariniai brikeliai.

4) Keleiviniai brikeliai be keleivio. Už brikelį su keleiviu moka keleivis.

6) Mokiniai iki 14 metų amžiaus.

&4

Miesto komendantas yra įgaliotas tvarkyti šio mokesčio rinkimą.

 &5

Miesto komendantas ypatingais atvejais gali sumažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti.“

Matyt, vilniečiai nebuvo labai atidūs, o gal, tiesiog telefono laidai ir kabinų įranga buvo kam nors labai reikalingi ir pritaikomi buityje, todėl miesto komendantūros policijos viršininko Keslerio įsakymas skamba grėsmingai. „Dabartis“:

„Sulyg vyriausiojo rytų vado paliepimo... skaudžios bausmės gresią ne tiktai tiems, kurie tyčia, o ir tokiems, kurie per neatsargumą pagadins arba sunaikins tolkalbių įstaigas ir prietaisus.

Kad išvengus skaudžių pabaudų, gyventojai privalo saugotis, kad valydami sniegą nuo stogų, nesugadintų ar nesunaikintų tolkalbių prietaisus.“

Kasdienis miestiečių patiekalas – badas

Miestuose padėtis su maisto produktais buvo tikrai prasta ir badas buvo kasdienis miestiečių patiekalas. Štai „Dabartyje“ atspausdintos maisto normos dirbantiems kauniečiams. Čia tik pasakysime, kad rusų svaras yra lygus maždaug 400 g:

„Maistas Kauno gyventojams. Šiam mėnesiui nuo sausio 29 dienos iki vasario 26 dienos, išduos šitokio maisto... Gručkų dienai vienam asmeniui 300 gramų=3/4 rus. svaro. Miežinių kruopų savaitei, vienam asmeniui 100 gramų. Cukraus, atiduodant cukraženklius, vienam asmeniui 125 gramus mėnesiui... Duos dar 20 gramų džiovintų bulvių, tai vis viena kaip 100 gramų šviežių. Tokiu būdu vienas asmuo gaus 4 savaitėms: gručkų 21 rus. svarą po 8 fenigius svaras. Miežinių kruopų 1 rus. svarą už 25 fenigius. Cukraus 125 gramus, rus. svaras po 2 marki. Džiovintų bulvių 1 3/5 rus. svaro, rus. svaras po 45 fenigius...  Šeimoms bent iš 3 asmenų ir didesnėms, muilo miltelių „Luna“ (kaina 90 fenigių pakelis) ir KA muilo, gabalėlis po 35 fenigius. Tai yra gausiai išduodama ir visiems turi pakakti – kas negauna, privalo tuojau pasiskųsti Kauno miesto prekybos skyriui...“

Vilniaus miesto komendantas Paulis 1918 metų vasario 6 dieną išleido įsakymą apie kai kurių produktų mažmeninės prekybos kainų lubas. „Dziennik Wilenski“:

„Vilniuje laikinai galioja tik šių produktų ir prekių mažmeninių kainų lubos:

1) Pienas už kvortą – 3/5 litro:

a) nenugriebto 50 fen.

b) nugriebto 20 fen.

2) Druska 28 fen. rus. svaras.

3) Sacharinas 65 fen. už 100 pastilių, 2 m. 50 fen. už 500 pastilių.

Birus sacharinas:

1 m. 60 fen. už 5 gramus.

30 m. už 100 gramų.

4) Degtukų dėžutė 10 fen.

5) Papirosai įvairūs už kainą nurodytą ant banderolių.

Maisto produktai išduodami pagal duonos korteles, bus parduodami paskirtose kepyklose ir maisto susivienijimuose tokiomis kainomis:

1) Duona 25 fen. už rus. svarą.

2) Ruginiai, miežiniai ir avižiniai miltai 30 fen. už rus. svarą.

3) Košės grikinės, žirnių, lęšių, pupelių 45 fen. už rus. svarą, kruopos 43 fen. už rus. svarą, žirnių miltai 47 fen.

Turinčiose leidimą mėsos prekyvietėse, mėsos turguje ir miesto žuvies parduotuvėse galioja ten pastoviai iškabintos kainos.“

Lietuvių bolševikų konferencijos nutarimai

Bolševikų įvykdytą Rusijos Steigiamojo suvažiavimo išvaikymą ir po to prasidėjusį terorą bei spaudos suvaržymą, užsienyje vertino kaip perversmą. Kartu Vokietijoje ir Antantės šalyse puikiai suprato, kokią grėsmę  kelia bolševikinė propaganda ir revoliucijos eksportas. „Dziennik Wilenski“:

„Aptardami perversmą Rusijoje, „Fremdenbatt“ rašo:

Rusijos revoliucijos vadams tautų apisprendimo teisė yra eksporto prekė, panašiai kaip taip vadinama laisvė, kurią pas save varžo, ir kuri jiems labai patogi, kad jos būtų reikalaujama kaimyninėse šalyse.

Todėl turime būti labai atsargūs, kad po taikos derybų priedanga pas mus nebūtų perneštas tas desperatiškas elgesys, kuris įsigalėjo Peterburge. Trockio pareiškimas Bresto taikos derybų plenariniame posėdyje, kad Rusijos vyriausybė jau nepripažįsta iki šiol derybose dalyvavusių Ukrainos atstovų, yra aiškus manevras, kurio tikslas derybų vilkinimas.“

Sausio 30 dieną atsinaujinusios taikos derybos Lietuvos Brastoje, iš tikrųjų, labiau priminė virvės traukimo varžybas, nei derybas. Kartu su bolševikinės Rusijos vyriausiuoju derybininku Levu Trockiu atvyko Ukrainos ir Suomijos marionetinių bolševikinių vyriausybių atstovai, bei lenkas bolševikas Stanislavas Bobinskis. Tai supykdė centrinių valstybių delegacijas ir prasidėjo ilgi ir beprasmiai ginčiai, kurios pusės atstovai yra tikri ir įgalioti. Trockis taip pat užsispyrė ir nenorėjo leisti dalyvauti derybose Lenkijos atstovams, mat, jo nuomone, šalis, kuri neturi sienų, karaliaus ar vyriausybės, negali būti tarptautinės teisės subjektas. Todėl labai realu, kad Rusijos delegacijos tikslas buvo tiesiog užtęsti derybas, kol vyks naujos bolševikinės kariuomenės kūrimas, bus nugalėti vidaus priešai ir sustiprėjusi valdžia galės sėkmingai kovoti su išorės priešais, propagandinių metodu pagalba keliant sumaištį tų šalių viduje. Tokią taktiką patvirtina ir bolševikinės valdžios sprendimai. „Dziennik Wilenski“ straipsnelyje „Raudonoji armija“, praneša:

„Peterburgas. Liaudies komisarų taryba išleido potvarkį apie raudonosios armijos kūrimą, kuri būti darbininkų ir kareivių tarybų atrama, o esant reikalui galėtų pakeisti reguliariąją kariuomenę.“

Po Lietuvos Tarybos skilimo politinis gyvenimas paniro į sutemas. Visi laukė, kaip vyks derybos Lietuvos Brastoje. Neramios žinios pasiekė mūsų kraštą tiek iš Rusijos, tiek iš Antantės šalių vadovų pasitarimo Versalyje. Štai ką nutarė Rusijos socialdemokratų partijos lietuvių bolševikų konferencija.  „Tiesa“:

„Politinis Lietuvos surėdymas

I

Lietuva įeina į Rusijos Tarybų respubliką, kaipo jos autonominė dalis, kurioj visa vietos valdžia priklauso Lietuvos Taryboms.

Lietuvos revoliuciniai s.-d. kovoja prieš Steigiamojo Lietuvos Susirinkimo sušaukimą, kurio tikslas tarnauti pasiturinčių Lietuvos sluoksnių reikalams.

Bet jeigu Lietuvos Steigiamasis Susirinkimas bus sušauktas, revoliuciniai s.-d. dalyvaus jo rinkimuose, neužmiršdami ant pirmos vietos statyti Tarybas.

Jeigu taikos sąlygos Lietuvos likimo klausimu iškeltų referendumo reikalingumą, tas referendumas negali būti anksčiau kaip po metų nuo išvedimo iš Lietuvos Vokietijos kariuomenės.

Per tą laiką Lietuvos darbininkai rūpinasi imti visą vietos valdžią į savo rankas.“

Antantės susitikimas Lietuvai nežadėjo nieko gera

Ne ką smagesnę ateitį mums numatė ir Versalyje įvykęs Antantės valstybių viršūnių susitikimas. Paryžiaus dienraštis „Excelsior“ atspausdino šio susitikimo metu nubrėžtas pokarines Europos sienas, o Lietuvos skaitytojams su pasimėgavimu pateikė „Dziennik Wilenski“ :

„Iš dabartinės Rusijos Kuršas, Livonija, Lietuva ir kitos sritys, kurias Rusija atėmė padalijant Lenkiją 1772 metais, privalo būti grąžintos Lenkijai.“  

Petras Klimas „Lietuvos Aido“ straipsnyje „Rimties valandos“, rašė:
„Rasi nėra piktesnio stovio kaip užrištomis akimis braidžioti po plynę. Bet kaip tik tokiame stovyje šiandien randasi plačioji mūsų visuomenė. Ji tikisi ir neišsitiki, laukia ir nieko nesulaukia. Vargai parvargino, kančios parkankino, o vilties šešėliai tešmėkšo ir dyla... Žmonės ieško aiškaus ženklo, šviesos kibirkštėlės, bet beieškodami dar į piktesnes tamsybes patenka...

Ypačiai sunkus darosi tokiose aplinkybėse Lietuvos Tarybos stovis. Ligi šiol vis dar nėra progos jos darbai dėl mūsų ateities plačiajai viešumai kaip reikiant išaiškinti ir parodyti. Žmonėse todėl plinta dažnai visiškai nepamatuotų priekaištų, įtarimų ir t.t. Nebuvo taip pat kol kas progos plačiajai visuomenei išdėstyti visos valstybinio statymo sunkenybės esamose okupacijos ir karo sąlygose. Dėl tos tad priežasties pati visuomenė negauna nei su Tarybos darbais sutapti, nei juos reikiamai įvertinti.

Mes turime vilties, jog mūsų likimas netrukus turės paaiškėti ir pareikalaus iš mūsų dar stipresnės dvasios, dar didesnės vienybės bendram reikalui ginti. Ir visi turime tvirtai susiburti aplink tą mūsų didžiausią teisę ir tam siekimui įvykdyti privalome padėti visas savo pastangas. Suprasdami tačiau, jog ir toji nepriklausomybės „dovana“ iš karo galybės nasrų nelengvai atitenka, mes turime visais keliais ir visais būdais vienybėje stengtis ją išgriebti kuo pilniausią, kuo tikriausią...

Valandos rimtumas ir sunkiosios aplinkybės reikalauja rimtos atodairos ir rimtų atažvilgių... visiškoji Lietuvos nepriklausomybė ir liuosas jos plėtojimas yra tai visų mūsų giliausias troškimas ir pirmiausiai visų mūsų pasiryžimų uždavinys...“

Virš Lietuvos kaupėsi juodi debesys

Kaip matome, juodi debesys kaupėsi virš Lietuvos ir galima buvo tikėtis audros. Ir ji netrukus prasidėjo. Vasario 9 dieną Lietuvos Brastoje keturios sąjunginės valstybės – Vokietija, Austrija-Vengrija, Turkija ir Bulgarija pasirašo atskirą taikos sutartį su Ukraina. „Dziennik Wilenski“:

„Lietuvos Brasta

Šiandien, 1918 metų vasario 9 dieną apie 2 val. ryto PASIRAŠYTAS TAIKOS SUSITARIMAS TARP KETURIŲ VALSTYBIŲ SĄJUNGOS IR UKRAINOS LIAUDIES RESPUBLIKOS.“

Ši sutartis labai supykdė bolševikus ir jau vasario 10 dieną Levas Trockis pareiškė („Lietuvos aidas“):

„Rusija skelbia pabaigusi karą

Iš Lietuvos Brastos praneša vasario 10 d.: Vokiečių, austrų-vengrų ir rusų delegacija politikos ir teritorijos klausimais rišti posėdžiavo vakar ir šiandien. Šiandieniame posėdyje rusų delegacijos pirmininkas pranešė, kad Rusija, atsisakydama pasirašyti formalinę taikos sutartį, paskelbia, jog karas su Vokietija, Austrija-Vengrija, Bulgarija ir Turkija yra pabaigtas. Tuo pačiu metu yra išleidžiamas įsakymas visiškai demobilizuoti rusų kariuomenė visuose frontuose.“

Toks netikėtas derybų posūkis vedė tik į naujų karo veiksmų pradžią. Į naują politinę padėtį Lietuvos Taryba reagavo žaibiškai. Jau vasario 11 dienos vidurdienį Jono Basanavičiaus bute įvyko pirmasis naujosios sesijos posėdis, kurio metu svarstytas tik vienas, bet esminis ir svarbiausias einamojo momento klausimas:

„Svarstomas klausimas dėl susidariusiojo Taryboje padėjimo, išstojus iš jos keturiems nariams.

J. Šaulys mano, kad dabar negalima Tarybą skaldyti ir pataria peržiūrėti priimtąjį 26 sausio nutarimą ir pasistengti surasti su išstojusiais bendrą formulą, visiems priimtina.

Nutarta: pasišnekėjimui su išstojusiais išrinkti komisiją iš J. Šaulio, Klimo ir Vailokaičio.

Toliau nutarta: jeigu tai komisijai pasiseks surasti su išstojusiais tokią bendrą formulą, kuri bus priimta visų, tai tada nutarimas 26 sausio atpuola savaime.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetis

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close