Lietuvoje

2018.03.06 11:18

Z. Angarietis: mes, proletariato reikalų reiškėjai, nesigailėsim buržuazijos

Algimantas Bliujus, LRT RADIJO laida „Nepriklausomybės dienoraštis“, LRT.lt2018.03.06 11:18

Išvaikius Steigiamąjį susirinkimą, bolševikai, kovodami su kitaip manančiais, ėmėsi varžyti spaudą, primena LRT RADIJO laida „Nepriklausomybės dienoraštis“. „Skelbimai aukso šaltinis. „Novoje Vremia“ iš skelbimų susikrovė milijonus. Žinoma, lietuvių laikraštijai skelbimai neduoda tiek, kiek jie norėtų... Bet visgi „N. Lietuva“ vaikėsi paskui skelbimus: ji su mielu noru dėjo Rusijos imperialistų... skelbimus, nes gaudavo už tai rublius. Dabartinė valdžia monopolizavusi skelbimus in savo rankas, tuom pat pakirto buržuazijos įrankį temdyti minias“, – „Tiesoje“ pasisakė Zigmas Angarietis.

Apie V. Vilsono punktus daug kalbėjo kariaujančių šalių politikai

Šįkart apžvelgsime centrinių valstybių atstovų atsakymus į JAV prezidento Vudrou Vilsono 14 punktų pasiūlymus, vis įsismarkaujančią kovą bolševikinėje Rusijoje ir Lietuvos Tarybos V sesijos darbus.

Kaip pasakojome anksčiau, JAV prezidentas V. Vilsonas 1918 metų pradžioje pasakė kalbą apie taiką ir pokarinę pasaulio politiką. Joje kalbama apie naująją politiką, kuri paremta laisva prekyba, atvirais susitarimais, demokratija ir tautų apsisprendimo teise. Šį kalba sukėlė plačias diskusijas ne tik spaudoje, bet apie pasiūlytus V. Vilsono 14 punktų plačiai kalbėjo ir kariaujančių šalių politikai. JAV prezidento pasiūlymus Vokietijos reichstago komisijos posėdyje aptarė ir kancleris Georgas Hertlingas. „Dabartis“:

„Aš čionai noriu kalbėti apie tą 14 punktų, kuriuos paduoda Vilsonas.

Pirmas punktas reikalauja, kad daugiau nebūtų slaptų tarptautinių susitarimų... Lietuvos Brastos derybos parodo viešai, kad mes galime sutikti su tuo sumanymu ir derybų paskelbimą pareikšti kaipo visuotinį dėsnį.“

Kancleris Hertlingas iš principo sutiko su pirmaisiais V. Vilsono pasiūlymo punktais, bet užkliuvo už ir Lietuvos ateičiai svarbaus 6 punkto, kuriame kalbama apie kariuomenės pasitraukimą iš užimtų Rusijai priklausiusių teritorijų. JAV prezidento pasiūlymas skambėjo taip:

„6. Taip pat turime reikalauti, kad iš visų Rusijos kraštų būtų atitraukta visa priešiška kariuomenė; reikia susitarti visais klausimais, kad ir kitos pasaulio tautos galėtų dalyvauti ir padėti Rusijai laisvai, be skriaudų ir kliūčių, apsispręsti dėl tolesnio politinio vystymosi ir tautų politikos.“

Kaip suprantame, tai gyvybinius Lietuvos interesus liečiantis pasiūlymas. Vokietijos vyriausybės vadovas kategoriškai atmetė galimybę išvesti kariuomenę iš okupuotų teritorijų:

„Mes čia turime klausimą, kuris tepaliečia tiktai Rusiją bei vidurio valdijas. Aš tvirtai viliuosi, kad vakarinės Rusijos paribyje gyvenančioms tautoms pripažinus apsisprendimo teisę, bus galima susitarti su jomis, o taipojau ir su likusiąja Rusija. Mes linkime, kad Rusijai pagrįžtų teisėtas ir tautos gerovei naudingas padėjimas.“

Kitas mus tiesiogiai liečiantis prezidento Vilsono punktas yra apie Lenkijos ateitį:

„13. Turi būti sukurta nepriklausoma Lenkijos valstybė, jungianti visas lenkų gyvenamas žemes ir turinti užtikrintą, laisvą ir saugų priėjimą prie jūros. Jos politinį ir ūkinį, o taip pat teritorinį vientisumą privalo garantuoti tarptautinė sutartis.“

Vokietijos vyriausybės požiūris į Lenkijos valstybingumo klausimą yra kategoriškas. „Dziennik Wilenski“:

„Ne koalicija, kuri rado Lenkijai tik žodžių be turinio, bet Vokietija ir Austrija-Vengrija išvadavo Lenkiją iš carinės priespaudos. Todėl Lenkijos ateities klausimą reikia palikti Vokietijai, Austrijai ir Lenkijai. Kaip rodo derybos ir pastarųjų metų patirtis, šio klausimo sprendimas nebetoli.“

Vokietija ir toliau jaučiasi tvirtai, jos aneksiniai ir militaristiniai planai atrodo yra nepajudinami. „Dabartis“:

„Paskui kancleris nagrinėjo klausimą ar iš kalbų Loido Džordžo ir Vilsono esą galima spėti, kad jie tikrai nori taikos. Jo nuomone jie tokio noro neturį. Dėl tos priežasties esą verta priešams priminti, jog: kariuomenės stovis dar niekados nėra buvęs tokis geras, kaip dabar. Genialieji mūsų kariuomenės vadai tvirtu pasitikėjimu žvelgia ateitin. Visa kariuomenė, karininkai ir kareiviai apimti nepalaužiamu noru kovoti.“

Austrijos-Vengrijos pozicija dėl Vudrou Vilsono pasiūlymų buvo kur kas ramesnė, diplomatiškesnė. Kalbėdamas parlamento užsienio reikalų komiteto posėdžio metu užsienio reikalų ministras Otokaras Černinas taip pat pasisakė apie Lietuvai svarbius šeštąjį ir tryliktąjį punktus –„Dziennik Wilenski“:

„Kas dėl Rusijai skirto punkto, įrodome darbais, kad norime turėti draugiškus-kaimyniškus santykius...

Vieša paslaptimi yra mūsų nuostata, kad privalo būti sukurta nepriklausoma Lenkijos valstybė.“

Nors politika yra kompromisų menas, bet gražios ir protingos politikų kalbos kaip tada taip ir dabar retai kada virsta darbais. Todėl verta dar kartą prisiminti likusio nežinomu „Lietuvos aido“ redakcijos darbuotojo pastabą po V. Vilsono 14 punktų straipsniu:

„Reta kuris obalsis yra taip dažnai kartojamas įvairių valstybių politikų kalbose, kaip tautų laisvės obalsis. Ir nieko, turbūt, nėra sunkiau tautų santykiuose, kaip vykinti tas gražus obalsis ir suteikti kuriai nors mažesnei, lygi šiol slegiamai tautai tikroji laisvė, leisti jai laisvai plėtotis tinkamose jos gyvenimui sąlygose.“

Bolševikai atsidūrė savo pačių spąstuose

Po Steigiamojo susirinkimo išvaikymo padėtis Rusijoje tapo dar įtemptesnė. Bolševikų valdžia atsidūrė savo pačių spąstuose. Susirinkimo išvaikymas sukėlė didžiosios daugumos gyventojų ir šalies pakraščių nepasitenkinimą. Norėdama kovoti su kitaip manančiais, Rusijos valdžia ėmėsi visų diktatūrų pamėgtos priemonės – spaudos suvaržymo. „Dziennik Wilenski“ straipsnyje „Bolševikinė spaudos laisvė“ rašo:

„... iš Peterburgo pranešama, kad ir toliau leidžiami tik 7 nebolševikiniai laikraščiai, ir tai su pertraukomis ir patirdami sunkumų.

Jei laikraščiai nekonfiskuojami dar spaustuvėse, tai juos parduodantys sulaukia Raudonosios gvardijos grasinimų ir net fizinio susidorojimo. Laikraščiai yra atimami ir sudeginami.

Ne bolševikinių laikraščių egzemplioriai dažnai išplėšiami gatvėse iš skaitančiųjų rankų.“

Ne geresnė padėtis buvo ir Maskvoje. Apie tai rašo tas pats „Dziennik Wilenski“ straipsnyje „Maskvos spauda kovoja už savo teises“:

„Štai jau 13 dienų Maskvos spaudos leidiniai išgyveno tokiomis sąlygomis:

Naktimis į spaustuves įsiverždavo raudongvardiečiai, naikino apspausdintus leidinius, stabdė mašinas, versdavo darbininkus išsivaikščioti, o vėliau atsisėdę į prabangius automobilius, išsivažinėdavo, neslėpdami pasitenkinimo padarytais darbais.

... Galų gale nuspręsta imtis pusiau legalių spaustuvių taktikos. Socialistų spauda yra įpratusi prie tokių sąlygų. Blogiau buržuazinei spaudai, ji turi pinigų baudoms mokėti. Bet ir juos galų gale įveikė. Liberalų laikraščių gulbės giesme tapo protestai prieš prievartą ir sprendimas laukti geresnių laikų...

Spaudos darbuotojai rengia visos Rusijos žurnalistų suvažiavimą, kurio tikslas organizuoti kovą prieš spaudos persekiojimą.“

Spaudos suvaržymai neaplenkė ir Rusijoje leistų lietuviškų laikraščių. Labai originaliai požiūrį į spaudos laisvę pateikia bolševikų laikraštis lietuvių kalba „Tiesa“ Zigmo Angariečio straipsnyje „Spaudos „laisvė“:

„Naujoji Lietuva“ graudžiai skundžiasi savo skaitytojams, kad Lietuvos reikalų komisariatas varžo lietuvių spaudos laisvę.

... Lietuvių reikalų komisariatas išsiuntė visiems lietuvių laikraščiams pranešimus, kad visi jie daugiau nebetalpintų apmokamų skelbimų, nes apmokami skelbimai gali būti talpinami tik valdžios organuose.

Ką duoda laikraščiams skelbimai? ... Skelbimai aukso šaltinis. „Novoje Vremia“ iš skelbimų susikrovė milijonus. Žinoma, lietuvių laikraštijai skelbimai neduoda tiek, kiek jie norėtų... Bet visgi „N. Lietuva“ vaikėsi paskui skelbimus: ji su mielu noru dėjo Rusijos imperialistų... skelbimus, nes gaudavo už tai rublius. Dabartinė valdžia monopolizavusi skelbimus in savo rankas, tuom pat pakirto buržuazijos įrankį temdyti minias.

Mes bolševikai sveikiname ne tik skelbimų monopolizavimą, bet taipogi visus dabartinės valdžios žingsnius atimti materialinę jėgą iš buržuazijos rankų.“

Straipsnis užbaigiamas nemaria bolševikinio fariziejiškumo pastraipa:

„Buržuazinių laikraščių uždarymas, apmokamų skelbimų uždraudimas... ne koks nors blogas bolševikų noras, bet klasių kovos pasekmė. Jei kas to nesupranta, tegu stoja į gyvenimo priešklasį ir tenai pasimokina suprasti dabartinį momentą ir jo uždavinius.

Tepyksta prisidengusieji socialistų skara liaudininkai, kaipo smulkiosios lietuvių buržuazijos atstovai. Mes, proletariato reikalų reiškėjai eisim savo keliu, nesigailėdami buržuazijos, nebranginsim jos spaudos laisvės.“

 L. Trockio plano pasekmės buvo skaudžios ir pačiai Rusijai

 Sausio 29 dieną į Lietuvos Brastą vėl susirinko visi taikos derybų dalyviai. „Dabartis“:

„Atstovai pargrįžo taikos deryboms

Vakar popiet Lietuvos Braston atvyko austrų-vengrų užsienio reikalų ministeris grafas Černinas... Vakare atvyko valdijos sekretorius fon Kiulmanas ir Bavarijos ministeris... grafas Podewils su palydovais. Paskiaus atkako didysis turkų viziris Talaat Paša... ir dar keletas aukštų turkų valdininkų. Pagalios atvyko bulgarų delegatai su pirmininku pulkininku Gaučevu. Šiandien priešpiet pusiau dvyliktos Lietuvos Braston atvyko ir rusų liaudies komisaras Trockis. Rusams prašant, šiai dienai paskirtasis politinės komisijos posėdis liko atidėtas rytojui.“

Verta pažymėti, kad abi derybų pusės, pradėdamos trečiąjį derybų raundą, nejautė pasitikėjimo derybų partneriais, derybos buvo praradusios tempą, joms reikėjo naujo postūmio. Per derybų pertrauką bolševikų valdžia suaktyvino karinius veiksmus Suomijoje, Ukrainoje, Latvijoje ir Estijoje. Vokietijoje, Austrijoje-Vengrijoje kilo didžiulių darbininkų protestų banga.

Štai kaip bolševikinės Rusijos derybų taktiką šiame derybų raunde apibūdino Rusijos delegacijos vadovas Levas Trockis. „Dziennik Wilenski“:

„Trockis savo draugų rate štai taip pasisakė apie taktiką, kurią naudos Lietuvos Brastos derybose. Pagrindinė jo nuostata yra kaip įmanoma ilgiau užtempti derybas. Rusijos delegacija stengsis kuo daugiau propagandos skleisti Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos gyventojams.

Tada vidurio valstybės neteks paskutinės kantrybės ir atsisakys tolimesnių derybų. Jų atstovai grįš tuščiomis rankomis ir bus apkaltinti derybų nutraukimu. Juos pasitiks nepatenkinti tų šalių gyventojai, kurie jau bus pakankamai paveikti tarptautinės propagandos, ir tikriausiai greitai įvykdys perversmus savo kraštuose.

Nežinia, kiek ši žinia yra teisinga, nes ginklas, kuriuo tikisi pasinaudoti Trockis, turi dvejus ašmenis. Rusijoje jaučiamas ne mažesnis taikos siekis, o dėl vidinės anarchijos nusistovėjusios tvarkos suirutė taip pat gali turėti sunkių pasekmių naujosios Rusijos valstybės vadovams.“

Iš tiesų, nežinia iš kur gautos šios žinios apie tokį Trockio pasisakymą, bet jis spausdinamas visų kariaujančių šalių laikraščiuose. Tolesni įvykiai parodė – planą Trockis įgyvendino, bet jo pasekmės buvo skaudžios ir pačiai Rusijai.

Rusija mėgino susigrąžinti bandančias pasprukti šalis

Nors Rytų fronte karo veiksmai nevyko, Vakarų fronte buvo neramu. Štai vokiečių spaudos pranešimas apie tais laikais dar gana retą aviacijos panaudojimą – „Dabarties“ straipsnyje „Vokiečių lėktuvai vėl buvo užpuolę Londoną“:

„Anglijai nenorint pradėti taikos derybų, vokiečių kariuomenių vadovybė yra priversta be jokio atsižvelgimo griebtiesi visų karo priemonių. Taipo vokiečių lėktuvai vėl numetė daug bombų į Anglijos sostapilę Londoną. Antpuolis tęsėsi penketą valandų, ilgiaus negu visi pirmiau darytieji. Anglai apie šį antpuolį tiek tepraneša, kad esą žuvę 47 žmonės ir 100 esą sužeistų. Viena bomba pataikiusi į požeminio geležinkelio stotį, kurion buvo subėgę daug žmonių pasislėpti. Netrukus visas stoties skliautas buvo liepsnose.“

Rusijoje vis labiau plieskiesi pilietinis karas, be to, bolševikai pradėjo „taisyti“ tautų apsisprendimo principo klaidas – vėl mėgino į savo glėbį susigrąžinti bandančias nuo jų pasprukti šalis – Suomiją, Ukrainą, Estiją, Latviją. Mūsų kaimynių Estijos ir Latvijos atstovai įteikė Stokholme bolševikų valdžios atstovui Vaclavui Vorovskiui štai tokio turinio memorandumą:

„Lyvžemio ir Igaunijos bajorija yra teisėtoji tos šalies atstovybė. Ji šituo pareiškia, kad Lyvžemis ir Igaunija yra savarankės valdijos ir užima prigulinčias joms teises su kitomis valdijomis daryti įvairių sutarčių.

Pagalios įteiktame rašte štai kas pasakyta: daug kartų pasikartoję neteisėti Rusijos respublikos valdžios veiksniai prieš šiuos kraštus ir jų įstatymus juos įstūmę į keblų padėjimą ir atėmę galimumą sutvirtėti tautai. Atstovai yra priversti kitose valdijose ieškoti apsaugos ir garantijų to krašto įstatymams ir teisėms. Todėl Igaunijos ir Lyvžemio bajorija nusprendė prašyti Vokietijos užtarimo ir apsaugos. Tuo pačiu laiku, kada bus įteikiamas šitas sprendimas Vokietijos valdžiai, apie tai bus pranešama ir Rusijos valdžios atstovams.“

Kaip galima spręsti iš šios trumpos „Dabartyje“ atspausdintos žinutės, Estija ir Latvija informavo Rusiją apie dokumentą, kuris savo turiniu labai panašus į Lietuvos Tarybos gruodžio 11 dienos aktą. Vokietija nesnaudė ir Lietuvos Brastos deryboms taip pat ruošėsi. Beje, to paties straipsnelio pabaigoje rašoma:

„Pasak kito pranešimo, visų Igaunijos partijų atstovai esą nusprendę paskelbti nepriklausomą Igaunijos respubliką; jie norį pasiųsti atstovų Lietuvos Braston. Netrukus būsią rinkimai Steigiamajan Igaunijos seiman.“

Savo darbą tęsė Lietuvos Tarybos V sesija

Vilniuje savo darbą tęsė Lietuvos Tarybos V sesija. Jos darbų baras buvo tikrai platus. Svarstoma susidariusi padėtis po Tarybos skilimo, išėjusių iš Tarybos narių pareiškimai su paaiškinimais, kodėl jie priėmė tokius sprendimus. Sausio 29 dienos posėdžiuose buvo priimta keletas svarbių nutarimų:

„Apsvarsčius santykius su Lietuvos ateities sąjungininkais, Lietuvos Taryba pripažįsta reikalą sueiti į santykius su Ukraina, Švedija, Suomija, Latvija, Letgaliais, kaipo ateities sąjungininkais.

Toliau nutarta: visi likvidacijos reikalai su Rusija dėl materialinių ir kultūrinių Lietuvos turtų atieškojimo pavesti Basanavičiui ir Petruliui, kuriems ligi šiol buvo pavesti kultūros paminklų saugojimas, pririnkus dar į tą komisiją dr. Šerną.“

Lietuvos Tarybos 1918 metų sausio 29 dienos nutarimas dėl kultūros vertybių grąžinimo iš Rusijos yra aktualus Lietuvos respublikai iki šių dienų. Dar daugelis labai mums brangių ir svarbių vertybių yra Rusijos muziejuose, saugyklose ir neaiškiais keliais patekusių į privačių asmenų rankas.

Kituose šios sesijos posėdžiuose sausio 29–30 dienomis buvo svarstoma ir daug kitų svarbių klausimų: „...kokie palengvinimai reikėtų padaryti paskelbiant Lietuvos nepriklausomybę:

I. Paskelbti pilną amnestiją“

Amnestija turėtų būti taikoma politiniams kaliniams, nubaustiems už pasipriešinimą prieš dabartinę vokiečių valdžią, kalinamiems už ginklų ir šaudmenų laikymą.

„II. Suteikti liuosybėms visiems Lietuvos piliečiams belaisviams, tarnavusiems rusų armijose, grįžti namo.

III. Visai panaikinti ne tik de jure, bet ir de fakto visi darbo batalionai ir žmones paleisti namo.

IV. Sustabdyti visi privalomi darbai ne karo tikslams.

V. Paleisti visus darbininkus, kurie dabar dirba Vokietijoje ir norėtų grįžti namon.

VI. Dovanoti pagalvių mokesnį už 1916–1917 v. ir pabaudas, kurios dar neužmokėtos.

Pakolei galutinai nepereis krašto valdymas Lietuvos Tarybos rankosna, tuom tarpu reikalauti šių pagerinimų:

1. Sustabdyti miškų kirtimas ir gabenimas užsienin...

2. Sustabdyti rekvizicijas pieninių karvių, arklių ir visų veislinių gyvulių... Už visus rekvizuojamus daiktus pakelti kainas, kad jos būtų ne mažesnės šių laikų rinkos kainų...

3. Sustabdyti rekviziciją javų, valgomų daiktų ir pašaro...“

Taip pat buvo svarstomas administracijos paėmimas į Lietuvos Tarybos rankas.

„Nutarta: reikalauti atidavimo kuo greičiausiai valsčių ir pavietų administracijos.

Nutarta: reikalauti, kad būtų atiduotas į Lietuvos Tarybos rankas Lietuvos valstybės turtas...“

Lietuvos Taryba liko nežinioje, nes vokiečiai taip ir neatsakė, ar jiems bus reikalingas notifikuotas gruodžio 11 d. aktas be pasitraukusių iš jos narių parašų. Todėl buvo nuspręsta kol kas nutraukti Tarybos darbą ir laukti vokiečių sprendimo. Tarybos narių ne vilniečių buvo paprašyta kol kas neišvykti namo. Sausio 31 dieną V Lietuvos Tarybos sesija baigė savo darbą.