Lietuvoje

2018.02.16 09:15

A. Juraitė: „Amerikos balso“ archyvai suteikė išskirtinę progą išgirsti net ir signatarų balsus

LRT RADIJO laida „Ryto garsai“, LRT.lt2018.02.16 09:15

„Amerikos balso“ archyvai suteikė galimybę išgirsti išskirtinių Lietuvos žmonių pasakojimus, tarp jų – ir Vasario 16-osios akto signatarų. Taip LRT RADIJUI sako redaktorė Aušra Juraitė, kuri ne vienerius metus archyvo medžiagą atrinkdavo LRT RADIJO transliacijoms. Anot jos, nors archyvą sudaro daugiau kaip 8 tūkst. įrašų, kai kurių radijo klausytojai taip ir neišgirdo.

LRT RADIJAS „Amerikos balso“ įrašus, kurie saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve, pradėjo transliuoti 2012 m. Tam buvo pasirinkta simbolinė diena – vasario 16 d. Šią dieną „Amerikos balso“ transliacijos LRT RADIJO eteryje ir baigsis. Be to, tą pačią dieną 1951 m. buvo pradėtos rengti ir „Amerikos balso“ laidos lietuvių kalba.

„Per tą laiką [nuo 2012 m.] mes ištransliavome iš tiesų labai daug įrašų, tūkstančius įrašų. Transliavome kiekvieną trečiadienį nuo 2012 m. Tai iš tiesų yra nemažai. Tų asmenybių, kurios kalbėjo, net negali visų išvardinti“, – sako A. Juraitė.

Jos teigimu, „Amerikos balso“ eteryje buvo galima išgirsti daugybę garsių menininkų, istorikų, rašytojų, dainininkų ir netgi Vasario 16-osios akto signatarus.

„Eteryje kalbėjo signatarai Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Kazimieras Steponas Šaulys, mokslininkai Marija Gimbutienė, Kazys Pakštas, kultūrininkai Zenonas Ivinskis, Bronius Kviklys, aktoriai Rūta Lee-Kilmonytė, Enrikas Kačinskas, žurnalistas Petras Pabickas, poetai Nyka Niliūnas, Liūnė Sutema, krepšininkai Feliksas Kriaučiūnas, Konstantinas Savickas, Zenonas Puzinauskas... Visa tai vėl skambėjo per LRT RADIJĄ. Manau, kad tai buvo unikali galimybė dar kartą prisiminti tuos laikus“, – įsitikinusi A. Juraitė.

Anot jos, „Amerikos balsas“ išsiskyrė ir radijo pasakojimais. Buvo transliuojamos Dariaus ir Girėno metinės, velykinių laidų montažai, verbų sekmadienis, Dainų šventės, Čikagos lietuvių opera ir kt.

Aušra Juraitė. V. Radžiūno (LRT) nuotr.

„Tai tikrai milžiniškas archyvas, kuris dabar jau yra Lietuvos nuosavybė. Lietuvoje jis atsirado 2008 m. 2007 m. pačioje pabaigoje Lietuvos ambasada Vašingtone perėmė tuos archyvus, susitarus Amerikos ir Lietuvos vyriausybėms. Kaip sakiau, jau 2008 m. pradžioje šie archyvai atkeliavo į Lietuvos centrinį valstybės archyvą. Iš viso buvo atgabentos 24 milžiniškos dėžės magnetinių juostų. Įrašų buvo daugiau kaip 8 tūkst.“, – teigia A. Juraitė. Ji priduria – vis dėlto galėjome išgirsti ne visus įrašus – kai kurios juostos buvo nekokybiškos.

1992 m., minint „Amerikos balso“ penkiasdešimtmetį, buvo parengta žurnalistų Romo Sakadolskio ir Ritos Baltušytės apžvalga. Parengę apžvalgą jie sakė – norime padėkoti ištikimiems „Amerikos balso“ klausytojams, kurių turėjome ir juodžiausiais Lietuvai laikais, kai radijas buvo įjungiamas apkamšius langus pagalvėmis ir vieną šeimos narį pastačius kieme sargyboje.

A. Juraitė taip pat tvirtina, kad „Amerikos balsas“ buvo svarbus informacijos šaltinis Lietuvai, kuri liko už geležinės uždangos: „Tai buvo vienintelis langas į pasaulį, nepaisant to, kad buvo kažkokių trikdžių. Na, ne vienintelis. Buvo Laisvosios Europos radijas, Vatikano radijas, Liuksemburgo radijas (kas galėjo klausytis anglų kalba), bet tai buvo vienas iš pagrindinių šaltinių – laisvas, demokratiškas žodis. Tai, ko sovietinėje Lietuvoje negalėjai girdėti“, – sako A. Juraitė.

Jos nuomone, daugeliui žmonių, kurie tada girdėjo „Amerikos balsą“, yra įsiminę tokie žurnalistai, kaip R. Sakadolskis, R. Baltušytė, Jurgis Blekaitis, Povilas Labanauskas ir kt. A. Juraitė atkreipia dėmesį – „Amerikos balso“ žurnalistai išsiskyrė ir savo tartimi: „Kai kurie išvažiavo per karą. Tai užsikonservavusi kalba. Jie praktiškai kalbėjo to meto kalba.“

Vasario 16-osios akto signatarai. Wikimedia Commons nuotr.

Paskutinėje „Amerikos balso“ archyvų transliacijoje LRT RADIJAS suteikė išskirtinę progą išgirsti Vasario 16-osios akto signatarų pasisakymus. Kviečiame paskaityti.

Pasakojimą su signatarais apie Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimo reikšmę parengė „Amerikos balso“ žurnalistas J. Blekaitis. Kuriais metais transliuotas šis pasakojimas, archyvuose neišliko.

Lietuvos nepriklausomybės šventės proga kviečiame pasiklausyti keleto pastabų apie 1918 m. Vasario 16-osios akto reikšmę.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos taryba Vilniuje paskelbė atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje. Šiais žodžiais skelbdama Lietuvos valstybės atkūrimą, Lietuvos Taryba atkreipė pasaulio dėmesį, kad į laisvų ir nepriklausomų valstybių bendruomenę grįžta sena tauta, kuri savo istorijoje turėjo jau 700 metų nepriklausomo valstybinio gyvenimo tradicijas. Apie nepriklausomybės atsteigimo paskelbimo aplinkybes to akto signataras profesorius Steponas Kairys, dabar gyvenąs Niujorke, taip pasisako:

„Lietuvos Taryba labai sunkiose vokiečių okupacijos sąlygose tik dėl to galėjo susikurti, kad politinis tautos susipratimas, pažadintas 1905–1906 m., pasiliko gyvas per visą vadinamąjį reakcijos laikotarpį ir buvo gyvas ir vokiečių okupacijos metu. Susidariusi Taryba, suprantamas daiktas, turėjo pagrindinį savo uždavinį – politinį Lietuvos ateities klausimą. Taryba sugebėjo, lauždama dažnai sutinkamas kliūtis iš okupantų, ištverti iki galo. Ir, nors jos veikloje buvo nesutarimų, buvo ginčų, buvo kovos už Lietuvos politinio klausimo pastatymą, galų gale 1918 m. vasario 16 d. vieningai priėmė nepriklausomos Lietuvos paskelbimo aktą taip, kaip jis mums dabar žinomas.“

Nepriklausomybės atsteigimo akte Lietuvos taryba 1918 m. vasario 16 d. pažymėjo, kad ji rėmėsi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos, įvykusios 1917 m. rugsėjo 17–23 d., nutarimu. Šveicarijoje dabar gyvenąs tos konferencijos dalyvis ir Vasario 16-osios akto signataras prelatas Kazimieras Šaulys štai, ką sako apie 1917 m. rugsėjo mėnesio konferenciją Vilniuje:

„Tarybos pašauktasis nepriklausomybės aktas įgijo tokią reikšmę dėl to, kad Taryba pati atstovavo visą Lietuvos tautą. Taryba buvo laisvai išrinkta atstovų, atsiųstų į Vilnių, o tie atstovai buvo parinkti ir išrinkti atskiruose valsčiuose, atskirose parapijose. Dėl to išrinktoji taryba, maža skaičiumi, tik 20 asmenų, atstovavo visos tautos reikalus.“

Savo nutarimui vykdyti Vilniaus konferencija išrinko Lietuvos Tarybą iš 20 narių. Nesisavindama sau teisės diktuoti tautai atsteigiamos valstybės būsimą valdymosi santvarką, Lietuvos Taryba, kaip prieš tai ir Vilniaus konferencija, savo deklaracijoje pabrėžė, kad visa tai turės nustatyti kaip galima greičiau sušauktinas, demokratiniu būdu viso krašto išrinktas Steigiamasis Seimas. Kitas Vasario 16-osios akto signataras profesorius Mykolas Biržiška, dabar gyvenąs Los Angeles mieste Amerikoje, štai kaip apibūdina to akto reikšmę:

„Vasario 16 d. – ne kažkokia istorijos klaida, bet likiminė istorinė būtinybė. Daugiau kaip 100 metų Maskolijai vergavusi Lietuva, lyg jau amžinai palaidota Pirmojo pasaulinio karo lietuvių kartos, buvo lyg kokio stebuklo atgaivinta. Nebuvo ji keliama iš mirties guolio, tik iš ilgo ilgo miego, ne be sapnų apie laisvę ir prisikėlimą. Iš čia tad ir šis žmonių rankų pastangų, aukų stebuklas.“

Kai susilaukta bent kiek rimties, Lietuvos Taryba pravedė visuotinius rinkimus į Steigiamąjį Seimą. Steigiamasis Seimas nustatė pagrindines gaires nepriklausomam valstybiniam gyvenimui, kuris tęsėsi iki 1940 m. birželio 15 d. ir kurį velionis Amerikos valstybės sekretorius Johnas Fosteris Dulles`as viename savo pareiškime pavadino laisvės ir gerovės dvidešimtmečiu.

Reportažo iš „Amerikos balso“ archyvų galite pasiklausyti įraše.

Lietuvos centrinio archyvo medžiaga.