Lietuvoje

2018.02.17 10:38

S. Paltanavičius: prieš šimtmetį Lietuvos gamta atrodė kitaip

LRT RADIJO laida „Ryto garsai“, LRT.lt2018.02.17 10:38

Lietuvoje – šventė. Jei tu nesi Lietuvoje, jei nesi su ja, sunku įsivaizduoti šios šventės dydį ir svarbą mums visiems. Ne be reikalo sakoma, kad šventes turime tokias, kokie esame patys. Taigi Lietuvos valstybės atkūrimo diena yra šimto metų išbandymus tvėrusi šventė. Dabar lyg ir ištirpsta visa, kas buvo sunku, ką reikėjo patirti statant, matant naikinamą ir vėl atkuriamą savo valstybę. Dabar – šventė, kai norisi alsuoti giliai, džiaugtis ir galvoti apie ateitį.

Tada, 1918-aisiais, vasaris buvo žiemiškas ir nelengvas: šalies ūkis po karų ir okupacijų buvo žlugęs, miesto gyventojams teko galvoti apie paprastos duonos kąsnį, juk ir jos ne visada buvo. Tačiau sprendimas buvo padarytas ir žinia apie jį keliavo į tautą, ypač, į kaimą, kur gyveno beveik 90 proc. valstybės žmonių.

Ar tada, atkūrus nepriklausomą Lietuvą, buvo galvojama apie gamtą, apie jos turtus? Pagaliau, apie jų išsaugojimą? Po suiručių ir okupacijų Lietuvoje miškai užėmė tik penktadalį šalies ploto. Palyginimui pasakysime, kad šiandien jie sudaro trečiąja šalies ploto dalį.

Daugelio žvėrių gausa buvo tokia, kad Tadas Ivanauskas savo pirmuosiuose straipsniuose sakė labai paprastai – jų nėra! Taip kalbėta apie lūšis, stumbrus, elnius. Net šernų visai Lietuvai teko keletas šimtų, o briedžių – dar mažiau.

Trečiajame dešimtmetyje buvo priimtas medžioklės įstatymas ir kiti teisės aktai, ketvirtajame – įsteigtos saugomos teritorijos ir mums visiems geriausiai žinomas Žuvinto rezervatas.

Beje, nuo pat pradžių tikėta, kad savo šalies šeimininku gali būti tik išsilavinęs, apsišvietęs žmogus. Štai, Kaune profesoriaus T. Ivanausko rūpesčiu įsteigta gamtos tyrimo stotis su zoologijos muziejumi. Muziejus, dabar vadinamas T. Ivanausko vardu, kitąmet švęs savo šimtmetį.

Daniil Sanitev/Unsplash nuotr.

1929 m. įkurta paukščių žiedavimo stotis Ventės Rage, 1937 m. – Žuvintas, 1938 m. – Kauno zoologijos sodas. Visos šios įstaigos daug davė žinojimui, jose kaupta ta informacija, kuri turėjo padėti formuotis savo šalies kūrėjams. Deja... karas ir rūstus pokaris niekais pavertė daugelį iniciatyvų ir darbų.

Tiesa, 1947 m. buvo įkurta Medžioklės ūkio valdyba. Jos rūpesčiu buvo išsaugota ir apginta fauna. 1957 m. įsteigtas Valstybinis gamtos apsaugos komitetas, 1959 m. – priimtas pirmasis Gamtos apsaugos įstatymas, 1967 m. – patvirtintas Lietuvos Raudonosios knygos sąrašas. Tada pavyko įsteigi pirmąjį nacionalinį parką, kurio vien vardas daug kam kėlė pasidygėjimą. Kiti įvykiai yra dar labai netoli ir juos mes puikiai prisimename.

Ar ši žiema yra tikrai šventinė gamtai? Klausimas keistas, nes pačiai gamtai švenčių nebūna. O mums tokie orai šventes švęsti tinka.

Beje, Lietuva – didelė šalis. Štai, rytiniame pakraštyje sniego gerokai, čia gali slidinėti. Suvalkijoje ir pamaryje jo saują tesurinksi. Į Žuvintą sugrįžo pilkosios žąsys, Zarasuose, sako, juodasis strazdas jau gieda. Sakykite, ar to nepakanka šventei?

Juk šventė, kaip jau sakėme, yra tokia, kokios esame verti mes patys. Taigi kiek davėme gamtai, ką jai skyrėme, visa tai sugrįš pas mus. Jei ko nespėjome padaryti, dar turime laiko – po šios šventės bus dar šimtas metų...