captcha

Jūsų klausimas priimtas

Degalinės Molėtų plente darbuotoja: žmonės čia paprašo ir kopūstų

Netikėtumų vairuotojams vis pasiūlantis Vilnių ir Uteną jungiantis Molėtų plentas priglaudė ir ne vieną degalinę. Viena jų tapo ne tik pro šalį dardančių vairuotojų poilsio oaze, bet ir aplinkinių gyventojų apsipirkimo stotele. Kaip LRT RADIJO žurnalistams, kurie leidosi į kelionę „Aplink Lietuvą“, pasakoja šios degalinės darbuotoja kasininkė Ana Vojnič, pageidavimų, kaip ir kuriozų, čia būna įvairių.
E. Kubiliaus/LRT nuotr.
E. Kubiliaus/LRT nuotr.

Kaime – ramiau

A. Vojnič čia, kaip ir šioje degalinėje administratore dirbanti Beata Čeken, – jau devyneri metai. Moteris teigia, kad netoliese apsigyveno taip susiklosčius aplinkybėms, tačiau savo sprendimo niekada nesigailėjo.

„Čia namai, vaikai, darbas. Susiklostė taip viskas, kad vaikas čia augo, pradėjo čia eiti į mokyklą. Pripranti ir atrodo, kad gerai. Jei jau reikės, bus būtinybė, tai ir išvažiuosime. O dabar neblogai čia. Visur reikia dirbti, visur nėra lengva. (...) Man svarbiausia, kad būtų darbas, laiku mokamas atlyginimas. Aišku, žmogui visada bus maža, bet čia viskas gerai“, – apie tai, kad „žolė anapus tvoros nebūtinai žalesnė“, porina A. Vojnič. 

Jai antrina ir B. Čeken. Anot jos, kaime daug ramiau, o jei reikia pramogų, miestas – čia pat.

„Kaip ir visuose kaimuose – gyvenimas daug ramesnis nei mieste. Ten ir parduotuvės, ir renginiai. Į miestą ir važiuojame papramogauti. Tačiau dabar ir kaime prasideda renginiai – Užgavėnės, Kaziuko mugės“, – teigia pašnekovė.

Tuštėjanti provincija

Tiesa, ne viskas taip gražu. Kylančios kainos ir nedarbas veja žmones ieškoti geresnio gyvenimo į didesnius šalies miestus ar užsienį.

„Mes tiek metų dirbam, neužleidžiam vietų. Kaime yra pora mažų įstaigėlių, bet ten nedaug dirbančių. Aišku, daug kas pabėga, išvažiuoja į Vilnių. Bet turbūt ir ten nėra lengva. Ten nuvažiavus irgi reikia kažkaip gyventi, butą, namuką turėti“, – mano A. Vojnič.


E. Kubiliaus/LRT nuotr.

Jos kolegė priduria, kad jauną žmogų traukia ir didmiesčio pramogos, šviesos bei didelės galimybės.

„Pasidomi visomis tendencijomis, todėl išvažinėja. Dauguma jaunimo išvažiuoja į užsienį. Daug kas ten pasilieka, nes palygina su gyvenimu čia“, – liūdnai konstatuoja B. Čeken.

Keliauja vienur ar kitur, bet dažniausiai tą tenka daryti kelininkų sunkiasvorės technikos laukiančiu betoniniu Molėtų plentu. Pašnekovės kone kasdien pirmyn ir atgal iš darbo šiuo pretenzingu keliu įveikia apie 16 kilometrų.

„Dažnai važinėjame šiuo keliu, tad jau žinome kiekvieną duobelę, apvažiuojame ją. Tačiau kelias yra problema ir žmonės juo skundžiasi. Vienas klientas sakė, kad kartą per tris mėnesius jam tenka keisti lemputes, nes sugenda, subarška. Patys suprantate, kad automobiliai nėra amžini daiktai“, – pasakoja degalinės administratorė bei prideda, kad bent jau kurį laiką tęsti kelionės dėl sprogusių padangų ar kitų rimtesnių gedimų dažniausiai negali krovininiai automobiliai.

Keičiasi ir žmonės, ir asortimentas

Tačiau ir jie, ir poilsio minutės dardėdami Molėtų plentu išsiilgę vairuotojai dažniausiai šioje degalinėje suranda visko, ko jiems tik reikia. Tad pašnekovės per tuos devynerius metus matė ne tik tai, kaip tuštėjo sodybos kaime, kaip keitėsi tenykščiai žmonės, bet ir pastebėjo, kaip pasikeitė žmonių pirkimo įpročiai.

„Mūsų degalinėje mes prisideriname prie žmonių, kurie nori įsigyti daugiau – ir duonos, ir dešros, ir pieno. Aplinkui nėra daug parduotuvių, tad pro šalį važiuojantys žmonės užsuka įsigyti pirmos būtinybės prekių. Yra patenkintų, kad turime tokių prekių, kurių nėra kitose degalinėse mieste. (...) Užsuka, sako: „vat, pritrūkome namuose pieno, o parduotuvės uždarytos“, ir džiaugiasi: „valio, turite pieno, labai gerai“. Kažkada vienas klientas paprašė jo, pabandėme įtraukti į asortimentą ir tai pasiteisino“, – prisimena B. Čeken.


E. Kubiliaus/LRT nuotr.

Anot jos, degalinės asortimentas itin platus. Čia, be pieno, duonos ir dešros, galima rasti ir kruopų, sriubų, marinuotų agurkėlių bei tokių kitoms degalinėms įprastesnių produktų, kaip kava. Taip pat – bandelių, ledų, šokoladukų ar sūrelių gomuriui ir skrandžiui pamaloninti.

A. Vojnič priduria, kad, nuo 2016 metų uždraudus degalinėse pardavinėti alkoholinius gėrimus, išaugo ir nealkoholinių gėrimų paklausa. Beje, kai kurie žmonės vis užsimiršta apie šią jau ne tokią naują tvarką.

„Ypač daug užsieniečių paprašo (alkoholinių gėrimų – LRT.lt), nežino įstatymų. Yra ir žmonių, kurie gal rečiau būna degalinėse, tad dažnas klausimas. Paklausia, pasiteirauja, o vėliau nustemba, kad yra ir įvairių nealkoholinių gėrimų, kurie nėra matę“, – teigia A. Vojnič.

Neįprasti klausimai

Tokių ir kitokių neįprastų klausimų moterys sulaukia ne taip jau retai.

„Įvairių klientų būna. Vieni nuotaiką sugadina, bulvių ar kopūstų paprašo čia. Bet reikia kantrybės ir mokėti atpažinti tokius. Kol toks klientas prieina prie kasos, kol kreipiasi, gali ir „barikadą pasistatyti“. Būdavo įvairiausių konfliktų, bet susitardavome galiausiai. Kitą kartą ir nusileidi. Klientas visada teisus“, – porina degalinės kasininkė.

Tiesa, nors klientų būna įvairiausių, tačiau moterys darbe niekada nesijaučia nesaugiai.

„Degalinę saugo tarnyba. Naktį užsirakiname, jei yra būtinybė. Dieną mes esame bent jau dviese trise. Jau daug metų dirbam, tad žinome kiekvieną kampą“, – teigia B. Čeken.

Tačiau ir naktį, kaip pasakoja A. Vojnič, prispyrus bėdai degalinės durys nebūtinai bus užtrenktos.

„Vasarą vėliau užsirakinam, nes šviesu ir žmonių yra. Žiemą – anksčiau. Jei paprašo, įvertinę ir į vidų įleidžiam. Visokių žmonių pasitaiko, bet, laimei, incidentų nebuvo. Ir kamerų turime, ir nuolatinių klientų yra. (...) Svarbiausia – aptarnauti klientą. Darbo visada užtenka.“

LRT RADIJO žurnalistai Rūta Kupetytė ir Edvardas Kubilius aplink Lietuvą keliaus iki vasario 18 d. Visas jų surinktas istorijas rasite čia.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...