Paskirtasis švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas sako, kad visiškai nukelti administracinę naštą nuo mokytojų pečių nėra įmanoma, tačiau, anot jo, svarbu, kad ji nebūtų perteklinė ir būtų orientuota į mokinį. Apie tai – pokalbis laidoje „Dienos tema“ su paskirtuoju ministru ir mokyklą palikti nutarusiu Meilės Lukšienės premijos laureatu, mokytoju Aliumi Avčininku.
– Po dviejų susitikimų su prezidentu Nausėda sakėte, kad nematote kliūčių jūsų paskyrimui ir minėjote, kad jūsų ir prezidento požiūriai į daugelį švietimo temų sutampa. Ar sutapo dėl naujai įvedamų vadinamųjų tarpinių egzaminų vienuoliktokams, kurių vertinimas bus 40 proc. būsimojo brandos egzamino vertinimo ir kuris kelia naujų diskusijų dėl to, kad vaikai patirs naujų įtampų ir papildomą egzaminą?
G. Jakštas: Tiek detaliai nediskutavome. Dėl krypties, ką reikėtų daryti su atnaujintomis programomis, su tarpiniais patikrinimais, išsakiau savo nuomonę, prezidentas jos nepakomentavo, negalėčiau atsakyti, ar prezidento nuomonė visiškai sutapo šituo klausimu.
Aš manau, kad tarpiniai patikrinimai yra svarbus ir reikalingas žingsnis. Klausimas, ar mes iš tikrųjų esame iki galo tam pasiruošę atlikdami visus veiksmus ir kuo tai skiriasi nuo galutinio egzamino. Tikrai tai negali būti taip, kad turėsime tiesiog kiekvieno dalyko daugiau egzaminų ir užuot panaikinę mokinių įtampą, užuot turėję žinių dar prieš egzaminus, kažkokį pirminį įvertinimą, jie turės dar daugiau egzaminų, kuriuos turės tobulai išlaikyti, jei nori stoti, pavyzdžiui, į mediciną.
Diskusija būtų, ką ir planuojame aptarti jau po poros dienų su mokytojų bendruomene, kaip mes turėtume įveiklinti tarpinius patikrinimus, kad galėtų, pavyzdžiui, ir kitokių patikrinimų būti. Pavyzdžiui, lietuvių kalba iki šiol turėjo įskaitą, kalbėjimą, – kad tai taptų egzamino dalimi per tarpinius patikrinimus.
Kitų dalykų, panašiau, kad tiesiog atskeliame dalį egzamino. Tai naudos toks modelis mažai sukuria. Matant ir dirbtinio intelekto plėtrą, man atrodo, kalbėjimas, mąstymas, savo kompetencijų parodymas yra labai svarbi dedamoji ne tik lietuvių kalboje, tai galėtų galbūt atsirasti ir kitur.
Tai tas tarpinių patikrinimų modelis, manau, tikrai reikalingas, patį įgyvendinimą dar vertinsime.
– Aliau, kaip tik jūsų dalykas yra lietuvių kalba ir literatūra. Koks jūsų požiūris į tai, ar tie nauji būdai vertinti mokinių žinias padeda mokytojui dirbti su vaikais ir padėti vaikams, kad pedagogo darbas atitiktų mokinio poreikius?
A. Avčininkas: Tiems tarpiniams patikrinimams tikrai nėra iki galo tinkamai pasirengta, todėl kalbėti apie jų kokį nors pozityvų poveikį yra gana sudėtinga. Techninė bazė nėra tinkamai paruošta, nėra metodinių priemonių, nėra išteklių, dar ne visos užduotys, kokios bus, aiškios, kalbant jau ir apie galutinį egzaminą.
Tikėtis, kad per pusmetį įmanoma kokybiškai paruošti mokinį laikyti tą tarpinį patikrinimą, tai, na, yra nematyti dramblio kambaryje. Juo labiau kad nėra jokių tyrimų apie tų tarpinių patikrinimų poveikį ugdymui.
Ir kai kalbame apie atnaujintas ugdymo programas, kai kalbame apie kompetencijų ugdymą, tai kokia yra tų tarpinių patikrinimų koreliacija su kompetencijų ugdymu? Vėlgi, jokių tyrimų nėra, yra tam tikrų pabandymų, buvo ir bandomoji versija su tautinių mažumų mokyklomis.
Kiek teko girdėti, tai yra toks labiau intuityvus sprendimas negu paremtas kokiais nors moksliniais skaičiavimais, tyrimais tiek kalbant apie mokinių interesus, tiek kalbant apie mokytojų pasirengimą, tiek kalbant apskritai apie galimybę gauti pagalbą iš šalies, tarkim, kiek galėtų tėvai įsitraukti, padėti savo vaikams ruoštis tiems tarpiniams patikrinimams, kurie yra naujiena.
– Kaip apskritai tos naujienos veikia mūsų mokyklą? Turbūt nebuvo metų be naujienų. Ar nereikėtų mažinti naujienų?
G. Jakštas: Ką mes dar laikome naujienomis? Kartais tai pokyčiai iš tikrųjų...
– Ką nors naujo, atsirandančio mokykloje, ko nebuvo per praėjusius mokslo metus.
G. Jakštas: Kartais tie pokyčiai yra reikšmingi, dideli. Kartais tai yra tiesiog nuolatinis proceso ir taisyklių tobulinimas. Tai, kad nebūtų absoliučiai jokių pokyčių, kai kiekviena ateinanti vaikų karta yra savita, vis matome pokyčių pačiose mokyklose, keičiasi mokytojų bendruomenės, matyt, yra mažai tikėtina ir kaip tik žiūrėkime, kodėl niekas nesikeičia. Bet kai kurie pokyčiai, kurie yra labai minimalūs, yra labai stipriai sureikšminami ir galvojama, kad tai iš esmės perdaro mūsų visą švietimo sistemą.
– Bet, pone Jakštai, grįžkime prie to, kad turbūt nuoseklus į tą pačią pusę einantis pokytis yra, kad mes kasmet kalbame vis apie didesnę mokytojų problemą, kad žmonės arba išeina iš mokyklos, arba nebeateina į mokyklą ir kad mokytojai yra vis vyresni. Kai kurių specialybių, kai kurių dalykų mokytojų trūksta. Tai kažkas vis dėlto yra ne taip jau su rengimu ir pačia mokykla ar čia yra kitos priežastys?
G. Jakštas: Tendencija yra priešinga, matydami mokytojų rengimą galime pastebėti, kokia dalis baigusių pedagogines studijas prieš, pavyzdžiui, penkerius metus ateidavo dirbti į mokyklas ir kokia ateina dabar. Tai ta dalis yra dvigubai didesnė.
– Bet kalbama ne apie baigusių ir atėjusių santykį, bet tų, kurie yra mokykloje, ateitį.
G. Jakštas: Skirtingi dalykai yra klausti, kaip pavyksta pritraukti ar neateina. Ateina ir ateina vis didesnė dalis.
– Kodėl jų trūksta tada, jeigu ateina?
G. Jakštas: Tai yra natūralus procesas. Mes turime 30 tūkst. mokytojų. Kiekvienais metais kas nors nutraukia savo veiklą dėl įvairiausių priežasčių ir ateina naujų. Tai yra natūrali kaita. Klausimas, ar ta kaita yra natūrali, ar jau nebėra natūrali.
– Jūsų manymu, natūrali ar nebe natūrali?
G. Jakštas: Tikrai yra problema, kad mūsų kartos yra labai netolygios. Vyresnių mokytojų karta yra gerokai didesnė nei, tarkime, vidutinio amžiaus mokytojų karta. Ir pradėjus eiti į pensiją tiems, kuriems dabar yra per 60, mes ir matome, kad turime pritraukti gerokai daugiau. Jeigu imtumėme karjeros 40-ies metų perspektyvą, jeigu 30 tūkst. mokytojų, tai reikėtų mažiau nei tūkstančio kiekvienais metais naujų. Mes parengėme dabar daugiau nei pusantro tūkstančio ir matome, kad vis dar yra nemažas trūkumas, turime orientuotis į maždaug 2 tūkst., kad galėtumėme paruošti.
Aišku, klausimas jų pasiskirstymas tarp skirtingų dalykų. Turėjome didelę skylę pastarąjį dešimtmetį, kai ruošdavome ne tuos mokytojus, kurių trūksta, pavyzdžiui, kūno kultūros mokytojų per penkerius metus paruošdavome daugiau, negu išvis reikia sistemai, kai tuo tarpu dalykininkų rengimas buvo beveik sustojęs. Tai visą tai atkurti ir užkurti yra labai sudėtingas procesas. Pradedant nuo mokslinių tyrimų, kad atsirastų tų, kurie rengia mokytojus, kad atsirastų tų, kurie prisideda prie atnaujinimo programų, – tai nėra paprasta ir tai užima laiko.
– Aliau, jūs atėjote į mokyklą prieš dešimt metų galvodamas ir sakydamas, kad ketinate būti joje bent 50 metų. Bet išėjote šiemet. Nepaliekate mokyklos visai nuošalyje, nes ketinate dirbti su mokytojais, jeigu teisingai suprantu. Sakote, kad išeinate todėl, kad mokytojas yra virtęs neaiškių procesų administratoriumi. Kas galėtų jus sugrąžinti į mokyklą kaip mokytoją?
A. Avčininkas: Nuo mokytojo pečių turėtų būti nukelta visa administracinė, biurokratinė našta – ataskaitų, lentelių, suvestinių pildymas, nesibaigiančių protokolų pildymas ranka ir [turi būti] susitelkimas į ugdomąją veiklą. Ką aš turiu padaryti? Mes ugdymo neturėtumėme suprasti vien tik kaip mokinio parengimo egzaminui, nes ugdymas susideda iš kelių sričių – tai ir formalusis, ir neformalusis ugdymas, asmens branda ir visi kiti dalykai.
Dabar, kadangi viskas sukasi aplink egzaminą, aišku, kad egzaminas yra apaugintas įvairiomis ataskaitomis ir suvestinėmis, ir t. t. Tam tiesioginiam kontaktiniam darbui su mokiniu, norint stebėti ir jo pažangą, norint matyti jo asmenybės tapsmą, vadinamąją ūgtį ir t. t., tai iš tikrųjų nei laiko, nei jėgų nelieka.
Tai kol nebus stabilizuota pati ugdomoji funkcija, <...> kol nebus dėmesys sutelktas į ugdymą, tą tiesioginį ugdymą, ir kol nepasikeis požiūris į mokytoją, kad mokytojas nėra tik tam tikrų įnorių tenkintojas, mokytojas nėra paslaugų teikėjas (ir gėda tiems, kurie sugalvojo pavadinti mokyklas paslaugų teikėjais ir mokytojus vienais iš tokių funkcionierių), kol atlyginimas nepasikeis labai žymiai, proporcingai su kainų pokyčiais ir t. t., tol aš tikrai į mokyklą grįžti neplanuoju.
– Rytoj duosite priesaiką ir jau legaliai galiu sakyti „ministre“, kaip jūs matote tą atlyginimų problemą? Sakote, kad tai nėra mažiausiai uždirbanti darbuotojų arba veikiančių žmonių rūšis, bet mokytojai sako, kad už jų darbą turėtų būti adekvačiau atlyginama.
G. Jakštas: Manau, jeigu paklaustume bet kurios profesijos žmonių, beveik visi norėtų, kad atlyginimas būtų didesnis. Problemą, kad mokytojų atlyginimas yra nepakankamas, aiškiai mato ir ši Vyriausybė, todėl iškelti tikslai pasiekti 130 proc. nuo vidutinio šalies darbo užmokesčio yra labai ambicingi. Pažiūrėjus į kitas valstybes, tai tokių bent jau man nepavyko rasti naršant, kad siektų tokį procentą...
– Žiūrint, nuo ko auginsi.
– ... ir EBPO, bet 130 proc. nuo vidutinio šalies darbo užmokesčio tokio procento kol kas niekas nėra pasiekęs. Liuksemburgas, rodos, yra maža nykštukinė šalis su savo specifika. Dažnai, pvz., lygiuojamės į Estiją, o ten yra 107 procentai. Jie pasvajoja apie 120, tačiau mato, kad tai yra neįmanoma. Tai atlyginimas, jeigu pasieksime 130 proc., manau, tikrai būtų adekvatus.
Problema yra krūviai, kad vis dar didelė dalis mokytojų, kurie, jeigu ir pasieksime 130 proc., jų negauna, nes neturi viso krūvio. Tada dar klausimas, iš ko susideda tas krūvis ir, kaip gerbiamasis mokytojas sako, kad daug to krūvio sudaro netiesioginių darbų, <...> tai tą turime mažinti. Yra ir Vyriausybėje įsteigta darbo grupė, kuri veikia jau ilgai, deja, rezultatų bent jau man neteko matyti. Tai reikės pasidomėti, kur yra užstrigę tie darbai, kad administracinė mokytojo našta mažėtų.
Jos išvengti visiškai tikrai neįmanoma. Tai yra ataskaitos ir apie mokinį, kokią jis pažangą padarė. Norėtųsi, kad mažėtų to, kad mokinys gauna tiesiog pažymį. Gavau aštuonetą, pavyzdžiui, o ką tai reiškia? Ar aš nesusikaupiau? Esu išsiblaškęs, paskubu, o galbūt kažkokio klausimo ar temos visai neišmokau ir nesugebėjau atlikti užduočių? Turi būti aiškių profilių apie tai, ką mokinys [daro], kur yra. Tai tos administracinės naštos bus, jos neįmanoma išvengti, bet [reikia siekti], kad ji nebūtų perteklinė, nekurianti pridėtinės vertės.
Kita problema yra ministerijos, savivaldybių ir mokyklų susikalbėjimas. Mokytojai, kurie dirba keliose mokyklose, o jeigu jos dar yra skirtingose savivaldybėse, mato, kad tai yra labai atskiri pasauliai.
