Lietuvoje

2018.02.05 09:44

B. Gailius: 1990 m. valstybę atkūrėme kaip 1949 m. vasario 16-osios Deklaracijoje numatė partizanų vadai

Mažiau nei dvi savaitės liko iki Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio dienos, tačiau Vasario 16-oji mūsų istorijoje reikšminga data ne vien dėl 1918-ųjų metų Akto. 1949-ųjų vasario 16-ąją tada Šiaulių apskrities, dabar Radviliškio rajono, Minaičių kaime Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos posėdyje buvo priimta Deklaracija, kurią pasirašė 8 partizanų vadai: Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas ir Tarybos nariai Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesys-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Petras Bartkus-Žadgaila.

Tai buvo dokumentas, liudijantis Lietuvos valstybės tęstinumą, ir valstybės atkūrimo programinis dokumentas, kuriuo Laisvės kovų sąjūdžio Taryba įsipareigojo ne tik vadovauti išsilaisvinimo nuo sovietų kovai, bet ir, atkūrus nepriklausomybę, suformuoti laikinus valdymo organus – Tautos tarybą ir laikinąją vyriausybę.

1999-ųjų sausio 12-ąją Seimas priėmė įstatymą, kuriuo 1949 metų vasario 16-osios Deklaracija paskelbta valstybės teisės aktu. Apie Deklaraciją, jos svarbą ir prasmę pokalbis su Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariu, VU istoriku, daktaru Bernardu Gailiumi.

– Šiemet nepriklausomybės šimtmetis vasario 16-ąją, kitąmet vasario 16-ąją – Deklaracijos septyniasdešimtmetis. Vasario 16-oji sutapimas, atsitiktinumas?

– Ne, aš manau, kad tikrai ne atsitiktinumas ir ne sutapimas, o sąmoningas pasirinkimas. Kadangi tas suvažiavimas vyko žiemą, tai, manau, kad tyčia buvo pasirinkta ta simbolinė data, nes tuo metu vasario 16-oji jau buvo Lietuvos nepriklausomybės diena. 

– Taryba Deklaracijoje skelbiasi reiškianti tautos valią. Ar ji turėjo tokius įgaliojimus? Kaip ta tautos valia jai buvo suteikta? Ar mes galime sakyti, kad ji tikrai turėjo teisę kalbėti Lietuvos vardu?

– Su tautos valia visada yra ta problema, kad tuo metu, kai žmonės skelbiasi, jog reiškia tautos valią, niekas tiksliai nežino ar čia yra tautos valia, ar nėra. Tai paaiškėja vėliau. Mes tą tautos valią pažįstame tik kaip faktą.

Labai geras palyginimui pavyzdys ta Lietuvos Taryba, kuri Vasario 16-osios originalųjį dokumentą paskelbė. Ji irgi nebuvo nei rinkta, nei skirta, taip labai miglotai buvo įgaliota, bet žmonės jautė, kad yra tokia tautos valia – atkurti nepriklausomybę. Jie tą tautos vardu paskelbė ir paskui tai buvo patvirtinta, nes įvyko Seimo rinkimai, Steigiamasis Seimas patvirtino visus Vasario 16-osios sprendimus. Tai labai panašiai yra ir šituo atveju.

Tuo metu, kai partizanai kalbėjo, nebuvo galima tiksliai patikrinti, ar čia visos tautos valia, bet mes matome vėlesnius istorinius įvykius – Lietuvos nepriklausomybė buvo atkurta. Ir, kas svarbiausia, iš tikrųjų 1990-ųjų metų nepriklausomybės atkūrimas ir 1992-ųjų metų Konstitucija išpildė 1949 metų Deklaracijos siekius, netgi žmonėms tuo metu aiškiai to nesuvokiant, nežinant, nes tuo metu tai dar nebuvo labai plačiai žinomas dokumentas – 1949 metų Deklaracija – ir ja nebuvo remtasi atkuriant nepriklausomybę, bet iš esmės mes atkūrėme tokią valstybę, kaip partizanai ir numatė. Naujos kokybės nepriklausomą Lietuvos valstybę 1922-ųjų metų Konstitucijos dvasia, tai yra demokratiška respublika.

– Taip, 1922-ųjų metų Konstitucijos dvasia, bet tuo metu juk jau galiojo 1938-aisiais priimta Konstitucija. Kodėl partizanai remiasi 1922-ųjų Konstitucija?

– Čia irgi labai akivaizdu, kad tai yra atsiribojimas nuo Antano Smetonos diktatūros. Partizanų vadai buvo labai priešiškai nusistatę A. Smetonos režimo atžvilgiu ir žmonės jau aiškiai jautė, kad tai nepasiteisino. Ir tada, galvodami apie tai, kokią valstybę jie galbūt turės galimybę kurti, partizanų vadai labai aiškiai pasisakė, kad jie bandys iš naujo kurti demokratišką respubliką.

– Ta Deklaracija, kai ji buvo priimta partizanų vadų suvažiavime, ji aiškiai buvo programinis dokumentas, bet ar jis tapo žinomas Lietuvoje tuo metu? Ir, aišku, ten kalbama ir apie mūsų užsienio delegatūrą, tai, vadinasi ji buvo orientuota ir į užsienį – ir išeivijai, ir kitoms pasaulio valstybėms, kad Lietuva gyva, kad ji nori atsikurti, kad ji kovoja už savo nepriklausomybę. Ar apie tai buvo žinoma ir už Lietuvos ribų, ir pačioje Lietuvoje?

– Manau, kad žmonės, kuriems tai rūpėjo, tikrai tą žinojo todėl, kad pogrindžio spaudoje tai buvo gana plačiai išplatinta, partizanų spaudoje. Partizanų spaudą žmonės skaitydavo ir žmonės Lietuvoje tą žinojo, kad priimta Deklaracija, ir kad yra tokios programinės nuostatos. Visa tai buvo paskelbta.

Užsienyje sunku pasakyti. Dėl užsienio delegatūros, tai ten buvo labai aiškus jau iki tol vykęs konfliktas tarp partizanų vadovybės ir Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK'o), ir dar be to diplomatinės tarnybos, kuris čia yra Lietuvos atstovas.

Manau, kad partizanų buvo gana sąžiningai nuspręsta, kad tie, kas yra šalies viduje, kas kariauja, tie ir yra tikrieji pasipriešinimo organizatoriai. Ir jiems, visų pirma, yra spręsti, o tie, kas yra užsienyje, gali tik atstovauti tiems poreikiams, kurie išsakomi šalies viduje. Manau, kad tai buvo teisingas sprendimas, kuris iš tikrųjų padėjo sureguliuoti santykius tarp įvairių pasipriešinimo jėgų. Tai, manau, kad užsienyje VLIK'o nariai tą tikrai žinojo.

–  Kaip apskritai įvertinti šitą 1949-ųjų vasario 16-osios Deklaraciją? Kokia yra jos svarba Lietuvai?

– Aš manau, svarbiausias dalykas, kad tai yra vienas iš atraminių šimtametės Lietuvos valstybės raidos taškų. Pirmiausia, man atrodo, labai svarbu suvokti, kad tai tiesiogiai susiję su mūsų dabar esančia valstybe. Kaip jau sakiau, tai, ką mes sukūrėme po 1990-ųjų metų, yra visiškas partizanų vadų siekių išpildymas – nauja Lietuvos valstybė sukurta 1922 metų Konstitucijos dvasia.

1992-ųjų metų Konstitucija tikrai atitinka 1922-ųjų metų Konstitucijos dvasią. Tai čia yra labai svarbus dalykas – tai mūsų pačių tiesioginės ištakos. Ir tai yra labai svarbus taškas visoje valstybės raidoje. Mes galime sakyti, kad buvo 1918-ieji metai, 1926-ieji metai kaip tam tikras galbūt klaidos taškas, sunku pasakyti, labai sunku tokius dalykus įvertinti atgal žiūrint, tada mes turime 1949-uosius metus, kur aiškiai pasakoma, kaip toliau turėtų atrodyti Lietuvos politinis gyvenimas, ir tuomet jau turime po tam tikros pertraukos 1990-uosius metus, kai viskas tas išsipildo.