Lietuvoje

2018.02.05 06:52

C. Gershmanas: demokratijai dabar prastas laikotarpis, tačiau ji grįš

Rusiją kaip grėsmę tik kartą paminėjo metinę kalbą Kongresui šią savaitę sakęs Amerikos prezidentas Donaldas Trumpas. Nuo komandos parašytos kalbos nukrypo taip pat tik kartą, pastebėjo BBC žurnalistas Paulas Danaharas, – kai prisiminė 128 šalis, Jungtinėse Tautose balsavusias prieš Amerikos sprendimą Jeruzalę pripažinti Izraelio sostine. Tarp tų šalių, beje, buvo ir Lietuva.

Ragindamas skirti finansinę pagalbą „tik draugams“, D. Trumpas pridėjo žodžios „o ne priešams“, kurių patarėjai nebuvo parašę. Apskritai, D. Trumpas kalbėjo gana nuosaikiai, bet toliau kartojo šalį skaldančias „pirmiausia Amerika“ politikos idėjas, todėl Kongrese šalininkai respublikonai ploti stojosi septyniasdešimt kartų, o kritikai demokratai paprastai sėdėjo šaltais veidais. Tai rodo, kaip Kongrese sunku susitarti, bet dėl būtinybės visame pasaulyje remti demokratijos aktyvistus vis dar sutaria abi partijos, pabrėžia „Savaitės“ svečias demokratiją remiančios NET organizacijos pirmininkas Carlas Gershmanas.

– Jūsų organizaciją Rusija uždraudė 2015 m., todėl įdomu paklausti, ar ką nors vis dar darote su Rusija? Ar teko nutraukti veiklą?

– Rusijoje ir neturėjome būstinės. Būstinių neturime kitose šalyse, tik Vašingtone, taip kad ir išspirti jie mūsų negalėjo. Darbą tęsiame. Padedame už demokratiją kovojantiems žmonėms. Padėsime tol, kol tos pagalbos jie norės.

Šiandien Rusijoje sunku. Akivaizdu, kad sistema nedemokratinė. Aleksejui Navalnui dalyvauti rinkimuose neleidžiama, jis persekiojamas. Represuojami aktyvistai. Tačiau Rusijoje įvyko rimtų pokyčių.

Jei pažiūrėsite į praėjusių metų kovo pabaigoje ir birželį A. Navalno rengtas demonstracijas, pamatysite, kad jose dalyvavo daugiausia jaunimas. Kalbu apie septyniolikmečius, aštuoniolikmečius. Per savo gyvenimą jie matė tik Vladimirą Putiną. Kito lyderio nematė. Jie labai ciniškai vertina oficialias naujienas. Ciniškai vertina visą sistemą.

Tai kleptokratinė sistema, valdoma vagių. Jie vagia. Žmonės jaučia, kad su jais elgiamasi nesąžiningai. Iš jų vagia. Valdžia, aišku, gali išsitraukti nacionalistinę kortą, šiek tiek pakeliančią pasitenkinimą, bet, mano supratimu, valdžia prarado jaunimą. O tai labai rimta. 

– Kokius jaunus Rusijos aktyvistus, su kuriais dirbate, išskirtumėte?

– Remiame labai daug žmonių. Pats asmeniškai gerai pažįstu dabar Jungtinėse Valstijose veikiantį Vladimirą Kara-Murzą. Jį bandyta nunuodyti du kartus, bet jam pavyko išsilaikyti. Jis dirba su Chodorkovskiu, bando pervadinti gatves, esančias priešais Rusijos ambasadas – suteikti joms Boriso Nemcovo vardą. Jis buvo B. Nemcovo sekėjas.

Galiu pasidžiaugti žinia, kad vasario 27-ąją, per trečiąsias B. Nemcovo nužudymo metines, gatvė priešais Rusijos ambasadą Vašingtone bus pavadinta B. Nemcovo vardu.

– Kaip manote, ar Lietuva jiems pakankamai padeda?

– Man atrodo, kad Lietuva, ypač atsižvelgiant į jos dydį ir grėsmes, su kuriomis pati turi tvarkytis, daro tiek daug, kiek nedaro jokia kita valstybė. Apie tai daug kalbu.

Lietuva ypatinga tuo, kad, nors istoriškai nuolat jautė Rusijos grėsmę, turi labai stiprų solidarumo jausmą su rusų tauta, siekiančia laisvės ir demokratijos. Tai prasidėjo nuo demonstracijų pačioje Rusijoje. Šimtai tūkstančių rusų rengė demonstracijas Rusijoje per 1991 m. įvykius čia, Vilniuje. Protestuotojai šaukė - šalin rankas nuo Lietuvos, už jūsų ir mūsų laisvę.

Visa tai priminė ir dar senesnius laikus – XIX a. trečiąjį dešimtmetį, kai lietuviai rėmė rusus, o rusai lietuvius sukilimuose. Lietuviai rėmė dekabristus Rusijoje per 1825 m. sukilimą. Taip kad esama gilios solidarumo istorijos tarp siekiančiųjų laisvės ir demokratijos.

Lietuva šiandien vaidina svarbų vaidmenį. Ji tapo vieta, kur rusai gali prisiglausti, jei tenka bėgti. Lietuva rengia diskusijų forumus, nes Rusijoje  tokių forumų negali būti. Aišku, Lietuvos politika daug platesnė Europos Sąjungos viduje, svarstant apie bendrijos plėtrą, bendradarbiaujant su Ukraina, su Moldova, su Gruzija. Toks vaidmuo mažai šaliai – įspūdingas.

– Esate sakęs, kad dabar demokratija turi gintis. Ką turėjote galvoje?

– Politikos mokslininkas Samuelis Huntingtonas irgi kalbėjo apie demokratizacijos bangas. XX a. pabaigoje prasidėjo trečioji banga. Jis taip pat kalbėjo apie atslūgstančias bangas. Pavyzdžiui, tarpukariu pakilo fašizmas su komunizmu ir tai buvo pirmasis žingsnis atgal po to, kai atsirado šiuolaikinė demokratija.

Dabar vyksta kažkas panašaus, tik politikos mokslininkai nesutaria, ar padėtis labai bloga, ar ne, ar tai demokratijos atsitraukimas, ar tik recesija, bet laikotarpis prastas.

Demokratiniame pasaulyje labai trūksta pasitikėjimo. Kyla populistinės ir antisisteminės partijos. Stiprėja autoritarinės šalys, tokios, kaip Rusija ir Kinija. Vadiname jas atgimstančiu autoritarizmu. Jie labai puikiai veikia socialiniuose tinkluose, siekdami ardyti demokratijas.

Mano nuomone, naujausias to pavyzdys buvo rinkimai Čekijoje. Taip kad laikotarpis prastas, ir tai suprantame. Tačiau demokratija grįš, nes ji turi savikorekcijos gebėjimų. Žmonės gal ir tampa pasyvesni, ciniškesni, bet demokratija vis tiek tiki, nes tiki žmogaus orumu.

– Minėjote Čekiją, tad paklausiu apie mūsų, Rytų Europos, regioną. Kokios šalys jums kelia optimizmo, kalbant apie demokratiją, o dėl kokių šalių nerimaujate?

– Akivaizdu, kad esu optimistiškas dėl Baltijos valstybių. Ypač dėl Lietuvos. Tačiau labai nerimauju dėl Orbano Vengrijoje. Dėl pokyčių Lenkijoje. Ir aišku dėl dar vienos Zemano pergalės Čekijoje. Šitas posūkis kelia daug bėdų ir dėl to nerimaujame. Tačiau gerai tai, kad Čekijoje dirbame su labai daug grupių ir jos turi laisvę veikti. Apie diktatūrą kalbėti negalime.