captcha

Jūsų klausimas priimtas

Valstybės apdovanojimų istorija: kas juos gaudavo tarpukariu ir kaip persistengdavo A. Smetona

Valstybės atkūrimo šimtmečio proga prezidentė Dalia Grybauskaitė valstybinius apdovanojimus numačiusi įteikti šimtui šaliai nusipelniusių žmonių. LRT.lt pasidomėjo, kam ir už kokius nuopelnus valstybės apdovanojimai būdavo teikiami prieškario Lietuvoje ir kaip klostėsi ordinų tradicijos. „Kas gi yra apdovanojimas? Tai – valstybės ir jos piliečių santykis: ar valstybė pastebi jų darbus, nuopelnus“, – interviu LRT.lt sako žinomas ordinų ir medalių kolekcionierius bei žinovas Vilius Kavaliauskas.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Kokio reglamento buvo laikomasi prieškario Lietuvoje, teikiant apdovanojimus per valstybines šventes ar išskirtinius valstybinius jubiliejus?

– Tam skirto reglamento nebuvo, bet apdovanojimų būdavo teikiama daug. Nepriklausomybės dešimtmečio proga 1928 m. buvo pagerbti ir ordinais bei medaliais apdovanoti valstybės tarnautojai – mokytojai, viršaičiai, profesionalai puskarininkiai, kultūros darbuotojai.

Švenčiant nepriklausomybės dvidešimtmetį 1938 m., ordinais buvo apdovanota 300–400 žmonių.

Kadangi šiai progai nebuvo išleistas joks proginis medalis, įvairiais ordinais buvo apdovanoti visi gyvi Vasario 16-osios akto signatarai.

Vytauto ir Gedimino medaliais buvo apdovanota per 7 tūkst. įvairių profesijų valstybės tarnautojų.

1939 m. apdovanojimai jau beveik nebuvo teikiami, nes prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, todėl nebe šventės ir ordinai Lietuvos valdžiai rūpėjo. Tiesa, 1939 m. Šaulių sąjunga išleido savo medalį, pripažintą valstybiniu apdovanojimu, kuris buvo įteiktas daugiau nei 3 tūkst. sąjungos narių.

– Ar 1938 m., kai Lietuva, minėdama nepriklausomybės dvidešimtmetį, tikrai turėjo kuo pasigirti ir sau, ir pasauliui, šalies vadovai jau buvo pagerbti aukščiausiais valstybės apdovanojimais?

– Minint nepriklausomybės dvidešimtmetį ir ta proga teikiant valstybinius apdovanojimus, buvo atsisukta atgal – apdovanoti pirmiausia tie žmonės, kurie prisidėjo prie nepriklausomybės stiprinimo, šalies kūrimo. Ordinai buvo įteikti generolui Jonui Bulotai bei gydytojui ir teisininkui, lietuvių spaudos kūrėjui ir platintojui Jonui Šliūpui, nors jie ir nebuvo Vasario 16-osios akto signatarai.

– O prezidentas Antanas Smetona 1938 m. jau turėjo visus valstybinius apdovanojimus?

– Jis buvo apdovanotas visų laipsnių Vyčio Kryžiaus ordinu. Tačiau pagal galiojusią tvarką nebuvo galima teikti aukštesnio laipsnio ordinų, jei žmogus dar neapdovanotas žemesnio laipsnio ordinais. Todėl A. Smetona tą pačią dieną iš karto buvo apdovanotas trijų laipsnių Vyčio Kryžiaus ordinais eiliškumo tvarka, kad turėtų teisę į Vyčio Kryžiaus ordino Didįjį  kryžių.

A. Smetona labai mėgo šį ordiną, dažnai jį segėdavo, kartais net persistengdamas – prisisegdavo ir po kaklu, ir ant šono. Matyt, didžiavosi juo, nes buvo įvertintas ir už laimėtą 1919 m. nepriklausomybės karą, ir už Lietuvos kariuomenės kūrimą.

Vytauto Didžiojo ordiną su aukso grandine A. Smetona 1931 m. ar 1932 m. buvo gavęs pagal įstatymą kaip prezidento valdžios ženklą. Bet, keista, nėra išlikusios nė vienos nuotraukos, kurioje prezidentas būtų įsiamžinęs su šiuo apdovanojimu. Yra tik dailininko Jono Mackevičiaus tapytas A. Smetonos portretas, kuriame jis – su šiuo ordinu.

– Kas prieškariu dar buvo apdovanotas šiuo ordinu?  

– Jis buvo įteiktas Estijos, Latvijos ir Suomijos prezidentams. Daugiau niekam. Prieš A. Smetoną buvę Lietuvos prezidentai šio apdovanojimo nebuvo gavę.

Kazys Grinius buvo labai kuklus ir jo atsisakė, o Aleksandras Stulginskis neturėjo nė vieno Lietuvos ordino. Jis buvo gavęs tik Estijos pirmojo laipsnio Laisvės kryžių.

Šis ordinas iš tikrųjų labai įspūdingas. Jį estai iš stiklo prieš savo nepriklausomybės šimtmetį pasistatė Talino centre.

– Ar prieškariu galiojusia valstybinių apdovanojimų tvarka dabartinė Lietuva bent kiek naudojasi?

– Esu rengęs Valstybės apdovanojimų įstatymo projektą. Todėl, žinodamas, kaip jis buvo kuriamas, nemanyčiau, kad apdovanojimų tvarka būtų keistina. Tik yra įvykę šiokių tokių kuriozų. Kai dar ne visi ordinai buvo sukurti, atsitiko taip, kad iš pradžių tokie garbūs menininkai, kaip operos dainininkas Virgilijus Noreika ir dirigentas Saulius Sondeckis, buvo apdovanoti kur kas žemesnio laipsnio apdovanojimais nei pergales pelnę sportininkai.

– Kas lėmė, kad Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine šiuolaikinėje Lietuvoje atsirado, praėjus po nepriklausomybės daugiau nei dešimtmečiui?

– Vienu žodžiu atsakyti negalėčiau. Tačiau, manyčiau, šį apdovanojimą reikėtų teikti santūriau. Jei, kaip minėjau, prieškariu šiuo ordinu buvo apdovanoti tik keturi asmenys, tai dabar jau išdalinta daugiau nei keturiasdešimt ordinų.

Derėtų vis dėlto laikytis visame pasaulyje pripažintų valstybės apdovanojimų taisyklių. Jei, pavyzdžiui, valstybinių vizitų metu užsienio šalių vadovai Lietuvos vadovams, kaip pagarbos ženklo, neįteikia aukščiausių savo valstybinių apdovanojimų, tai ir mes neprivalėtume jų pagerbti pačiu aukščiausiu, vertingiausiu ir gražiausiu savo Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine.

Man keistokai atrodo, kad Maltos ordino vadovams jau yra įteiktos gal trys tokios grandinės. Juk Maltos ordinas nėra valstybė.

Dar 1935 m. A. Smetona specialiame aplinkraštyje rašė: „Liaukitės mūsų aukščiausiam apdovanojimui – Vytauto Didžiojo ordinui su aukso grandine – pristatinėti bet ką. Tai – labai garbingas ordinas. Saugokim jį ir tausokim.“

Galėtume sekti estų pavyzdžiu. Jie nesulaukę, kol iš Maskvos bus grąžintas jų Herbo ordinas, kuris laikomas šalies vadžios ženklu, už 45 tūkst. eurų įsigijo specialios prabos aukso, brangakmenių ir patys geriausi juvelyrai pagamino naują ordiną su grandine. Ir šis ordinas niekam neteikiamas, laikomas tik Estijos prezidento regalija bei valstybės nuosavybe. Užsieniečiai apdovanojami Marijos žemės ordinu.

Man labai graži Prancūzijos prezidentų inauguracijos tradicija: naujai išrinktam prezidentui ant aksominės pagalvėlės atnešamas Garbės legiono ordinas su grandine, jis padeda ant jo ranką ir ordinas grąžinamas į saugyklą. O ant vieno grandinės narelio išgraviruojama išrinktojo prezidento pavardė. Kai narelių pritruks, jais grandinė bus papildyta arba pagaminta nauja.

Tai – valstybės tradicija.

– Kas iš Lietuvos vadovų po nepriklausomybės atkūrimo pirmasis buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine?

– Manyčiau, kad – nušalintasis prezidentas Rolandas Paksas, nes prezidentų apdovanojimo šiuo ordinu įstatymas buvo priimtas 2002 m. Jame parašyta: „ (...) Išrinktasis prezidentas gauna Vytauto Didžiojo ordiną su aukso grandine (...).“

Šį įstatymą pasirašė prezidentas Valdas Adamkus. Jis jau buvo šalies vadovu [tuo metu], todėl ordinas jam nebuvo įteiktas. Kai Seime 2003 m. priesaiką davė R. Paksas, jam ordiną su grandine uždėjo tuometinis parlamento vadovas Artūras Paulauskas. O R. Paksas pirmuoju savo dekretu apdovanojo V. Adamkų Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine.

Vėliau šį ordiną gavo ir prezidentas Algirdas Brazauskas, ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, ir prezidentė D. Grybauskaitė.

– Kam anksčiau ir dabar teikiami Vyčio Kryžiaus ordinai?

– Prieš karą šiuo ordinu buvo apdovanoti tik du žmonės – A. Smetona ir generolas Silvestras Žukauskas. O dabar juo apdovanoti visi žuvusieji per tragiškus 1991 m. įvykius Vilniuje ir Medininkuose, rezistencijos vadai ir V. Landsbergis bei buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Povilas Plechavičius.

Iki šiol pamenu, kaip šį apdovanojimą su prezidentu A. Brazausku į namus vežėme vieninteliam Medininkų žudynėse likusiam gyvam Tomui Šernui. Prezidentas taip jaudinosi, kad ordino žvaigždę ne taip prisegė, o juostą uždėjo atvirkščiai.

– Kaip jums atrodo, ką valstybės apdovanojimais derėtų pagerbti, minint Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šimtmetį?

– Esu girdėjęs, kad prezidentė D. Grybauskaitė numačiusi šia proga apdovanoti šimtą žmonių. Atrinkti juos, mano galva, nebus lengva.

Šiek tiek gaila, kad nepriklausomybės šimtmečiui nebuvo išleistas proginis medalis. Jei 1928 m. nepriklausomybės dešimtmečiui buvo sukurtas specialus proginis medalis, tai – šimtmečiui tikrai derėjo irgi sukurti kokį nors medalį ar ženklą. Jie neprilygtų valstybiniams apdovanojimams, tačiau jais būtų galima pagerbti tuos žmones, kurie nuo 1990 m. tyliai dalyvavo, kuriant šių dienų Lietuvą. Juk jie jau nebesulauks kito nepriklausomybės šimtmečio.

O kas gi yra apdovanojimas? Tai – valstybės ir jos piliečių santykis: ar valstybė pastebi jų darbus, nuopelnus. Nemanyčiau, kad tie, kurie yra gavę valstybinius apdovanojimus, veržiasi išvažiuoti į užsienį. Ko gero – retai.

Tai patyriau, rengdamas knygas apie Vyčio kryžiaus kavalierius ir lankydamas jų šeimas. Pabuvojau daugiau nei tūkstančio šeimų namuose. Iš jų po nepriklausomybės atkūrimo beveik niekas neemigravo. Ne vienas iš Vyčio kryžiaus kavalieriaus šeimos narių prisipažino: „Juk mūsų seneliai kūrė Lietuvos valstybę, tai kur gi mes važiuosim?“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...