captcha

Jūsų klausimas priimtas

Generolas M. Hofmanas apie lietuvius: savivaldai ten žmonės dar negabūs

Per Lietuvos Brastoje vykusias taikos derybas ypač ginčytasi dėl to, kada iš okupuotų teritorijų privalo pasitraukti kariuomenės. Generolo Makso Hofmano mintis apie lietuvių negalią valdyti ir tvarkyti savo kraštą labai patiko „oficiozui“, pasakojama LRT RADIJO laidoje „Nepriklausomybės dienoraštis“. „Iš tiesų yra, kad iš susiekimo įtaisų bei tvarkos organų nieko nėra lietuvių rankose... Iš kurgi Lietuva susyk gautų tiek žmonių, kurie būtų tinkami užimti valdininkų vietoms ir mokėtų taip darbuotiesi, kaip reikia šalies gyventojų gerovei... Vieni geri norai čia nieko nepadės“, – 1918 m. rašė „Dabartis“.
Austrijos nacionalinės bibliotekos/Europeana nuotr.
Austrijos nacionalinės bibliotekos/Europeana nuotr.

Taikos iniciatyvos ir ginčai dėl taikos

Tuo metu, kai Lietuvos Taryba priešinosi okupacinės valdžios diktatui dėl nepriklausomybės skelbimo formuluotės ir laukė atsakymo į Vokietijai valdžiai pateiktas tris sąlygas, iš už Atlanto atskriejo žinia apie JAV prezidento kalbą.

Savo kalboje Vudrou Vilsonas (Woodrow Wilson) pabrėžė, kad Didysis karas turi būti baigtas dėl taikos ir moralios naujosios pasaulio politikos. Šioje kalboje, geriau žinomoje kaip Vilsono 14 punktų, buvo išdėstytas požiūris į naująją pasaulio politiką. Politiką, kuri paremta laisva prekyba, atvirais susitarimais, demokratija ir tautų apsisprendimo teise. Vilsono kalbą ir jo 14 punktų spausdino visi Lietuvoje leisti laikraščiai. Kalbos pradžia labai tiksliai diagnozuoja Lietuvos Brastoje vykusių derybų padėtį ir besiderančių valstybių tikslus („Lietuvos aidas“):

„Vilsono raštas dėl taikos tarybų

Amerikos prezidentas Vilsonas įteikė kongresui raštą, kuriame pirmiausiai nurodo į taikos tarybas Lietuvos Brastoje... Rusijos atstovai aiškiai išdėstė pagrindus, kuriais jie sutiktų sudaryti taiką. Vidurinių valstybių planas, matyti, buvo sudarytas akylių Vokietijos ir Austrijos politikų... Bet prie tos bendros programos karininkai pridėjo konkretinį aiškinimą. Jie nemano nusileisti; jie nori pasilaikyti tai, kas yra užkariauta. Tenai vidurinės valstybės reikalauja kiekvienos pėdos Rusijos žemės, kurią užėmė vokiečių kariuomenė, visų užimtųjų kraštų, miestų ir svarbiųjų punktų...

Rusija pareikalavo, kad santarininkai ir Amerika paskelbtų savo karo tikslus. Lai Rusijos vadai patikės tam ar ne: Mes norime rasti kelią, kuris leistų mums taip pat ateityje remti rusų tautą, siekiant jai taikos ir laisvės. Mes to norime ir reikalaujame.“

Galima sakyti, kad Vilsono deklaracijoje tiesiogiai Lietuvą liečia trys iš 14 punktų („Dziennik Wilenski“):

„6. Taip pat turime reikalauti, kad iš visų Rusijos kraštų būtų atitraukta visa priešiška kariuomenė; reikia susitarti visais klausimais, kad ir kitos pasaulio tautos galėtų dalyvauti ir padėti Rusijai laisvai, be skriaudų ir kliūčių, apsispręsti dėl tolesnio politinio vystymosi ir tautų politikos.

13. Turi būti sukurtą nepriklausoma Lenkijos valstybė, jungianti visas lenkų gyvenamas žemes ir turinti užtikrintą, laisvą ir saugų priėjimą prie jūros. Jos politinį ir ūkinį, o taip pat teritorinį vientisumą privalo garantuoti tarptautinė sutartis.

14. Privalo būti įkurta bendra tautų sąjunga, pagrįsta sutartomis sąlygomis, kad būtų įmanoma užtikrinti kaip didelių taip ir mažų tautų nepriklausomybę ir saugumą.“

Kiti punktai yra bendro pobūdžio arba liečia toli nuo Lietuvos esančius regionus. Pirmi trys punktai kalba apie atsisakymą nuo slaptosios diplomatijos, nevaržomą plaukiojimą jūromis ir laisvą prekybą. Svarbus yra ketvirtasis Vilsono pasiūlymų punktas („Dziennik Wilenski“):

„4. Reikalaujame sumažinti visų valstybių kariuomenes iki skaičiaus, kuris reikalingas užtikrinti valstybės vidaus saugumą.“

Kiti punktai kalba apie kolonijų valdymo tvarką, bei okupuotų šalių – Belgijos, Prancūzijos, Italijos statusą po karo ir kariuomenės išvedimą iš užimtų Rumunijos, Serbijos ir Juodkalnijos teritorijų. Kiti punktai skirti tokių valstybių kaip Austrija-Vengrija, Osmanų imperija tautų autonominio vystymosi užtikrinimui. Vilsono kalba baigiama tokiais žodžiais („Lietuvos aidas“):

„Mano nustatytos programos dėsniai yra aiškūs. Šitie dėsniai yra teisingi visiems žmonėms ir tautoms. Jie duoda teisės gyventi visoms mažoms ir didelėms tautoms viename laisvės laipsnyje; kol šitie dėsniai nebus pamatas, nė viena tautų tarpusavio teisybės rūmo dalis negali būti tvirta.“

Ne derybos, o nenutrūkstantis nuožmus ginčas

Vilsono suformuoti 14 punktų buvo parengti po maždaug 150 užsienio reikalų patarėjų ir ekspertų apklausos ir buvo pakankamai aiškus karo tikslų išdėstymas ir siekis. Po kalbos paskelbimo pasipylė aibė vertinimų, bet net JAV sąjungininkai skeptiškai vertino prezidento Vilsono idealizmo protrūkį realiame pasaulyje.

Labai tiksliai, su nuoskauda bei sarkazmu Vilsono pasiūlymus įvertino „Lietuvos aidas“. Po straipsniu su Vilsono kalba yra išspausdinta trumpa, bet labai daug pasakanti pastraipa:

„Reta kuris obalsis yra taip dažnai kartojamas įvairių valstybių politikų kalbose, kaip tautų laisvės obalsis. Ir nieko, turbūt, nėra sunkiau tautų santykiuose, kaip vykinti tas gražus obalsis ir suteikti kuriai nors mažesnei, lygi šiol slegiamai tautai tikroji laisvė, leisti jai laisvai plėtotis tinkamose jos gyvenimui sąlygose.“

Šie prasmingi žodžiai tiksliai apibūdina tuo metu Lietuvos Brastoje vykusias taikos derybas. Galima sakyti, kad tai ne derybos, bet nenutrūkstantis nuožmus ginčas. Derybose labai aštriai buvo diskutuojama dėl Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos užimtų Rusijos teritorijų. Abi pusės iš principo sutiko, kad užimtųjų kraštų likimą lemtų gyventojų apsisprendimas. O štai čia ir prasidėdavo didžiausi ginčai („Lietuvos aidas“):

„Vokiečiai tvirtino, kad krašto apisprendimui jo tautos valią gali pareikšti berods jau sudaryti visuomenės organai. Trockis pasakė, jog taip apsisprendimą suprantant, kaip tik yra griaunami pasisprendimo dėsniai. Jisai paklausė drauge, dėl ko minimųjų tautų atstovų nėra taikos tarybose Lietuvos Brastoje...

Atsakydamas į tai valstybės sekretorius Kiulmanas tiek pasakė: „Aš mielu noru pasiginčysiu dėl to klausimo, ar galima būtų leisti minėtųjų tautų atstovams dalyvauti mūsų tarybose, ir, jei galima, tai kokioje formoje.“

Alyvos į ugnį dar įpylė Austrijos-Vengrijos užsienio reikalų ministras grafas Otokaras Černinas:

„Jis taip pat pasisakė norįs, kad užimtųjų kraštų atstovų dalyvavimo klausimas būtų aptartas, tačiau drauge pridūrė norįs žinoti, kokiu būdu galėtų būti parinkti atstovai, jeigu rusai nesutinka, kad esamieji tuose kraštuose atstovybės organai galėtų kalbėti jų atstovaujamų tautų vardu.“

Kitą dieną derybose kalbėjo Rusijos delegacijos atstovas Levas Kamenevas ir jis taip pat grįžo prie tos pačios temos:

„Rusų delegacija tikrai žino, kad per visą okupacijos laiką niekur, nei Lenkijoje, nei Lietuvoje, nei Kurše nebuvo, negalėjo būti ir nėra demokratiniu būdu išrinktų įstaigų, kurios galėtų pasisakyti išreiškiančios plačių visuomenės sluoksnių valią...

Todėl svarbiausias Rusijos valdžios uždavinys dabartinėse tarybose ne užlaikyti kokiu nors būdu prievarta visus kraštus senose Rusijos valstybės ribose, bet gauti garantijų, kad visi tie kraštai galės laisvai apsispręsti, susitvarkyti vidujiniai ir nusistatyti tarptautinį stovį. Tik tuomet Rusijos respublika tikrai galės būti apdrausta nuo teritorinių ginčų bei kivirčų, kai ji tikrai žinos, jog linija, skirianti ją nuo kaimynų, yra nutiesta iš liuosos pačių tautų valios, o ne prievarta, kuri gali tiktai per trumpą laiką tą valią nustelbus laikyti.“

Vokietijos metodai nelabai skyrėsi nuo bolševikinės Rusijos metodų

Kitas nesutarimų akmuo buvo ginčai dėl to, kada iš okupuotų teritorijų privalo pasitraukti kariuomenės („Lietuvos aidas“):

„Vokiečiai pasiūlė pasitraukti tuomet, kai rusai po padarytai taikai paleis savo kariuomenę. Trockis gi išreiškė pageidavimą, kad būtų pasitraukta iš užimtųjų kraštų, kai abi pusės nusiginkluos.“

Labai aštriai ir galima tvirtinti, „saldofoniškai“, be diplomatinės pudros kalbėjo Vokietijos generalinio štabo atstovas generolas Maksas Hofmanas:

„Aš turiu pirmiausia protestuoti prieš šito pasiūlymo toną. Rusų delegacija taip kalba su mumis, lyg ji būtų mus nugalėjusi ir būtų užėmusi mūsų kraštą. Aš norėčiau nurodyti, kad yra priešingai; vokiečių kariuomenės stovi jūsų žemėje. Toliau aš galiu tvirtinti, kad rusų delegacija reikalauja pritaikinti apsisprendimo teisę užimtuose kraštuose tokiu būdu ir tokioje formoje, kaip ji to nėra dariusi savo žemėje. Jūsų valdžia yra paremta tiktai galia, kuri laiko prislėgusi visus kitaip manančius. Kiekvienas, kurs kitaip mano, yra laikomas per revoliucijos priešininką ir buržujų. Tam mano tvirtinimui paremti aš nurodysiu tik du pavyzdžiu.

Gruodžio m. 30 ir 31 naktį buvo durtuvais ir kulkosvaidžiais išvaikytas pirmas baltarusių kongresas, kursai reikalavo apsisprendimo teisės baltarusių tautai.

Kai Ukraina norėjo pasinaudoti apsisprendimo teise, Petrapilio valdžia pastatė ultimatumą ir norėjo įvykinti savo valią ginklų galia...“

Toliau generolas Hofmanas prabilo apie Lietuvą, tvirtindamas, kad Lietuva jau apsisprendė ir nutraukė visus valstybinius ryšius su Rusija, tik pamiršo pridurti, kad Vokietijos metodai išgaunant tą raštą, nelabai kuo skyrėsi nuo bolševikinės Rusijos metodų:

„1917 m. gruodžio m. 16 d. Lietuvos Taryba, kuri savo krašte ir užsienyje yra pripažinta per vienatinę lietuvių tautos atstovybę, pareiškė norą pertraukti visus valstybinius ryšius, kurie ją rišo ligi šiol su kitomis tautomis.“

Generolas taip pat pateikė įdomius argumentus, kodėl vokiečiai negali išvesti savo kariuomenės iš Kuršo, Lietuvos, Rygos ir užimtų Rygos įlankos salų:

„Visi šitie kraštai neturi savo valdymosi organų; nėra teismų, teisių vykinamųjų organų, geležinkelių, telegrafų, paštų. Visa tai yra vokiečių rankose ir vokiečių atliekama. Tie kraštai negali taip pat greitu laiku sudaryti savo kariuomenės ar milicijos, neturėdami tam tinkamų organų.“

Trumpai tariant, uždaras ratas, lyg tie kraštai be vokiečių buvo dykros, kuriuose gyveno laukiniai. Generolas tiesiog nenori prisiminti to, kas jam šiuo metu nenaudinga prisiminti. Dar 1915 m., tik vokiečiams užėmus Lietuvą, jau buvo keliamas klausimas dėl valdžios perdavimo civilinei lietuvių valdžiai. Civilinės valdžios, milicijos, teismų klausimas visada buvo Lietuvos Tarybos reikalavimų okupacinei valdžiai sąraše. Generolas, matyt, buvo užmaršus. Jis jau pamiršo kiek daugiau nei prieš mėnesį apie Lietuvą pasakytus žodžius per Berlyne vykusius reichstago ir karinės valdžios pasitarimus:

„Savivaldai ten žmonės dar negabūs. Civilinė vyriausybė galės pradėti savo veiklą tik po 10-15-20 metų.“

Generolo Hofmano mintis apie lietuvių negalią valdyti ir tvarkyti savo kraštą labai patiko „oficiozui“ „Dabarčiai“, straipsnyje „Teorija ir praktika“ taip samprotaujama:

„Ar lietuviams tatai patinka ar ne, bet taip iš tiesų yra, kad iš susiekimo įtaisų bei tvarkos organų nieko nėra lietuvių rankose... Iš kur gi Lietuva susyk gautų tiek žmonių, kurie būtų tinkami užimti valdininkų vietoms ir mokėtų taip darbuotiesi, kaip reikia šalies gyventojų gerovei... Vieni geri norai čia nieko nepadės. Valdininkui reikia ilgo prityrimo...“

Taryba buvo nusiteikusi ryžtingai

Štai kokioje atmosferoje teko dirbti Lietuvos Tarybai, ieškančiai išeities iš tikrai keblios padėties. Tiesa, nors ir nenoriai, labai girgždėdama ir priešindamasi okupacinė valdžia vis tik buvo priversta atleisti labai Lietuvoje nemėgstamą karinės administracijos vadovą Francą Izenburgą-Birštainą („Lietuvos aidas“):

„Kunigaikštis Isenbur-Birštein, vyriausiasis karo valdžios viršininkas Lietuvoje, jam pasisiūlius yra atstatytas nuo vietos. Vyriausiasis Rytų vadas Bavarijos kunigaikštis Leopoldas pranešė jam tokia telegrama, kad jo noras esąs išpildytas:

... Aš tikrai gailiuosi Tamstai pasitraukiant nuo didelio darbo, kuriame Tamsta su pasisekimu darbavaisi atsidavęs trejis metus. Teikitės priimti, Jūsų Šviesybe, mano karščiausią padėką, apleidžiant Tamstai gražų kraštą, kurį Tamsta uoliausiai stengeisi valdyti vokiečių dvasioje.“

Beje, vokiečiams taip atsainiai vertinant lietuvių administracinius gebėjimus, Lietuvos Taryba savo posėdžiuose 1918 metų sausio 15–16 dienomis kaip tik svarstė administracinius krašto tvarkymo reikalus ir valdžios perdavimą į Tarybos rankas. Taryba, pateikusi vokiečiams savo 3 klausimus, manė, kad jos atstovai bus pakviesti į Berlyną. Šiam vizitui iškart buvo ruošiamasi. Į Berlyną turėjo vykti Antanas Smetona, Steponas Kairys, Stanislovas Narutavičius, Justinas Staugaitis ir Jonas Smilgevičius. Berlyne prie jų turėjo prisijungti Jurgis Šaulys.

Taryba parengė dokumentą:

„Lietuvos Tarybos instrukcija savo eventualiems delegatams deryboms su vokiečiais dėl gruodžio 11 d. akto notifikavimo.“

Taryba buvo nusiteikusi ryžtingai ir vokiečiams reikalinga notifikacija būtų duodama ne už tuščius pažadus, ją turėjo lydėti konkretūs veiksmai, jų turinys buvo išdėstytas instrukcijose, ir delegacija turėjo veikti pagal ją.

Štai kelios ištraukos iš šio dokumento:

„1. Esant atitinkamoms aplinkybėms, niekas nesutrukdys Lietuvos Tarybai paskelbti Lietuvos nepriklausomybę...

2. Kai Rusija demobilizuos savo armiją Lietuvos fronte, Vokietija tučtuojau išves savo kariuomenę iš Lietuvos. Taryba įgalioja delegaciją... kartu su Vokietijos vyriausybe nustatyti Vokietijos kariuomenės atsitraukimo terminus ir nurodyti, jog šis terminas negali būti atidėtas ilgiau kaip keturis mėnesius... Nuo šio susitarimo dienos Lietuvos Tarybai turi būti suteikta galimybė organizuoti miliciją Lietuvoje.

3. Tarybai paskelbus Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją, visos teritorijos valdymas pereina į Lietuvos Tarybos rankas. Lietuvos Taryba nustato terminą, kada jai turės būti perduotos krašto valdymo žinybos... Tarybos delegacija įgaliota pranešti atitinkamiems Vokietijos valdžios organams, kurios valdymo šakos jau šiandien gali pereiti į Tarybos rankas.

4. Lietuvos Taryba pareiškia, kad, siekiant nustatyti Lietuvos vidaus santvarką ir santykius su kaimyninėmis valstybėmis, reikia tuojau sušaukti Steigiamąjį susirinkimą, kuriame turėtų dalyvauti visi Lietuvos gyventojai demokratinės rinkimų sistemos pagrindu.“

Kartu to meto posėdžiuose buvo svarstomi konkretūs valstybės kūrimo klausimai: Konstitucijos projektas, švietimo reikalai, valsčių sutvarkymas, teismai, šalies archyvų ir aktų sutvarkymas, milicija, bažnyčios reikalai, valstybės finansai, visuomenės kreditas, valstybės ūkis, valstybės administracijos sutvarkymas, krašto nuostolių apskaitymas ir ūkio atgaivinimas.

Be to, savo poziciją dėl krašto ateities Taryba kur kas drąsiau reiškė „Lietuvos aide“ spausdintuose straipsniuose. Jų autorius dažniausiai būdavo Petras Klimas. Jo straipsniuose drąsiai skelbiamos Vilniaus konferencijos nuostatos ir aiškia pabrėžiama, kad Taryba nė per žingsnį nesitrauks iš nuo konferencijoje patvirtintų principų. Jis drąsiai samprotaudavo apie krašto ateitį Lietuvos Brastos derybų kontekste.

Štai kelios mintys iš jo sausio 19 dienos straipsnio „Vienintelis tikras išrišimas“:

„Kai Rusijos valstybė nustoja savo žemės, kurią ji turėjo prieš karą, o užėmusi tą žemę valstybė (Vokietija) negauna tos pat žemės, kurią ji įgijo per karą. Kitaip sakant, kada Lietuva taikos sutarties aktu virsta visiškai nepriklausoma valstybe. Tada abi pusės išlygina savo teises ir fakto nelygybes ir –padeda tvirtą pamatą taikiems ateities santykiams, kurie nebereikalaus jokių ypatingų garantijų, nei kels revanšo geidimų.“

Bolševikams didelį galvos skausmą kėlė Steigiamasis susirinkimas

Tuo metu įvykiai Rusijoje kuriam laikui pristabdė Lietuvos Brastos derybas. Sausio 18 dieną Peterburge pradėjo darbą Rusijos Steigiamasis suvažiavimas („Dziennik Wilenski“):

„Penktadienį, 4 valandą popiet Tauridės rūmų salėje darbininkų, kareivių ir valstiečių tarybos centro komiteto pirmininkas Sverdlovas paskelbė Steigiamojo susirinkimo darbo pradžią. Susirinkimas 244 balsais prieš 151, kurie buvo atiduoti už ponią Spiridonovą, išrinko laikinuoju pirmininku Černovą.“

Reikia pažymėti, kad bolševikai neturėjo daugumos Steigiamajame susirinkime („Tiesa“):

„Steigiamajan Susirinkiman išrinkta lig šiolei 520 atstovų: bolševikų – 161, social-revoliucionierių – 267, ukrainų socialdemokratų ir social-revoliucionierių – 41, kadetų – 15 ir t. t.“

Bolševikams Steigiamasis susirinkimas, kuriame jie neturėjo daugumos, kėlė didelį galvos skausmą. Todėl Levas Trockis pranešė, kad politinės derybos Lietuvos Brastoje yra laikinai sustabdomos, nes jis priverstas išvykti valstybės reikalais į Peterburgą.

Tiesa, bolševikai ilgai nesiterliojo su Steigiamuoju susirinkimu, kuris nesutiko pripažinti sovietų valdžios, ir sausio 19 dieną išvaikė Steigiamąjį susirinkimą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetis

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...