Lietuvoje

2018.01.30 12:34

S. Paltanavičius: naujakurės voverės britams jau gerokai apkarto

Esame žiemoje. Ir ne bet kur, o jau po pusiaužiemio. Diena tapo gerokai šviesesnė ir net nereikia žvalgytis į kalendorių – ir taip matome, kad įvyko dideli pokyčiai.

O kad tuo neabejotumėte, primename – diena nuo Kalėdų tapo ilgesnė valanda ir dar ketvirčiu. Gamtos metų ratas nestovi, jis išsuks ir daugiau šviesos. O kaip ten su tuo pavasariu? Ką mums ketvirtadienį pasakė barsukas?

Pusiaužiemio dieną barsukas tampa svarbiausiu sinoptiku. Kur ten sinoptiku – pranašu. Jo žinios apie antrąją žiemos pusę laukiame labiausiai.

Mes jau žinome, kokiais ženklais jis praneša apie savo sprendimą – išlindęs iš urvo ir apsižvalgęs, grįžęs guolin jis verčiasi ant kito šono ar gulasi ant to paties. Svarbu, ką pamato išlindęs – saulę ar apniukusį dangų.

Bet kaip jis gali nuspręsti žiemą visai Lietuvai? Juk ji didelė, jos regionai labai skirtingi. Juk, jei barsukas galvoja apie Zarasus, tai Šilutei jo sprendimas gali netikti...

Nebūkime protingesni už gamtą ir patį barsuką: taigi kiekviename miške barsukas praneša apie savo miško žiemos baigtį. Kam jam galvoti apie tuos kraštus, kur jis niekada nėra buvęs. Juk barsukas – žvėris garbingas.

Tuo įsitikinti galite ir jūs patys: jei pusiaužiemio dieną regėjote saulę ir matėte savo šešėlį, žiema dar gali užtrukti. Jei buvo apniukę, gali būti, kad vieversiams pliki laukai atsivers dar vasarį.

Hans Veth/Unsplash nuotr.

Dabar dažniau išgirsime didžiąją ar mėlynąją zyles, galbūt – smagią nuotaiką liudijančius genių būgnus, kai jie snapais tarškina medžių viršūnes. Bet neapsigaukime, tai – dar ne pavasario ženklai.

Pavasaris ir taip ateis, tą galime jums pažadėti. Dabar einame į gamtą ir visų pirma žvalgomės ledo. Kai kur jis tapo pakankamai storas ir juo galima vaikščioti, nuo jo žvejoti. Trumpas atlydys nuo ledo nutirpdė sniegą, vadinasi, ledas galės storėti.

Na taip, atlydys... Net ir labai šaltą žiemą jo laukiama, nes tada pro eketes, visus plyšius po ledu plūsteli tirpsmo vanduo, nešdami deguonį.

Šią žiemą kažkaip to dar nereikia, nes vandens gyviai vargu ar priprato prie naujo, po ledu esančio pasaulio režimo. Manau, kad pats metas keltis į sausumą ir apsižvalgyti, kas vyksta ten.

Ten viskas lyg ir aiškiau. Bent mums taip atrodo. Štai čiauška didžiosios zylės, svirpia mėlynosios, linksmai kliuksi bukutis ir sausą šaką ryte bando tarškinti genys.

O kur gervės?

Apie gerves paklausiau Žuvinto biosferos rezervato direktoriaus Arūno Pranaičio, o jis taip pat negalėjo nieko pasakyti – tiesiog, iškritus sniegui ir pašalus, jos nutilo ir pradingo. Jeigu dar gyventų Žuvinte ar prie jo, jas matytų. Tikriausiai nuskrido į pietvakarius besniegių laukų ieškodamos...

Stebėtojai Lietuvoje mato ir pempes, daugelio rūšių strazdus, liepsneles, net tokias jautrias dūmines raudonuodeges. Taip pat stebėti pavieniai perkūno oželiai, slankos. Kas jau kas, šie tilvikai tikrai ne žiemos paukščiai, bet ėmė ir pasiliko...

Dėl slankų aš nesu toks tikras. Na taip, jos nėra tikri žiemos paukščiai, bet man jas žiemos metu teko rasti daug kartų

Sužeistas? Paliegusias?

Ne, sveikas sveikiausias. Net ir labai šaltomis žiemomis jos prie neužšalusių miško pelkučių, raistų, dumblynių sugeba surasti sau lesalo, o ryškiai rudas, kanapėtas apdaras saugo nuo akylų plėšrūnų akių.

Visi turbūt matėte ir pastebėjote, kad paskutiniu metu mes vis dažniau kalbame apie invazines rūšis. Kai kas neigia jų įsikūrimo galimybes ir mano, kad šių ekologiškai agresyvių gyvūnų ir augalų plitimas nėra jau toks grėsmingas...

Ne viskas iš karto tampa grėsme. Štai ir dabar, keliaudami miškais, jūs negalite nepastebėti ryškiai žalių šluotinių sausmedžių. Per 60 metų jie prigijo mūsų miškuose, išplito, aprėpė didžiausius girių plotus. Tuose smėlynuose turėtų augti vietinės rūšys. Bet joms nelieka vietos.

Neseniai kalbėjau su pažįstama, kuri ką tik grįžo iš Druskininkų. Ji pasakojo, kad čia pasigedo voverių... O juk buvo kažkada... Voveraitės anksčiau laukdavo žmonių siūlomų skanėstų. Dabar jų nematyti. Kas galėjo atsitikti? Kodėl jų neliko?

AFP/Scanpix nuotr.

Viena iš priežasčių gali būti per didelė žmonių meilė, saldainiai, šokoladas, nuo kurių gyvūnai suserga. Ne mažiau pavojingos katės ir ypač kiaunės. Šių pilna visur, net didesniuose miestuose. Pamenu, prieš porą metų palangiškiai pasakojo apie kiaunes, kurios net dieną ateidavo į lesyklas ir iš jų gvelbdavo paukščiams skirtą maistą.

O dar kažkas yra siūlęs įveisti pilkąsias voveres, kokios jau gyvena Britų salose. Galbūt jos galėtų užimti mūsų voverių vietą ir mus linksmintų...

Neįsižeiskite, tačiau gamta tikrai neskirta linksmybėms. O pilkoji, arba karolininė, voverė britams jau gerokai apkarto. 1889 m. iš Amerikos žemyno šiaurės į Bedforšyro grafystę buvo atvežta 350 šių graužikų, kuriems tiko viskas: klimatas, aplinka, maistas ir vieta, kurią buvo „užėmusios“ vietinės voverės.

Naujakurė rūšis, pakliuvusi į tokias sąlygas, nesusidūrė su jokiu realiu pasipriešinimu. Žmonės ją priėmė supratingai ir meiliai, ekologiniu požiūriu jai niekas negalėjo pasipriešinti – plėšrūnų, galinčių riboti rūšies gausėjimą ir plitimą nebuvo, o vietinė voverė atsidūrė silpnesnėse pozicijose.

Visų pirma reikia pastebėti, kad įvežtinė rūšis buvo daug stipresnė (svoris daugiau kaip 0,5 kg), jos aktyvus žiurkiškas būdas leido jai greitai išstumti rudąją voverę. Pilkoji voverė nėra tokia žaisminga, nešokinėja iš medžio į medį, nes svoris ir nepakankamas uodegos pūkuotumas neleidžia to daryti, bet ji judri ir, svarbiausia, maitinasi tuo pačiu, kaip ir rudoji voverė, maistu.

Tiesa, daugelis autorių mini ją esant tik vegetarę, bet net mūsiškė voveraitė mielai graužia ir vabzdžius, paukščių kiaušinius ar jauniklius, taigi yra pakankamai plėšri.

Per metus karolininės voverės Britų salose atveda 3–4 jauniklių vadas, ši rūšis gamtoje paprastai patiria nemažai nuostolių, todėl jos išugdytas kompensavimo mechanizmas beregint išlygina netektis ir jas kompensuoja kelis kartus didesniu gimstamumu.

Toks šios invazyvios rūšies išgyvenimo modelis pasiteisino – XX a. viduryje Britų salose gyveno ne mažiau kaip 1 milijonas karolininių voverių! Dabar Britų saloje (Anglijoje ir Airijoje) gyvena gerokai per 3 mln. šių graužikių, labai gyvybinga populiacija susiformavo Italijoje ir gali greitai pasiekti Vidurio Europą.

Tikėkimės, kad Lietuvoje jos niekada neatsidurs, o jei netyčia paklius, užteks valios ir proto iš karto reguliuoti jų gausą. Panašiai, kaip meškėnų ir kitų svetimžemių rūšių.

Krankliams iki jų vestuvių liko mėnuo, bet jie ir dabar labai aktyvūs. Pastabus, akylas, labai išradingas paukštis pro akis nepraleidžia nieko. Varninių paukščių šeimos iš visų rūšių jis yra pačiame viršuje, sakytum, pats gabiausias, mokyčiausias.

Jis tikrai nėra paprastas – kai reikia, išvengs pavojaus, o kitukart rizikuos ir iš panosės nuneš mėgstamą kąsnelį.

Žinome daug atvejų, kai kranklius užaugino žmonės. Tokie paukščiai būdavo be galo išradingi, lengvai pramokdavo mėgdžioti žmonių kalbos žodžius ar aplinkos garsus. Žinoma, juos traukdavo į gamtą, bet pripratę prie žmonių jie dažnai dėl savo naujų sugebėjimų žūdavo.

AFP/Scanpix nuotr.

Nieko nepadarysi, juos prijaukinę žmonės padarė jiems didelės žalos. O štai Nemune, pačiame Kaune, dabar stebima juodoji gulbė – matyt, pasprukusi iš voljero. Ši rūšis kilusi iš tolimo Australijos ir Naujosios Zelandijos, taigi pas mus yra egzotinė. Ar reikia džiūgauti pamačius ją gamoje? Kaip retenybę, pasprukusią iš nelaisvės, – taip. Tačiau gamtoje ji likti negali.

Todėl visada stenkimės tokius paukščius sugauti ir, jei nežinomi tikrieji jų savininkai, perduoti gyvūnų globėjams ar zoologijos sodams.