Lietuvoje

2018.01.15 18:43

Vasario 16-osios Akto originalui – speciali apsauga

ELTA 2018.01.15 18:43

Signatarų namuose visuomenei pristatomą 1918 metų vasario 16 dienos nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, kurį prof. Liudas Mažylis surado Vokietijos diplomatiniame archyve, bus galima apžiūrėti iki lapkričio vidurio. Kaip pirmadienį spaudos konferencijoje sakė Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė, kultūros istorikė Birutė Kulnytė, paskui jis grįš į archyvaro tarnybą, kuri ir spręs, ką toliau su juo daryti. 

„Tarp kitko, tos kompanijos, kuri dokumentą vežė į Vokietiją, nuotrauka jau seniai yra pas mus. Buvo dar senoje ekspozicijoje. Štai ką reiškia kolekcininkas, mąstantis žmogus – į tą nuotrauką niekas neatkreipdavo dėmesio. O prof. L. Mažylis, tikriausiai, atkreipė ir logiškai pagalvojo, kad vokiečiams turėjo būti perduoti kažkokie dokumentai“, – sakė kultūros istorikė.

Pasak B. Kulnytės, iki pernai kovo muziejininkai autentiškiausiu laikė „Lietuvos aide“ vasario 19 dieną atskiru puslapiu atspausdintą Nepriklausomybės Aktą. „Pasakojimai apie originalą, įvairiausios interpretacijos atrodė tiesiog vaikiškai, nes iš tiesų nežinojome, kur originalas yra. O „Lietuvos aide“ Petro Klimo prašymu atspausdintas Nepriklausomybės Aktas buvo tikrai to laikmečio ir realus. Tų puslapių mes turime net devynis. Niekas nežino, kiek iš tiesų buvo, bet mes galvojame, kad šimtas. P. Klimas, sužinojęs, kad vokiečiai ruošiasi į spaustuvę ir gali juos konfiskuoti, tuos puslapius išvežė“, – pasakojo kultūros istorikė.

1918 m. vasario 16 d. nutarimo dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo originalas, kurį surado prof. L. Mažylis, Lietuvai yra paskolintas.

Signatarų namuose dokumentą bus galima apžiūrėti nuo sausio 21 dienos. Pasak Signatarų namų vedėjos Meilutės Peikštenienės, jis bus apsaugotas specialiai pagamintoje vitrinoje su tam tikru mikroklimatu. Lietuvai paskolintą originalų dokumentą prižiūrės specialistas, restauruojantis dokumentus.

Nepriklausomybės Akto pasirašymo kambaryje eksponuojamas istorinis dokumentas – 1918 m. vasario 16 d. nutarimas dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, yra ekspozicijos „Kelyje į nepriklausomą Lietuvos valstybę: 1863–1918 metai“ dalis.

Birutė Kulnytė, BNS nuotr.

Pasak B. Kulnytės, nacionalinio atgimimo laikotarpis iki nepriklausomybės paskelbimo buvo ypatingas ir labai svarbus. „Visada sakau, kad tai buvo pirmasis sąjūdis. Antrasis – mūsų dienų, beje, vyko labai panašiomis aplinkybėmis. Abu kartus nepriklausomybę išsikovojome per kataklizmus: Europos žemėlapį keitusio karo, o dabar – per Sovietų Sąjungos griūtį, kuri irgi pakeitė Europos žemėlapį. 1863-1918 metų laikotarpis – labai įdomus, bet mažai ir nenuosekliai tyrinėtas“, – apgailestavo kultūros istorikė.

Signatarų namų ekspozicija pasipildė patraukliomis vizualizacijomis. Kaip Eltai pasakojo Lietuvos nacionalinio muziejaus direktoriaus pavaduotojas Žygintas Būčys, lankytojai galės įsijausti į vyksmą Signatarų namuose veikusioje raštinėje.

„Pagal nuotraukas, protokolus, kurie išliko, mes atkūrėme vieną posėdį. Papildyta realybė – raštinės darbo imitacija ir pirmininko kabinete vykstančio posėdžio garsai. Tekstai ne improvizuoti, o paimti iš protokolų ir įgarsinti Lietuvos aktorių balsais“, – rodė Ž. Būčys.

Vaizdo projekcijoje, jo žodžiais, kontekstinė to laikmečio informacija, kokie buvo signatarų siekiai, aplinka. „Rėmėmės Mykolo Biržiškos mintimis apie Lietuvos kelią ir sukūrėme dvi vaizdo projekcijas – viena nuo „Aušros“ iki 1905 metų Didžiojo Seimo, kita – nuo 1905 iki 1915 m. su lietuvių viltimis, kas keisis“, – sakė Ž. Būčys, pridurdamas, kad vizualizacijos ruošiamos ir anglų kalba.

Pasak Signatarų namų vedėjos M. Peikštenienės, ekspozicija veiks iki 2018 metų pabaigos. Paskui Signatarų namus numatoma rimčiau suremontuoti, kiek įmanoma atkurti buvusias autentiškas erdves.

„Vargiai, ar po remonto į Signatarų namus sugrįš prof. L. Mažylio rastas dokumentas, nes jau jį būsime eksponavę. Pagal sutartį su Vokietija, jis tam tikromis sąlygomis paskolintas vyriausiajam archyvarui, kuris jį perdavė muziejui. Nežinau, kur šis dokumentas bus eksponuojamas ir ar apskritai bus po 2018 m., nes sutartis su Vokietija pagal poreikį gali būti pratęsiama kasmet“, – sakė Signatarų namų vadovė.

Kaip priminė M. Peikštenienė, norintiesiems apžiūrėti ekspoziciją iš anksto registruotis nereikia. „Žmonės eis ir tegu užsuka, nepraeina pro šalį. Darbo metu durys atsidarytos, o skambutis prie jų skirtas neįgaliems žmonėms, kad galėtų paskambinti. Tuomet atidarome vartus link neįgaliesiems pritaikyto lifto, kuris kelia į ekspozicijos sales antrame ir trečiame aukšte. Istorinę ekspozicijos dalį judantieji vežimėliuose lengvai gali apvažiuoti, nes nėra slenksčių“, – sakė Signatarų namų vedėja.

L. Mažylis, BNS nuotr.

Papildytoje Signatarų namų ekspozicijoje „Kelyje į nepriklausomą Lietuvos valstybę: 1863–1918 metai“ akcentuojamas laikotarpis, atvedęs Lietuvą į nepriklausomybę.

„1905 metais Didžiajame Seime buvo paskelbta rezoliucija, kad Lietuva sieks autonomijos. Jame dalyvavo apie 2000 žmonių, suvažiavusių iš visos Lietuvos: kunigai, gydytojai, ūkininkai, visokiausio luomo žmonės. Visiems jiems rūpėjo Lietuvos likimas ir kiekvienam reikėjo apsispręsti, kas jis vis dėlto yra – lietuvis ar lenkas. Prisiminkime, kad lietuviai, kurie norėjo būti pranašesni už baudžiauninkus, stengėsi kalbėti lenkiškai, Lietuva buvo lenkinama per Bažnyčią, o carinė administracija – rusinama. Žmonėms buvo bandoma ištrinti iš atminties, kad jie – lietuviai. Po 1831 m. iš viso panaikintas Lietuvos vardas, iš politinio žemėlapio dingusi šalis vadinta Rusijos Šiaurės Vakarų kraštu“, – pasakojo Signatarų namų vedėja.

Pasak M. Peikštenienės, prasidėjus karui Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti susibūrė būrelis Vilniaus inteligentų, kurie pradėjo diplomatinį darbą, kalbėjosi, aiškinosi su Vokietijos valdžia ir kėlė Lietuvos klausimą.

„Kai vokiečiams Breste reikėjo tartis su Rusija dėl karo baigties sąlygų, atskiriems lietuviams jie pradėjo siūlyti sudaryti tarybą, kuri atstovautų lyg ir lietuvių tautą, bet pagal karinės administracijos diktatą. Niekas nesutiko, bet pavyko išsiderėti, kad būtų sušaukta lietuvių konferencija, į kurią pakviesti 264 atstovai, dalyvavo 214–222. Jie išrinko Lietuvos tarybą, kurios tikslas ir buvo paskelbti Lietuvos Nepriklausomybę“, – priminė Signatarų namų vadovė.

Kaip rašė signataras, prelatas Kazimieras Steponas Šaulys, Nepriklausomybės paskelbimo aktą rašė visas suvažiavęs organizacinis komitetas. „Kiekvienas žodis buvo labai apgalvotas ir svarus, kad akto nebūtų galima savaip interpretuoti, kad vokiečiams nebūtų dingsties pasinaudoti juo. Galų gale akto tekste atsirado žodžiai apie tai, kad laisvai, demokratišku būdu išrinktas Seimas galutinai nuspręs, kokia bus santvarka ir santykiai su kitomis valstybėmis“, – sakė M. Peikštienė.