Lietuvoje

2018.01.10 14:57

Ar religingumas aktualus moderniai Lietuvai?

Viktorija Šeikienė2018.01.10 14:57

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje valstybė ir religija yra atskirtos, tačiau dažnai religinės dogmos turi didelę itaką viešam gyvenimui. Jos išryškėja svarstant šeimos apibrėžimo, kamieninių ląstelių tyrimų, nevaisingumo gydymo ir kitus klausimus. Tarptautinių profesionalų tinklas „GLL | Global Lithuanian Leaders“ ir verslo teisės advokatų kontora „TRINITI“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje diskutavo tema „Religingumas: ar aktualus moderniai Lietuvai?“

Religija, tikėjimas ir asmeninės intencijos

Kalbėdami apie religingumą susiduriame su religijos, dvasingumo, tikėjimo sąvokomis. Ar religija ir tikėjimas – sinonimai? VšĮ „Naujasis Židinys-Aidai“ direktorius, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantas Laurynas Peluritis teigė, kad religijos ir tikėjimo terminai yra susiję, bet ne tapatūs: „Religija – įsitikinimų sistema, kultūros reiškinys, vienijantis apibrėžtą bendruomenę, prisiimančią tam tikrą tapatybę ar įsipareigojimą. Tai – kultūrinė-socialinė tikrovė. Tikėjimas susijęs su tuo, kuo yra įsitikinęs konkretus žmogus. Iš tikinčių žmonių susidaro religinės bendruomenės.“

Susiduriame su paradoksu: religija, būdama moralines vertybes pabrėžiančia sistema, dažnai sukelia konfliktus. Kunigas, vyriausiasis Lietuvos policijos kapelionas Algirdas Toliatas sako, kad „religingumas savo esme yra tai, kas žmones jungia. Dėl religijos atsirandantis susiskaldymas iš tiesų yra susijęs su žmonių siauru religijos suvokimu ir galios siekiu. Tada religija tėra vėliava.“

Ar įmanoma netikėti?

Prieš keliant klausimą, ar moderni valstybė gali eiti koja kojon su religija, reikėtų atsakyti, ar tikėjimą apskritai galima atsieti nuo žmogaus. Visais amžiais jis kažkuo kliovėsi – Dievu, sąžine, gamtos objektais. „Žmogus yra ieškantis ryšio. Ar religija yra universaliai būdinga? Sunku atsakyti. Mano intuicija sako, kad taip. Filosofai kalba apie religiją kaip ir apie politines bendruomenes rišantį veiksnį. Sociologas Émile Durkheimas apie ją taip pat kalbėjo kaip apie socialinius klijus“, – svarstė L. Peluritis.

Internetinės rinkodaros planuotoja Milda Štukė, prisistatanti silpnąja ateiste, atkreipė dėmesį į tikėjimo raiškos formų kaitą: „Moderniame pasaulyje religiją keičia tikėjimas prekės ženklais, daiktais, įžymybėmis. Man tai panašu į keistą nukrypimą nuo religijos. Tai parodo, kad žmonėms reikia kažkuo tikėti, į kažką lygiuotis.“

Tikėjimas žmogui būdingas, tačiau jis kinta. Ar neturėtų kisti ir religija? „Žinoma, kad reikia atsinaujinti – išaugtas drabužis pradeda trukdyti, o per primityvūs religijos keliami klausimai anksčiau ar vėliau privers jį nusirengti apskritai. Tačiau dogmos, viena vertus, varžo, kita vertus, suteikia tam tikrą tvarką. Jei mesčiau eismo taisykles, irgi išsilaisvinčiau. Bet visuomenei nuo to nepasidarytų geriau“, – įsitikinęs kun. A. Toliatas.

Žengiant į modernią ateitį – istorinės pamokos

Nors ir ne tokia ryški šiandien, vystantis Vakarų valstybių civilizacijai krikščionybė atliko svarbų istorinį vaidmenį. „Yra trys Vakarų civilizacijos ištakų poliai: senovės Atėnai, Roma ir Jeruzalė. Iš Atėnų gauname filosofijos ir kultūros ištakas, iš Jeruzalės – tikėjimą ir vertybinį elementą, iš Romos – civilizacinę formą: kelius, vandentiekį, įstatymus. Modernieji Vakarai prasideda XI a. su grigališkąja Bažnyčios teisės reforma. Krikščionybė, inkorporuodama visų šių polių komponentus ir suformavo tai, kas yra šiuolaikiniai Vakarai. Esminiai principai galioja ir funkcionuoja ir šiandien. Jei norime kalbėti apie Lietuvos ateitį, tai – taip, ji turi būti Vakarų valstybė. Jokios kitos civilizacinės, kultūrinės, istorinės, geopolitinės alternatyvos tiesiog nėra“, – įsitikinęs L. Peluritis.

Paplitusi nuomonė, kad lietuvio tapatybė glaudžiai susijusi su religingumu. L. Peluritis ją palaiko: „Krikščionybė vaidina svarbų vaidmenį tiek lietuviškumui, tiek apskritai europietiškumui. Daugybė Europos civilizacijos terminų ir idėjų yra sekuliarizuotos teologinės sąvokos. Ateitį galime rinktis, tačiau turime pripažinti faktus, svarbius dabarčiai: pavyzdžiui, tai, kad Žemaičių vyskupija atstojo kvazipolitinį Lietuvos politinį kūną, kai savo politinio kūno neturėjome, kad  Martynas Mažvydas buvo protestantas, ir būtent jo yra parašyta pirmoji lietuviška knyga, ir daugelį kitų dalykų.“ 

Kun. A. Toliatas įsitikinęs: „Mūsų valstybė ir religija yra atskiros, bet kuria drauge. Socialinis darbas, kurį dirba Bažnyčia, yra didžiulis pliusas valstybei. Normalu, kad visada kils konfliktų. Ir tarp netikinčių tarpusavyje yra nesutarimų, ir tarp tikinčių, ir šeimose žmonės nesutaria. Svarbiausia užduotis – išlaikyti pagarbą vieni kitiems ir būti konstruktyviems. Pagrindinis klausimas – kaip auginti bendradarbiavimo kultūrą?“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt