captcha

Jūsų klausimas priimtas

Apsisprendimo metas: Rusija ir Vokietija turi kompensuoti karo metais padarytą žalą

„Lietuva kentėjo, nors karo metu dėl nieko nebuvo kalta. Rusai siaubė kraštą ir plėšė gyventojus. Vokiečiams valdant lietuviai kentė badą dėl nesibaigiančių rekvizicijų, gamtos turtai buvo išgrobstyti, gyventojai paimti priverstiniams darbams, įkalinti arba nubausti piniginėmis baudomis“, – taip 1918 m. sausį rezoliucijoje teigė lietuvių atstovai. O vienas šios rezoliucijos punktų buvo tas, kad Rusija ir Vokietija turi kompensuoti karo metais padarytą žalą pagal duomenis, pasakojama LRT RADIJO laidoje „Nepriklausomybės dienoraštis“.
Austrijos nacionalinės bibliotekos/Europeana nuotr.
Austrijos nacionalinės bibliotekos/Europeana nuotr.

Pasipiktinimas lenkų tikinčiųjų politinėmis demonstracijomis katalikų bažnyčiose

Laikotarpis nuo Kalėdų iki Trijų karalių visad pasižymi ramybe ir šventine nuotaika. Tačiau 1918 metų pradžia buvo visai ne tokia. Ji kupina dramatiškų įvykių, daug kuo nulėmusių mūsų šalies ateitį. Pagaliau, galima sakyti, tie įvykiai galutinai pakirto Lietuvos Tarybos narių pasitikėjimą Vokietijos pažadais ir padidino pasiryžimą vienašališkai skelbti Lietuvos nepriklausomybę.

Paskutinėmis 1917 metų dienomis Lietuvos Taryba rengė prašymą popiežiui Benediktui XV, kad būtų pakeistas Vilniaus vyskupijos administratorius Kazimieras Michalkevičius. Reikia pasakyti, kad tai ne pirmas lietuvių bandymas pakeisti šį Vilniaus vyskupą. Sunkios lietuvių katalikų sąlygos ir jiems daromos skriaudos buvo išdėstytos 80 Vilniaus vyskupijos kunigų lietuvių memoriale kardinolų tarybai.

Nors K. Michalkevičius savo veiklos pradžioje daug prisidėjo prie mėginimų įvesti bažnytinių apeigų laikymą lietuvių kalba, vėliau nedraugiškai žiūrėjo į Lietuvos nepriklausomybės idėją, o pats save laikė lenku. Jis net pasirašė 1917 metų gegužės 24 dienos lenkų memorialą:

„Lietuvos lenkų atstovų pareiškimas Vokietijos reichkancleriui dėl Lietuvos ir Lenkijos valstybinio suvienijimo

... Mes, Lietuvos lenkai, labai gerbdami visų tautų siekius susidaryti tokias gyvenimo sąlygas, kuriose geriausiai tinka joms laisvai augti, reikalaujame mums patiems susidaryti tokias pat sąlygas ir, būdami lygiateisiai Lietuvos piliečiai bei sūnūs, pareiškiame, jog mūsų balsas turi būti išgirstas, kada bus lemiamas krašto likimas.

Būdami neskaidoma didžiosios lenkų tautos dalis, stengėmės ir visados stengsimės susijungti į vieną valstybę su Lenkija, su kuria mūsų šalis yra drauge patyrusi tą patį likimą tiek garbės ir pakilimo metais, tiek kovoje ir vergovėje.“

Vilniaus vyskupijos administratoriui Lietuvos Tarybos laiške popiežiui Benediktui XV yra išvardijama ir daugiau priekaištų.

Visuomenės pasipiktinimą kėlė katalikų bažnyčiose vykstančios lenkų tikinčiųjų politinės demonstracijos ir manifestacijos. Laišką „Lietuvos aidui“ šia tema parašė prelatas Adomas Jakštas:

„Lenkų iškilmės Lietuvos bažnyčiose

Bažnyčios religijos žvilgsniu yra Dievo namai, maldos vieta. Tai gerai žinoma kiekvienam, kuriam tikėjimas yra brangus daiktas. Deja, Lietuvos lenkai dažnai tatai užmiršta. Pripratę iš seno naudotis bažnyčia kaipo įrankiu savo politikos tikslams, jie ir nūn nemano mainyti savo taktikos. Bažnyčia jiems išeina tarytum tik Poloniae ancilla, t. y. Lenkijos tarnaitė. Kaip lenkų vadai pamoja, taip ir turi klausyti. Mirė Senkevičius – tarta daryti demonstracijas su „Bože coć Polskę“, ir štai visur ne tik Lenkijoj, bet ir Vilniuj ir Kaune turėjome lenkiškų demonstracijų mūsų bažnyčiose. Sukako 100 metų nuo Kosciuškos mirties, ir vėl tas pats ne tik Lenkijoj, Lietuvoj, bet ir kokiam Kuršo užkampyje...

Kad pas mus netrūksta lenkų, kurie panašių demonstracijų reikalauja, tai pigiai suprantamas dalykas. Daug sunkiau suprasti, dėl ko mūsų kunigai jas leidžia. Jie savo bažnyčiose juk pilnateisiai šeimininkai, taigi ir turėtų, rodos, priedermės lenkiškų demonstracijų rengėjams atvirai pasakyti: norite už Senkevičių ar Kosciušką pasimelsti, melskitės sveiki... bet savo patriotiškoms demonstracijoms, savo garsių vyrų panegirikoms rinkitės sau teatrus, klubus ir kitokias miesto sales...

Taigi, jei iki šiol Lietuvos bažnyčiose lenkiškos demonstracijos tebesikartoja, tai čia, man rodos kelti ne tiek lenkai, kiek patys lietuviai klebonai.“

Toliau prelatas, filosofas ir poetas rašo, kad niekas nedraudžia kunigams atlikti tiesiogines jų pareigas: „Ir niekas iš lietuvių nesipiktins, matydamas kunigą jas atliekant lenkiškai, latviškai ir kitokia ne lietuvių kalba. Bet matant tą patį kleboną veikliai dalyvauti grynai tautinėse lenkų iškilmėse, sunku neišreikšti savo nuostabos.“

Straipsnis baigiamas tokiais žodžiais:

„Dvejais pastaraisiais metais lenkai jau du kartu yra manifestavę savo patriotizmą bažnyčiose; netruks jiems priežasčių ir naujoms tautinėms iškilmėms – ir tekelie sau, kaip tinkami. Uždrausti jiems to mes negalima. Bet mūsų kunigijos priedermė lenkams viešai galop tarti: „bažnyčia yra maldoms, o ne demonstracijoms!“ Lietuvos kunigija būtinai privalėtų tatai padaryti.“

Šalys tvirtino savo pozicijas

Lietuvos Brastos taikos derybų pertrauką visos šalys išnaudojo konsultacijoms ir savo pozicijų derybose sutvirtinimui. „Lietuvos aidas“ 1918 metų sausio 1 dieną pranešė:

„Lietuvos Tarybos nariai A. Smetona, J. Šaulys, kun. Petrulis ir A. Stulginskis 28. XII išvažiavo į Vokietiją.“

Jų vizito tikslas labai konkretus – pasistengti gauti leidimą dalyvauti Lietuvos Brastos derybose, kur buvo svarstomas Lietuvos likimas. 1918 metų sausio 2 dieną Lietuvos Tarybos narių delegacija įteikė Vokietijos užsienio reikalų ministrui Richardui fon Kiulmanui Antano Smetonos ir Jurgio Šaulio pasirašytą prašymą:

„Lietuvos Tarybos atstovų prašymas Vokietijos užsienio reikalų žinybos vadovui leisti lietuviams dalyvauti Bresto derybose

Gerb. Ekscelencija

Kad galėtume apginti savo šalies interesus nuo Rusijos, asmeniškai įgyvendinti savo tvirtą Lietuvos atsiskyrimo nuo Rusijos valstybių sąjungos pageidavimą ir dalyvauti nustatant būsimos Lietuvos valstybės sienas, prašome Gerb. Ekscelencijos suteikti galimybę mums dalyvauti Brest-Litowsko taikos derybose tokiu pačiu būdu, kaip tai leidžiama kitų tautybių atstovams.“

Kadangi okupuotą Lietuvą faktiškai valdė Vokietijos karinė administracija, panašaus turinio raštą sausio 1 dieną Lietuvos Taryba įteikė jai:

„Remdamiesi vienu Lietuvos Krašto Tarybos nutarimu, mes prašome Lietuvos karinės administracijos paveikti kompetentingas žinybas, kad Lietuvos Krašto Tarybos delegacijai Brest-Litowske būrų suteikta galimybė nuolat kontaktuoti su ten besiderančia taikos delegacija visais Lietuvą liečiančiais klausimais.“

Šį raštą pasirašė Lietuvos Tarybos nariai Steponas Kairys, Petras Klimas, Jonas Vileišis.

Reikia pasakyti, kad kitų suinteresuotų šalių atstovai siekė to paties. Jei prisimenate praėjusioje laidoje minėjome apie Lenkijos ministro pirmininko Jano Kuchaževskio vizitą į Berlyną ir jo pokalbius su vokiečių politikais ir pačiu reichskancleriu dėl Lenkijos dalyvavimo derybose. Lenkijos premjeras šio vizito metu taip pat kalbėjosi ir su kitų Vokietijos partnerių derybose atstovais.

„Dziennik Wilenski: „Popiet... p. Kuchaževskis su vizitais aplankė Austrijos-Vengrijos ir Turkijos ambasadas, bei Bulgarijos atstovybę.“

Dabar Vokietijos reichkancleris Richardas fon Kiulmanas, grįždamas iš Lietuvos Brastos, sustojo oficialaus atsakomojo vizito Varšuvoje. „Dziennik Wilenski“: „Ta proga abu valstybės vyrai turėtų tęsti pradėtas Berlyne derybas ir visų pirma lenkų geidžiamą dalyvavimą Lietuvos Brastos derybose.“

Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui

Okupuotos, kaip ir Lietuva, Lenkijos karinio ir ūkinio potencialo galimybės buvo kur kas didesnės, todėl Lenkijai buvo suteikta galimybė dalyvauti derybose, nors ir ne kaip visateisei delegacijai. „Lietuvos aidas“:

„Lenkų atstovai Lietuvos Brastoje. Lenkų valdžia išgavusi iš vokiečių ir austrų valdžios leidimą dalyvauti Lietuvos Brastoj taikos tarybose. Šiomis dienomis išvažiuoja ten ministerių pirmininkas Kucharzevski ir gr. Rostvorovski. Jie ten dalyvaują patariamuoju balsu, kaipo dalykų žinovai ir patarėjai.“

Savaime suprantama, kad Lenkijos ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras – išskirtiniai „ekspertai“ derybose. Tokiu būdu Vokietija padarė išimtį Lenkijai, nors dar neseniai buvo teigiama:

„Lenkijos nepriklausomybės klausimas išrišamas iš vieno su Rusija. Kolei su ja dėlei to nesusitarta, Lenkija, kaipo nepriklausoma valstybė, negyvuoja, taigi ir pasiuntinių taikos tarybose turėti negali, nes tatai tik nepriklausomų tautų teisė.“

Toks pats atsakymas buvo duotas ir nepriklausomybės siekiančiai Suomijai. „Dabartis“:

„Suomių tautos atstovai buvo nuvykę Berlynan ir tenai yra prašę Vokietijos kanclerio, kad jisai pripažintų Suomijos nepriklausomybę... Vokietijos kancleris atsiliepė, jog vokiečių tauta labai užjaučianti suomių troškimus, bet vokiečiai tiktai tada galėsią pripažinti Suomijos nepriklausomybę, kada ji dėl to dalyko būsianti susitaikinusi su Rusija, su kuria dabar vokiečiai tariasi dėl taikos.“

Iš Lietuvos Brastos atėjo dar vienas pranešimas, kad į derybas atvyko Ukrainos delegacija. „Lietuvos aidas“:

„Lietuvos taikos derybose dalyvauti nuo Ukrainos respublikos esą įgalioti... keturi atstovai esą ukrainiečių centralinės rados (ukrainiečių parlamento) ir Rusijos konstituantos nariais. Delegatai turi visus Ukrainos respublikos įgaliojimus taikoms deryboms vesti. Kalbėdamiesi su korespondentu įgaliotiniai pasakę, kad... Ukrainos valstybė dabar stojanti savarankiškan kelian.“

Iš visų kalbų ir pasisakymų, matyt, visiems aišku, kad Lietuvos Tarybos nariai negavo Vokietijos valdžių leidimo dalyvauti taikos derybose, kuriose buvo sprendžiamas tos pačios Lietuvos likimas. Kaip sakoma, kas leidžiama Jupiteriui...

Tikslas – paversti Lietuvos klausimą svarbia tarptautine aktualija

Matyt, Lietuvos Tarybos nariai tikėjosi tokio vokiečių atsakymo. Tokią išvadą galima padaryti dėl to, kad kartu su Tarybos delegacija iš Berlyną išvykęs Jurgis Šaulys pasuko į Stokholmą. Ten buvo tikimasi pasikviesti Rusijoje gyvenančių lietuvių atstovus, informuoti juos apie gruodžio 11 dienos aktą. Vis dar bergždžiai tikintis, kad Vokietija pripažins Lietuvą, norėta su Rusijos lietuviais aptarti bendras pozicijas dėl tolesnės diplomatinės veiklos.

Be to, jau buvo žinoma, kad Rusija siūlo perkelti taikos derybas iš Lietuvos Brastos į Stokholmą. Dėl to lietuviai norėjo turėti čia savo atstovų. Taip greitai iš Rusijos lietuviai į Stokholmą atvykti negalėjo. Tačiau čia jau buvo Jonas Aukštuolis, Ignas Šeinius, Jonas Šliūpas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Felicija Bortkevičienė, iš Danijos atvyko Jurgis Savickis. Susirinkusieji lietuvių veikėjai Stokholme parengė rezoliuciją, kurią perdavė britų pasiuntiniui Stokholme Esme Viljamui Hovardui. Seras Hovardas diplomatiniu paštu išsiuntė rezoliuciją į Londoną užsienio reikalų žinybai.

Štai pagrindiniai šios rezoliucijos punktai:

„Lietuva kentėjo, nors karo metu dėl nieko nebuvo kalta. Rusai siaubė kraštą ir plėšė gyventojus. Vokiečiams valdant lietuviai kentė badą dėl nesibaigiančių rekvizicijų, gamtos turtai buvo išgrobstyti, gyventojai paimti priverstiniams darbams, įkalinti arba nubausti piniginėmis baudomis. Todėl atstovai Stokholme pareiškia:

1. Kad Rusija, kuri dėl šimtą dvidešimt metų darytos nežmoniškos priespaudos neteko visų teisių į Lietuvą, turi paskelbti jos nepriklausomybę, sugrąžinti tremtinius ir nuosavybę.

2. Kad Vokietija taip pat turi pripažinti politinę ir ekonominę Lietuvos, su lietuviškąja Rytų Prūsijos dalimi nepriklausomybę.

3. Rusijoje dabar esančiai daugiau kaip šimto tūkstančių lietuvių kariuomenei turi būti leista įsikurti Lietuvoje ir būti jos globojamai.

4. Lietuva turi sušaukti Steigiamąjį susirinkimą.

5. Lietuviai gali siųsti savo atstovus į visas taikos derybas, liečiančias jų interesus.

6. Jei ateityje Rusija būtų atkirsta nuo jūros, Lietuvos Baltijos jūros uostai turi būti jai prieinami.

7. Rusija ir Vokietija turi kompensuoti karo metais padarytą žalą pagal duomenis, gautus iš Lietuvos komisijos.“

Pagrindinis šios rezoliucijos tikslas buvo paveikti savo naudai besiklostančią tarptautinę politinę konjunktūrą. O tai reiškia – pastūmėti Vokietiją ir Rusiją pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, paversti Lietuvos klausimą svarbia tarptautine aktualija.

Galutinai suvokta, kad nereikia tikėtis malonių

Vokietijos sprendimas neleisti dalyvauti Lietuvos atstovams taikos derybose, matyt, galutinai įtikino Lietuvos Tarybą, kad nereikia tikėtis malonių, o reikia ryžtingai veikti. Nežinia, ar taip sutapo, ar tiesiog vokiečių cenzūra neapsižiūrėjo, bet sausio 5 dienos „Lietuvos aide“ buvo išspausdintas straipsnis „Mūsų siekimai“, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai pareiškiama, kad Lietuva nesitrauks nuo Vilniaus Konferencijoje patvirtintų principų, ir kartu paneigia gruodžio 11 dienos aktą:

„Taikos tarybos Lietuvos Brastoje gyvai palietė ir mūsų ateities klausimą. Abi besitariančioji pusi pripažino mums teisę patiems liuosai apsispręsti. Rusai pripažįsta tik tokį apsisprendimą, kur yra atliktas gyventojų visiškai nevaržomų ir liuosų, nesant krašte jokios svetimos kariuomenės. Vokietijos delegatai nurodė į jau esamą lietuvių apsisprendimo pareiškimą, kurs dabartinėse sąlygose turėtų būti laikomas tikruoju krašto valios pareiškimu.

Mes esame giliai įsitikinę, jog ta Lietuvos gyventojų daugumos valia nėra ir negali būti kitokia, kaip ji jau yra aiškiai pareikšta lietuvių konferencijoje Vilniuje 1917 m. posėdžiuose rugsėjo mėn. 18–22 d... Patys konferencijos posėdžiai buvo liuosi ir uždari; karo valdžia juose nedalyvavo ir ten dėl politinės Lietuvos ateities buvo priimta rezoliucija visų vienu balsu. Tai rezoliucijai, konferencijos atstovams grįžus į savo apskričius, plačiai šauktieji žmonių susirinkimai per visą Lietuvą karštai pritarė.“

Čia pirmą kartą oficialioje spaudoje buvo paskelta Vilniaus Konferencijos rezoliucija:

„Liuosam Lietuvos plėtojimos reikalinga sudaryti iš jos nepriklausoma, demokratiškai sutvarkyta valstybė etnografinėmis ribomis ir būtinai reikalingomis ekonominiam gyvenimui korektyvomis...

Galutinai nustatyti nepriklausomos Lietuvos pamatams ir jos santykiams su kaimyninėmis valstybėmis turi būti sušauktas steigiamasis Lietuvos seimas Vilniuje, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.“

Kaip matom, šis deklaratyvus pareiškimas kertasi su gruodžio 11 dienos aktu ir patvirtina, kad kompromisų laikas baigėsi. Straipsnis užbaigiamas tokiais žodžiais:

„Lietuvos Taryba, konferencijos išrinktoji, stovi ant to paties pagrindo ir eina į tuos pat atsiekimus. Tokiu būdu, nepriklausomoji Lietuva su senąja savo sostine Vilniuje ir jos valstybinis atsiskyrimas nuo visų kitų tautų yra tai tikrų tikriausias Lietuvos balsas ir visuotinoji lietuvių tautos sąmonė. Karščiausias gi troškimas yra – kad tas siekimas kuo greičiausiai virstų gyvuoju faktu.“

Vokietijos valdžia toliau žaidė su bolševikais slėpynes

Lietuvos Brastos derybos pradėjo strigti. Svarbiausi trikdžiai buvo bolševikinės Rusijos pasiūlymas perkelti derybas į Stokholmą ir nesutarimai dėl preliminaraus susitarimo 1 ir 2 punktų, kurie nustato okupuotų tautų apsisprendimo teisės įgyvendinimo sąlygas. Bolševikų pasiūlymai sulaukė audringos priešiškos reakcijos Vokietijos reichstago vyriausiosios tarybos sausio 4 dienos posėdyje. Reichskancleris Georgas fon Hertlingas pareiškė („Lietuvos Aidas“):

„Jau pirmiau per tarybas rusų valdžia kelis kartus buvo pareiškusi noro, kad taikos tarybos būtų paskelbtos iš Lietuvos Brastos į kurią neutralinę vietą, pavyzdžiui Stokholmą. Dabar tas pasiūlymas yra aiškiai padarytas. Rusų valdžia siūlo perkelti tarybas iš Lietuvos Brastos į Stokholmą.

Jau nekalbant apie tai, kad mes negalime leisti, idant rusai mums žymėtų kur mes turime toliau tarybas vesti, aš turiu nurodyti į tai, jog persikėlimas į Stokholmą turėtų sutikti daugybės sunkenybių... Be to, tenai iš naujo prasidės dar stipresni santaros kurstymai rusų valdžios prieš mus. Todėl aš įgaliojau valstybės sekretorių Kiulmaną tą pasiūlymą atmesti...

Prie to aš pridedu, jog iš Petrapilio yra pranešta Rusijos valdžią negalint sutikti su mūsų pasiūlymo p. 1 ir 2. Tie punktai liečia užimtųjų kraštų apleidimą ryšyje su apsisprendimu. Rusų spauda mus čia įtaria, jog tais punktais mes esą parodėme, kaip neatvirai mes norime atsižadėti mūsų sutikimo pripažinus apsisprendimo teisę. Aš turiu tą įtarimą atmesti (šauksmas „bravo“).“

Vis dėlto šis „bravo“ – labiau patriotinės bravūros apraiška, nes sprendimai jau buvo priimti ir Vokietijos valdžia toliau žaidė su bolševikais slėpynes. Sausio 4 dieną Vokietijos užsienio reikalų ministerijoje buvo parengtas dokumentas, numatantis panaudoti tautų apsisprendimo teisę Lietuvos Brastos derybose su Rusija.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetis

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...