captcha

Jūsų klausimas priimtas

Amerikos lietuviai: norime, kad sugrįžimas Tėvynėn būtų umas, įspūdingas ir iškilmingas

1917 m. Rusijoje gyvenantiems lietuviams kelionė atgal į tėviškę atrodė labai sunki, o „amerikonai“ įsivaizdavo ją kaip smagią iškylą ir būdą užsidirbti, pasakojama LRT RADIJO laidoje „Nepriklausomybės dienoraštis“. „Mes norime, kad mūsų sugrįžimas Tėvynėn būtų umas, įspūdingas ir iškilmingas. To dėlei jau darome sutartį su viena laivų kompanija – ir kai tik atsidarys kelias į Lietuvą, parsisamdysime visą laivą ir ant to laivo keliaus Amerikos Lietuviai į Lietuvą!“ – skelbė Niujorke leistas mėnraštis „Lietuvos atstatymas“.
Kauno miesto muziejaus/Europeana nuotr.
Kauno miesto muziejaus/Europeana nuotr.

Visos derybų šalys siekė savo tikslų

Lietuvos Brastoje gruodžio 15 d. pasirašytos paliaubos tarp bolševikinės Rusijos ir Vokietijos, Austrijos-Vengrijos bei Turkijos. Susitarime taip pat buvo numatyta pradėti taikos derybas. Jos prasidėjo gruodžio 22 d. vokiečių Rytų fronto būstinėje. „Lietuvos aidas“ rašė:

„Tarybos Lietuvos Brastoje

... Gruodžio 22 d. 4 val. po pietų buvo iškilmingai atidarytas taikos tarybų posėdis. Čia dalyvavo šie atstovai: iš vokiečių pusės Kiulmanas, pasiuntinys Rozenbergas, pasiuntinybės sekretorius Hiošas, generolas Hofmanas, majoras Brinkmanas, iš Austrijos-Vengrijos pusės tarpe kitų užsienių ministeris grafas Černinas. Iš Bulgarijos pusės... teisės ministras Popovas, nuo Turkijos Jo Didenybė Ibrahimas Haki Paša, iš rusų pusės... Jofe, Kamenevas, M. A. Bicenko. Jo karališkoji didenybė Bavarijos princas Leopoldas, kaip Rytų karo vadas, jo būstinėje susirinkusius delegatus sveikino prakalba.“

Iš esmės pirmojo posėdžio metu buvo pasikeista sveikinimais ir bendromis kalbomis apie taikos lūkesčius. Taip pat buvo sutarta dėl tolimesnių derybų reglamento. Pirmojo posėdžio pirmininku buvo išrinktas Vokietijos užsienio reikalų ministras Richardas fon Kiulmanas:

„Savo prakalboj Kiulmanas tarp kita ko pažymėjo jog, atsižvelgiant į santykių stovį, dabar negali būti kalbos apie visas taikos smulkmenas. Dabartinių tarybų uždavinys yra nustatyti svarbiausieji pamatai ir sąlygos, kad kuo greičiau galėtų būti atnaujintas taikus ir kaimyniškas susisiekimas, ypačiai kultūros ir ūkio srityje, ir apsvarstytos geriausios priemonės, kuriomis būtų galima apgydyti karo suteiktos žaizdos...

... Tarybų kalba yra leista vartoti: vokiečių, bulgarų, rusų, turkų ir prancūzų... Pirmininko kviečiamas, po to pirmasis Rusijos delegatas išdėstė ilgoje kalboje rusų taikos programą, kuri sueina maždaug su žinomais darbininkų ir kareivių tarybos ir valstiečių suvažiavimo nutarimais. Deputatai sutiko tą programą apsvarstyti. Tatai bus kito posėdžio darbas.“

Visos derybų šalys siekė savo tikslų. Jaunai bolševikų valdžiai taika buvo reikalinga, kad galėtų įtvirtinti savo valdžią, susidoroti su vidaus priešais ir imperijos pakraščių tautų nepriklausomybės siekiais. Vokietija, pavargusi nuo karo dviem frontais, ne tik naudojosi atokvėpiu, bet ir turėjo aneksinių planų. Įdomu, kad abi pusės savo tikslams – tiek aneksiniams, tiek ir prarastų teritorijų išsaugojimui – rėmėsi laisvu tautų apsisprendimo principu.

Vokietijos požiūris į tautų apisprendimą yra išdėstytas „Dabarties“ straipsnyje:

„Ką reiškia tautų apisprendimo teisė

Atveriant Amerikos kongresą, prezidentas Wilsonas vėl įsikišo į vidurio valstybių vidaus reikalus. Austrijos užsienio reikalų ministras Černinas dėl to įsikišimo atsiliepė įdomia kalba, kurioje jisai išsireiškė ir apie Wilsono stipriai pabrėžtą tautų apsisprendimo teisės obalsį. Austrijos ministras tvirtina, jog ligišiol to žodžio sąvoka esanti dar ne pilnai nusistojusi, šitas žodis tesąs atsiradęs karo metu, pradedant svarstyti karo tikslus... Ministras pridūrė, jog sulyg Austrijos-Vengrijos jis atmetęs tą sumanymą – apsisprendimo teisę pavesti tarptautinei konferencijai išrišti arba gyventojams nubalsuoti.

Iš tikro, šio žodžio sąvoka yra sunku nustatyti, jos ribos yra platesnės arba siauresnės, sulyg to kaip pavienis žmogus supranta politiką. Istorijoje nėra buvę tokių, kame savo likimą butų nubalsavę patys gyventojai: todėl nėra išbandyta, ar toksai nubalsavimas yra galimas. Dėl daugybės painių... teisės ir ūkio žvilgsnių, nebūtų galima įvykinti tokio nubalsavimo plačiausioje to žodžio reikšmėje, nes liaudis nesugebėtų permanyti jo vertybės. Šito klausimo išrišimą pavesti tarptautinei konferencijai taipogi būtų ginklas dvejais ašmenimis.“

O štai kaip tautų apsisprendimo teisę įsivaizduoja ir ją interpretuoja vienas Rusijos bolševikinio perversmo vadų Leonas Trockis. Ištrauką iš jo interviu „Associated Press“ korespondentui pateikia Bostono laikraštis „Keleivis“:

„Ką Rusijos valdžia darys, jeigu jos sąjungininkai atsisakys tartis apie taiką?“ – paklausė korespondentas.

„Jeigu sąjungininkų valdžios atsisakys paremti demokratinės taikos klausimą, tai talkininkų liaudis parems mus priešais savo valdžias“, atsakė Trockis. „Tarptautinė mūsų politika remiasi ne ant kapitalistų diplomatijos, bet ant darbininkų minių pritarimo“, – atsakė L. Trockis.

Dar aiškiau požiūris jau konkrečiai į Lietuvos nepriklausomybę yra išdėstytas lietuviškame bolševikų laikraštyje „Tiesa“, kur Zigmo Angariečio straipsnyje „Dėl Lietuvos nepriklausomybės“ rašoma:

„Lietuviai darbininkai į Lietuvos nepriklausomybės klausimą turi žiūrėti ne iš tautinio atžvilgio, kuris paprastai būna buržuazinis – bet iš klasinio. Jei darbininkų klasei Lietuvos nepriklausomybė būtų naudinga, ji remtų ją. Bet lig šiol mes nematėm jokių įrodymų, kad lietuviams darbininkams... Lietuvos nepriklausomybė būtų naudinga. Maža to – net tie lietuvių sluoksniai, kuriems rūpi Lietuvos nepriklausomybė, niekados atvirai nieko nepasakė, kodėl jiems reikalinga toji nepriklausomybė, ką ji gali duoti Lietuvos gyventojams...

Nors mes tautų apsisprendimo teisės šalininkai, bet mes tą teisę suprantam ne taip, kaip mūsų priešai. Mes žiūrim į šią teisę, kaipo į laisvą Lietuvos darbininkų ir mažažemių susirišimą su kitų tautų darbininkais ir mažažemiais, kad paėmus valdžią į darbininkų ir mažažemių rankas eiti ne prie naujų valstybių tvėrimo, bet prie pasaulinės proletariato valstybės, prie socializmo.“

Gražios Rusijos deklaracijos

Kaip matome, tautų apsisprendimo teisė ne toks jau paprastas dalykas. O ypač tada, kai ta teisė tampa trišaliu dalyku – dviejų agresorių, įsikibusių į savo pasirinkimą padariusią tautą. Iš Rusijos imperijos sudėties jau formaliai buvo pasitraukusi Suomija, brendo vis gilesnis konfliktas su Ukrainos Rada. 1917 m. gruodžio antroje pusėje Rusija įteikia Ukrainai ultimatumą. Jį spausdina „Dabartis“:

„Paskutinis Rusijos vyriausybės žodis Ukrainai

Rusijos vyriausybė atsišaukė į Ukrainą. Savo atsišaukime ji pripažįsta visoms caro viešpatavimu suspaustosioms Rusijos tautoms laisvą plėtojimąsi ir teisę atsiskirti nuo Rusijos. Taipo ji pripažįsta Ukrainos respubliką ir jos teisę galutinai atsiskirti nuo Rusijos.“

Rusijos deklaracijos tikrai gražios, bet dėl ko tada skelbiamas ultimatumas?

„Ukrainos rada (taryba) esanti išdrįsusi nuginkluoti vyriausybės kariuomenę, kuri stovėjo Ukrainoje. Taryba paremianti sąmokslą prieš Rusijos vyriausybę... Tos aplinkybės priverčiančios rusų vyriausybę Ukrainos tarybai įteikti šituos štai reikalavimus...“

Taigi, nepriklausomos ir ką tik pastraipa anksčiau viešai pripažintos nepriklausomos Ukrainos Respublikai keliami reikalavimai leisti jos teritorijoje laisvai veikti užsienio valstybės kariuomenei. Štai ką reiškia tautų apsisprendimo teisė bolševikiškai. Ultimatumas baigiamas tokiais žodžiais:

„Jei į 48 valandas nebusią duota patenkinančio atsakymo, tautos įgaliotinių taryba tame matysianti atvirą karą prieš Rusiją ir prieš esančią Ukrainoje kariuomenę, bei darbininkų tarybos galybę.“

Susipažinome su bolševikine tautų apisprendimo teise, o ką gi vokiečiai? „Dabartis“ spausdina straipsnį:

„Ginklų sustabdymas ir taikos derybos

Dabar prasidedančiose taikos derybose svarstys ir Lietuvos klausimą. Lietuviai su pasitikėjimu gali laukti išrišant šito klausimo. Dabar jau nebe tas laikas, kada tautos likimą nusprendė kiti, visai nepasiklausę, ko tauta nori. Vokietijos kancleris viso pasaulio akivaizdoje yra pasakęs, jog vokiečiai lietuviams pripažįsta apsisprendimo teisę. Šitų žodžių niekas neprivalo iškraipyti... Tiesa, dabar prasidėjusios taikos derybos turės pašalinti dar daug kliūčių ir suderinti daug abiejų šalių reikalavimų... Pagalios tokiai dvasiai vyraujant ir lietuvių geidimai tikriausiai bus galima įvykdyti.

Ar šitos dvasios apsireiškimas vokiečių pusėje bus gana stiprus, ar jis galės įtikinti visus lietuvius ir tuos, kurie lyg šiol vis dar laikėsi šalyje? Reikia čia ir patiems mėginti griežčiau perveikti ir nepasitikėjimas kiekvieno lietuvio, kuris nėra nieku paremtas.“

Ir vėl skamba gražūs žodžiai, tautos apsisprendimo teisės įgyvendinimo deklaracijos. Tačiau prieš taikos derybų pradžią Lietuvos Taryba per prievartą buvo priversta pasirašyti Gruodžio 11 dienos aktą, reikalingą Vokietijai tik tam, kad galima būtų parodyti Rusijai pirmąjį dokumento punktą.

Gruodžio 16 d. Vokietijos karinė valdžia pranešė Užsienio reikalų ministerijai, kad ruošdamiesi taikos deryboms su bolševikais, parengė direktyvas. Vienas direktyvos straipsnis mini Lietuvą: „Vokietija aneksuoja Lietuvą ir Kuršą – įskaitant Rygą ir salas – nes mums reikia daugiau žemės, norint išmaitinti savo tautą.“

Štai tokia „apsisprendimo teisė“ laukė Lietuvos ir jos kaimynių 1917 metų pabaigoje Lietuvos Brastoje prasidėjusiose taikos derybose.

Viltis, kad laikai gali pasikeisti

Visgi prasidėjusios taikos derybos suteikė viltį Lietuvos gyventojams, kad laikai gali pasikeisti į gerąją pusę. Šalies nepriklausomybės idėja viliojo žmones, ką įrodo socialdemokratų laikraščio „Darbo balsas“ pateikta statistika:

„Lietuvos žmonių politikos susipratimas paskutinį laiką žymiai pašokėjo aukštyn. Lietuvių Konferencijos paskelbtieji obalsiai greitai išsiplatino po visus Lietuvos užkampius. Ypačiai išnešiojo juos plačiau buvusieji konferencijos nariai, kurie įvairiose vietose darė didesnių susirinkimų, aiškindami savarankiškos Lietuvos mintį, jos ateities nusistatymą, Lietuvos Tarybos uždavinius ir t.t. Tokių susirinkimų konferencijos nariai padarę šiose vietose: Švenčionėliuose – Česnaitis ir kun. Čaglis (dalyvavę 600 žm.); Ramygaloje – kun. Stakauskis, Pivašiūnuose – kun. Petrulis (200 žm.), Sudeikiuose – Pr. Gineitis ir kun. Turauskis, Utenoje – ad. Gasperavičius, Pr. Gineitis ir kun. Turauskis (1500 žmonių), Rietave – kun. Kasperavičius (2000 žm.), Vabalninkuose – A. Aukštikalnis, Švenčionyse – Valiulis, Česnaitis (200 žm.), Dotnuvoje ir Kėdainiuose – Kontautas, Žagarėje – A. Kvedaras ir kun. Jarulaitis, Joniškyje – Preikštas ir Jaloveckis, Gružiuose – J. Grinius, Kalvarijoje – d-ras Jokantas ir Lapėnas, Kaune ir t.t... Susirinkimų vieta būdavo tai mokyklos butas, tai šiaip salė, neretai gi ir namų kiemas, šventorius arba ir šiaip rinka... Žmonėms tat patiko, nes suprato būsiant laiką, kada patys taps savo šalies piliečiai, o ne svetimtaučių bernai, kada savo šalies reikalus patys galės tvarkyti.“  

Svetur karo nublokštiems lietuviams taikos derybos skatino viltį grįžti namo. Be to, būtina paminėti, kad Rusijos kariuomenėje tarnavę lietuviai laikotarpį po bolševikinio perversmo aktyviai išnaudojo Lietuvos kariuomenės dalinių formavimui. Štai ką rašo Petrograde leistas Lietuvių karininkų sąjungos savaitraštis „Laisvas žodis“:

„Lietuviams karininkams-kareiviams ir oficieriams

Visiems, kurie nori tarnauti lietuvių kariuomenėje, patariame važiuoti tiesiai atskiran lietuvių bataljonan – būsiman lietuvių pulkan.

Taip pat patariame lietuviams karininkams visur, kur tik atskirose dalyse yra nemažas būrelis lietuvių išsiskirti į atskirus lietuvių vzvodus, rotas, batarėjas ir eskadronus.“

Tame pat laikraštyje pranešama ir apie šaukiamą Rusijos lietuvių karininkų delegatų suvažiavimą:

„1. Suvažiavimo vieta – Petrogradas.

2. Suvažiavimo posėdžių pradžia 15 sausio 1918 metų 18 valandą.“

Suvažiavimo dienotvarkėje numatyta svarstyti 8 klausimai iš kurių svarbu išskirti du:

„Lietuvos atgaivinimas, jos valdymo būdas, santykiai su kaimynais, atstatymo ir ekonominio gyvenimo sutvarkymo reikalai.

Lietuvos kariuomenė.“

Lietuvos kariuomenės formavimo klausimu bolševikai turi savo požiūrį. Štai ką rašo ta pati „Tiesa“ straipsnyje „Kas reikia lietuviams karininkams žinoti“:

„Dabar jūs spiečiatės į lietuvių karininkų dalis – batalionus, eskadronus ir mažesnius būrelius. Jūs gausit savą lietuvių oficierių, savo drabužių formą, dargi komandą lietuvių kalba!

Tie, kurie jus formuoja į lietuvių dalis, sako, kad lietuviams yra sava kariuomenė reikalinga. Pargrįžę Lietuvon jūs apsaugosit šalį nuo betvarkės, nuo tokios anarchijos, kokia čia Rusijoj esanti.

Taip, Lietuvai iš tikro, yra reikalinga tvarka. Jūs, be abejonės, pasistengsite padaryt mūsų krašte tvarką. Ligi karo Lietuvoj buvo daug netvarkos...

Tokios netvarkos Lietuvoj nebeturi būt.

Priespauda turi būti panaikinta. Dvarų žemės reikės atimti iš dvarininkų. Bežemių, mažažemių ir bernų valdžia nustatys, kaip geriausiai bus žemės ūkis sutvarkius.

Grįždami Lietuvon jūs padarysit tai, ką jau čia Rusijoj darbininkai vykina. Visa paimsit į savo rankas. Jums yra reikalinga nauja tvarka. Tegul niekas nemano, kad po karo Lietuvoj sutiktumėt po senovei sprandą lenkti.“

Svajonės grįžti į tėvynę

Dvi didžiausios lietuvių diasporos – JAV ir pasitraukę į Rusiją ar per prievartą Rusijos armijos į evakuoti šalies gilumon – taip pat svajojo grįžti į tėvynę. Tačiau kaip skirtingai jie rengėsi savo kelionėms. Petrogrado „Laisvės sąjungos“ laikraštis „Vadas“ spausdina J. Valstiečio straipsnį „Ir paukščiai grįžta į šiltus kraštus būriais ir vado vedami“:

„Jeigu kada, tai jau dabar ir labai metas pasvarstyti ir rengtis grįžti namo. Jeigu netvarkios minios grįš namon, jeigu grįš namon, kada toks fronte badas, tokia anarchija Rusijoje, tai mūsų tremtinių žus daugiau, kaip bėgant į Rusiją... Laukti iš dabartinės valdžios kokios ypatingos pagalbos negalima ir lieka mums patiems grįžimu namon pasirūpinti...

Mūsų yra pareiga išdirbti smulkų grįžimo projektą... paskelbti jį spaudoje, pasiųsti visoms tremtinių šelpimo draugijoms ir grįžti sutartinai. Jau dabar metas surasti žmonių, kurie apsiimtų vadauti tremtiniams grįžtant...

Reikia tuojau kiekviename mieste įkurti grąžinimo komisiją, pradėti registruoti narius. Bažnyčiose, susirinkimuose rinkti aukų ir kiekvienoje vietoje įkurti Lietuvon grįžimo fondą.“

Net atskirų Rusijoje gyvenusių profesinių grupių atstovai organizuojasi grįžimui namo – „Laisvas žodis“:

„Gydytojams

... Štai karas baigiasi. Neužilgo grįšime Lietuvon. Metas pasirūpinti, kad sugrįžę turėtume ką atsakyti, kuomet mus namie likusieji užklaus, ką gero parvežate? Ką gero padarėte mūsų tremtiniams, jiems svetimoje šalyje bevargstant?

Kas tinkamai prisirengus grįžti ir kad sugrįžus nereiktų kaisti prieš Lietuvos visuomenę, privalome dėtis į būrį ir viribus unitis pradėti tą darbą, kurio visuomenė iš mūsų laukia.

Būrelis maskviečių gydytojų pasiėmė iniciatyvą sudarymo to branduolio aplink kurį galėtų spiestis visi kiti gydytojai, išsiblaškusieji po plačiąją Rusiją. Jų sumanyta įkurti gydytojų draugija, kuri jau dabar, tuojau pradėtų rūpintis, be šios dienos reikalų, ir tuo darbu, kuris mūsų Lietuvoje laukia.“  

Šį kreipimąsi pasirašė garsus gydytojas Petras Avižonis.

Visai kitaip grįžimą į tėviškę įsivaizdavo ir organizavo JAV gyvenę lietuviai. Rusijoje gyvenantiems lietuviams ši ne tokia jau tolima kelionė yra labai sunki ir kelianti daug rūpesčių, o „amerikonai“ įsivaizduoja ją kaip smagią iškylą ir būdą užsidirbti. Štai Niujorke leisto mėnraščio „Lietuvos atstatymas“ skelbimas:

„Renkimės keliauti į Lietuvą ant lietuviško laivo

Ar manote, karei pasibaigus, grįžti Lietuvon? Tenai Jūs būsite reikalingi, labiau reikalingi negu Amerikoje. Renkitės kelionėn iš anksto!

Mes norime, kad mūsų sugrįžimas Tėvynėn būtų umas, įspūdingas ir iškilmingas. To dėlei jau darome sutartį su viena laivų kompanija – ir kai tik atsidarys kelias į Lietuvą, parsisamdysime visą laivą ir ant to laivo keliaus Amerikos Lietuviai į Lietuvą!

Tai bus didelė ir iškilminga kelionė: mes gabensime nuvarginton mūsų tėvynėn naujas spėkas, naują galybę, kuri žymiai prisidės prie Lietuvos atstatymo darbų!“

Į Lietuvą atėjo jau ketvirtos karo Kalėdos. Štai kokiais linkėjimais jas pasitinka „Lietuvos aidas“:

„Ketvirtąsias karo Kalėdas gauname švęsti. Kiek vargo, kiek sopulių, kas beapskaitys, kas beatsvers. Betgi jau rasi, paskutines tokias Kalėdas švenčiame, rasi, paskutinį kartą skaudžiai liūdime džiaugsmui skiriamu metų laiku. Dar nėra Lietuvos dangus skaidrus, dar saulė už debesų slepiasi – bet tikime, jog prašvis ir mums dangus, pasirodys ir mums pagalios saulė....Varguos užaugę, vargų išauklėti, mes dar turime būti pasiruošę erškėčių takais eiti, bet tokiais, kurie iš vergijos mus veda į liuosą, nepriklausomą mūsų valstybę, į savitą Lietuvos kultūrą.“ 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetis

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close