Lietuvoje

2018.01.02 11:42

Stalo žaidimų ekspertas: „Monopolio“ net negalima vadinti stalo žaidimu

Vaida Kalinkaitė, LRT.lt2018.01.02 11:42

Stalo žaidimo ieškančiam žmogui tikrai nepasiūlytume „Monopolio“, LRT.lt sako stalo žaidimų parduotuvės „Rikis“ atstovas Egidijus Šantaras. Anot jo, „Monopolio“ net negalima vadinti stalo žaidimu, tai labiau veikla: „Skirtingų tematikų „Monopolių“ skaičius nerealus, nors pats žaidimas yra labiau veikla nei stalo žaidimas. Būtent „Monopolį“ galima apkaltinti dėl to, kad suaugusieji Lietuvoje ilgą laiką stalo žaidimus laikė vaikų užsiėmimu.“

– Ar būtų galima sakyti, kad pastaruoju metu stalo žaidimai išpopuliarėjo?

– Sakyčiau, kad yra du aspektai. Pirma, manau, kad jie populiarėja visame pasaulyje. Šiuo metu tai vyksta labai intensyviai. Prieš dešimt metų stalo žaidimai buvo gana nišinis dalykas. Šiuo metu ta industrija auga gana stipriai.

Antra, žinoma, ir Lietuvoje jie labai smarkiai populiarėja. Pas mus viskas ateina truputį vėliau. Be to, iki nepriklausomybės atkūrimo pas mus visiškai nebuvo stalo žaidimų, kaip laisvalaikio leidimo, kultūros. Esame dvigubai nuskriausti.

Kai buvo atkurta nepriklausomybė (o gal buvo dar „perestroikos“ laikai), buvo išleistas žaidimas „Menedžeris“. Iš esmės tada lietuviai pirmą kartą susipažino su stalo žaidimais.

– Tai ar galima taip gana drąsiai pasakyti, kad su nepriklausomybe pradėjo kurtis ir stalo žaidimų kultūra?

– Krito uždanga ir daug dalykų atsirado tuo metu. Tu galėjai ir laisvai „Žvaigždžių karus“ pasižiūrėti, ir „Džeimsą Bondą“, ir stalo žaidimus pradėti žaisti. Iki to laiko to tikrai nebuvo.

– Bent man susidaręs įspūdis, kad ilgą laiką Lietuvoje stalo žaidimai buvo laikomi vaikų užsiėmimu, o, jeigu stalo žaidimus žaidžia suaugęs, jis tai daro kartu su savo vaikais arba tiesiog yra suvaikėjęs. Kiek laiko pastebite tą populiarumo tendenciją?

– Taip tiksliai negaliu atsakyti į šį klausimą. Ta kultūra atsikūrinėjo ar atėjo labai palaipsniui. Tiksliai pasakyti, kad nuo tam tikro taško stalo žaidimai išpopuliarėjo, neįmanoma. Mes tiesiog turėjome trumpesnį laikotarpį šiai kultūrai įdiegti, išvystyti.

Mes patys, „Rikis“ kaip stalo žaidimų parduotuvė, veikiame jau septynerius metus. Pirmieji metai tikrai buvo sunkūs. Na, ne tik pirmieji. Keleri pirmieji metai buvo sunkūs. Teko ne tik savo klientą susirasti, bet iš esmės jį užsiauginti, išsiugdyti.

V. Kalinkaitės (LRT) nuotr.

– Ar jūsų parduotuvės istoriją galima apibūdinti taip, jog hobis tapo verslu?

– Mūsų kolektyvas nemažas. Dalis jo, žinoma, ateina iš pačios bendruomenės, nes mūsų kaip parduotuvės filosofija tokia – tai ne tik parduotuvė, bet ir klubas, kuriame renkasi mūsų bendruomenė. Tai taip, pirmas veiksnys buvo mūsų pačių hobis.

– Pakalbėkime apie pačius stalo žaidimus. Yra tokių, kuriuos žino visi: „Alias“, „Uno“, „Monopolis“ ir kt. Jeigu žmogus dabar ateitų pas jus, kokį žaidimą pasiūlytumėte?

– Tikrai nepasiūlytume „Monopolio“. Visiškai suprantu žmones, kurie žino tik „Monopolį“ ir jį žaidžia, tačiau iš esmės „Monopolyje“ jūs labai mažai kontroliuojate įvykių eigą – ridenate kauliukus ir jums kažkas nutinka gero arba blogo. Yra toks terminas, sukurtas pagal stalo žaidimą, „Snakes and Ladders“ (liet. „Gyvatės ir kopėčios“), kur jūs tiesiog ridenate kauliukus, kažkiek paeinate ir jums kažkas atsitinka. Mes to tikrai nepasiūlytume.

Sakyčiau, iš pačių populiariausių, visiems Lietuvoje gerai žinomų žaidimų pirmiausia galbūt nežaidžiančiam žmogui pasiūlytume „Dixit“. Yra daugybė žaidimų, kurie lygiai taip pat tinkami. Tai vadinamieji įvadiniai žaidimai. Tiesiog šie stalo žaidimai galbūt nėra taip išpopuliarinti kaip, pavyzdžiui, „Monopolis“, kuris dar neturi šimto metų, bet tikrai jau daugiau nei pusšimtį metų gyvuoja. „Katano naujakuriai“, „Carcasonne“ – tai iš esmės tie žaidimai, kurie atėmė dalį autoriteto iš „Monopolio“ stalo žaidimų istorijoje.

– Kaip suprantu, „Monopolio“ nelaikote tuo geruoju, klasikiniu, įdomiu žaidimu?

– „Monopolis“ yra baisus žaidimas. Tinklaraštininkai ir vaizdo tinklaraštininkai netgi skiria tekstus, laidas aptarti, kodėl „Monopolis“ yra blogas žaidimas arba net ne žaidimas. Jis iš esmės neduoda jokios galimybės kontroliuoti to, kas vyksta ant stalo žaidimo lentos. Jis tiesiog tave atsitiktinai apdovanoja arba baudžia.

„Monopolis“ populiarus, nes turi ilgą istoriją sau už nugaros. Jis populiarus, nes tai milžiniška frančizė, kuri į pagalbą pasitelkia ir kitas frančizes. Jūs galite žaisti įvairių tematikų „Monopolį“: „Žvaigždžių karų“, „Drakonų kovų“ ir kt.

Skirtingų tematikų „Monopolių“ skaičius nerealus, nors pats žaidimas yra labiau veikla nei stalo žaidimas. Būtent „Monopolį“ galima apkaltinti dėl to, kad suaugusieji Lietuvoje ilgą laiką stalo žaidimus laikė vaikų užsiėmimu (juokiasi). „Monopolis“ nesukuria iššūkio, nereikalauja ypatingos smegenų veiklos, įgūdžių. Viskas vyksta tiesiog dėl kauliuko.

– O kaip vertinate pokerį?

– Pats pokerio nežaidžiu. Atsimenu, prieš šešerius ar septynerius metus buvo labai didžiulė pokerio produkcijos paklausa: žetonų, kortų, kilimėlių. Staiga buvo atsiradęs toks bumas. Atrodė, kad vos ne kiekvienas lietuvis įsigijo po vieną ar kelis pokerio žetonų rinkinius, kitų aksesuarų. Suprantu, kad yra toks žanras kaip sportinis pokeris, bet manęs paties tai netraukia.

Tam tikra prasme tai užsiėmimas, reikalaujantis tam tikrų strateginių įgūdžių, gebėjimų numatyti situaciją, bet daugiau kaip ir neturiu ką pasakyti. Manau, kad pokeris niekaip nesusijęs su stalo žaidimų kultūra. Jeigu reikėtų bandyti kažkaip suskirstyti, tai pokeris užima kažkokią tarpinę poziciją tarp azartinių lošimų ir sporto. Taip bandyčiau įvardyti.

– Grįžkime šiek tiek prie žaidimų populiarumo. Vokietijoje jie be galo populiarūs. Vokiečiai netgi turi metų stalo žaidimo rinkimus. Kuo Vokietija taip skiriasi nuo kitų šalių?

– Dar visai neseniai JAV, kur dabar ta stalo žaidimų kultūra irgi labai išpopuliarėjusi, stalo žaidimus taip ir vadino – „german games“ (liet. vokiečių žaidimai), „german board games“ (liet. vokiečių stalo žaidimai). Jie visame pasaulyje išplito iš Vokietijos.

Tie du žaidimai, kuriuos minėjau kaip metusius iššūkį „Monopoliui“, – „Katano naujakuriai“ ir „Carcasonne“, ir buvo sukurti Vokietijoje. Šių žaidimų atsiradimo istorijos tiksliai nežinau, bet yra tokia legenda, kodėl tie žaidimai taip išpopuliarėjo Vokietijoje. Jie išpopuliarėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai po stresinio tautos patyrimo žmonėms reikėjo kažko tokio, kuo jie gali užsiimti. Nenoriu to labai sureikšminti, galbūt tai pramanas. Tiesiog esu skaitęs tokias mintis internete.

Nesakyčiau, kad vokiečiai kažkuo išskirtiniai, tiesiog buvo postūmis tai naujai stalo žaidimų bangai. Iki to laiko buvo „Monopolis“ ir dar kažkas. Tačiau, kai atsirado „Katanas“ ir „Carcassone“, tai buvo tartum stalo žaidimų cunamis. Jie išplito po visą pasaulį. Iš esmės tie du žaidimai yra dabartinės stalo žaidimų kultūros flagmanai.

V. Kalinkaitės (LRT) nuotr.

– Žaidimai yra patys įvairiausi, todėl skiriasi ir jų kainos. Pavyzdžiui, kortų stalo žaidimai gali kainuoti ir iki 10 eurų. Jūsų paminėtas stalo žaidimas „Dixit“, jei neklystu, kainuoja apie 30 eurų, „Katano naujakuriai“ – apie 40 eurų. Kai kurie žmonės mėgsta žaidimus, prie kurių reikia pasėdėti kelias valandas. Tų stalo žaidimų kainos yra dar didesnės. Ar galima apie žaidimą spręsti vien pagal kainą? Ar yra paprastų kriterijų, kaip nuspręsti, ar žaidimas bus geras ir įdomus, nesigilinant į žaidimo instrukciją?

– Jeigu galima, dar norėčiau grįžti prie išpopuliarėjimo. Galiu paminėti „Kickstarter“ platformą, kuri davė didelį postūmį stalo žaidimų populiarumui, nes ji suteikė galimybę mažoms kompanijoms arba netgi individualiems asmenims atsinešti savo žaidimo idėją, gauti žmonių finansavimą ir tą žaidimą paleisti į gamybą. Manau, kad „Kickstarter“ platforma labai stipriai prisidėjo paskutiniais metais prie stalo žaidimų kultūros bumo ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

Kadangi pradėjome kalbėti apie kainas, šiais laikais, manau, dėl tos pačios „Kickstarter“ platformos, o galbūt ir dėl žmonių perkamosios galios augimo tikrai nėra retenybė žaidimai, kurių kaina – 100 eurų. Tai normalu.

Iš tikrųjų prieš 5–7 metus žaidimus, kurie kainavo daugiau kaip 200 litų, buvo galima suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų. Šiais laikais tokių žaidimų, kurie kainuoja daugiau kaip 100 eurų, pasiūla yra didžiulė. Žmonės gali už juos mokėti pinigus. Netgi Lietuvoje yra pirkėjų, kurie gali įsigyti tokį stalo žaidimą.

Grįžtant prie temos, jeigu žmogus ateina ir klausia, ką galite pasiūlyti, tai pirmiausia, sakyčiau, reikėtų atkreipti dėmesį, kokią jis mėgsta tematiką ir koks žanras jam patinka: ekonominis, karinis, nuotykių, yra ir toks terminas „worker placement“ (liet. „darbuotojų paskirstymas“), kaip ir ekonominio stalo žaidimo požanris, kur tu iš esmės skirstai darbo jėgą lentoje.

Galų gale, galbūt žmogus tiesiog nori vakarėlių žaidimo. Iš tikrųjų stalo žaidimų parduotuvės darbuotojas turi užduoti nemažai klausimų, kad išsiaiškintų, ko reikia klientui. Jam reikia išsiaiškinti, ką klientas mėgsta, kokius žaidimus turi, ką yra žaidęs. Pagal tai galima nuspręsti, ką jam galima dar pasiūlyti.

Galbūt klientas žaidė daug ekonominių stalo žaidimų ir jam jie nusibodo. Gal jis nori kažko kito? Gal jam kaip tik galima pasiūlyti kažką alternatyvaus, geresnio, įdomesnio, naujesnio ir t. t. Iš tikrųjų mes, kaip stalo žaidimų parduotuvė, kreipiame didžiulį dėmesį į šį pirkėjo aptarnavimo apsektą, kad jam būtų suteikta kaip galima kompetentingesnė informacija.

– Kalėdos, Naujieji metai yra šeimos susibūrimo, susitikimo su draugais laikas. Ką siūlytumėte tokiomis progomis rinktis ar kaip tik nesirinkti?

– Siūlytume rinktis nesudėtingus, paprastus stalo žaidimus, nes žmonės susirenka gerai praleisti laiką. Todėl siūlytume kažką smagaus, linksmo. „Dixit“ būtų puikus pasirinkimas. Galbūt siūlytume ne būtent šį žaidimą, bet kažką panašaus – vakarėlių žaidimus, kūrybinius žaidimus.

Dabar yra naujas labai populiarus žaidimas „Codenames“, yra jo variantas „Codenames Pictures“. Viskas priklauso nuo kompanijos dydžio.

Didžioji dauguma žaidimų skirta 2–5 žaidėjams. Tačiau paskutiniu metu atsirado daugybė žaidimų, kurie skirti didesnėms kompanijoms, pavyzdžiui, kur žaidėjų skaičius svyruoja nuo keturių iki vienuolikos ar pan.

Taip pat yra daug socialinės dedukcijos, blefavimo žaidimų. Pavyzdžiui, yra žaidimas „Mafija“, „Vilkolakiai“. Ši tema pastaruoju metu labai populiari. Yra daugybė žaidimų, kurių taisyklėms nereikia skirti ypač daug laiko, nereikia ilgai mokytis, kaip žaisti. Tiesiog susėdate prie stalo, pasidalinate vaidmenimis ir galite smagiai žaisti.